- Pradžia
- Vartotojų blogai
- baltoji_varnele
- 2008 Spalis
Du šimtai vienuoliktoji Baltosios varnelės pasaka
Antradienis, 2008-10-28 16:00 Be temos | 12 komentarų
BALTOJO ANGELĖLIO DOVANA ŽEMĖS VAIKAMS
Seniai seniai, kai Dievulio sujungtuose delnuose tryško meilės šaltiniai, kai plaukė lengvi tarsi pienės pūkas debesėliai, o šilti saulužės spinduliai glamonėjo gėles, Pasaulį išvydo Baltas Angelėlis. Pramerkęs žydras akeles mažylis nustebo:
- Kas aš ir kur esu? Kiek čia meilės, šviesos ir gerumo! Iš kur visa tai?!
Ir tyra, nematoma Meilė jam atsakė:
- Esi vienas mano Angelų. Džiaukis šia ramybe, šviesa, žaiski ir auk. Juk greit ateis metas, kai teks meile ir gerumu dalintis su kitais…
Deja, Baltas Angelėlis nesuspėjo išgirsti viso to, ką jam sakė Didžioji Meilė. Jis suplasnojo plonais šilko sparneliais ir nubėgo tekinas debesų takais. Kai mažylis pavargo, prisėdo balto debesėlio krėsle pailsėti. Kažkur tolumoje čiurleno upelis, krykštavo Angelų pulkai… Baltas Angelėlis net nepajautė kaip pamažu jo akelės merkėsi, merkėsi ir jis užsnūdo… Užsnūdo ir susapnavo keistą sapną. Lyg delnuose laikytų kamuolį: nuostabų, kunkuliuojantį gyvybe, apaugusį žaliais miškais, srūvantį srauniomis upėmis, stačiais kalnais ir giliomis prarajomis. Staiga kamuolys ėmė suktis vis smarkyn ir smarkyn. Angelėlis jį dar bandė sulaikyti, stipriai apkabindamas mažomis rankutėmis, glausdamas prie širdelės.
- Mažyli, nubusk! – žadino jį Didžioji Meilė.
Angelėlis pramerkė akis, o ant delnų dabar jau lengvai ir švelniai sukosi kamuolys. Mažylis dar ir dar kartą kumšteliais patrynė akeles. „ Ne, tai jau ne sapnas“, - pamanė jis ir dar kartą įdėmiai pažvelgė į kamuolį. Ošė platūs vandenynai, dykumų smėlį žarstė vėjas, daug puikių miestų spindėjo saulės šviesoje. O jų gatvėmis, plačiomis ir lygiomis, skubėjo žmonės.
- Kas tai? – nustebo Baltas Angelėlis ir apsidairė, ieškodamas akimis Didžiosios Meilės.
- Tai Žemė – žmonių planeta. Gerai įsižiūrėk. Štai , matai, medžių šakose čiulba paukščiai, pievose žydi nuostabios gėlės, o žmonių širdyse lieka vis mažiau vietos meilei. Pažvelk, berniukas tampo mergaitei kaseles, - Žemėje vis mažiau vietos lieka gerumui. O štai ten, parke ant suoliuko, sėdi ir verkia mergaitė…
Išplėtęs akeles Baltasis Angelėlis stebėjo besisukančio kamuolio gyvenimo akimirkas ir galvojo, kaip būtų galima jas pakeisti, suteikti joms meilės.
- Didžioji Meile, leisk mane į Žemę. Taip skauda širdutę, taip noriu padėti žmonėms.
- Jau daug metų mano Angelai lanko Žemę. Ką tu pakeisi, mažuti?
- Norėčiau nunešti į Žemę gerumą, meilę ir ramybę. Leiski mane į Žemę, prašau…
- Nebegaliu išleisti tavęs Angelo pavidalu. Žmonės nepatikės Dangaus siųstu stebuklu. Bet galėčiau…
Palengva ir nepastebimai kilo lengvas vėjas. Jis kėlė debesų pūkus, sėmė saulės spindulius, rinko rasos lašus. Švelnus rūkas apgaubė Baltąjį Angelėlį.
- … galėčiau siųsti tave į Žemę Baltąja Varnele!
Ir staiga iš aukštybių pradėjo kristi žvaigždės. Jos leidosi kol akinanti šviesa Angelėlį paslėpė savo spindesyje.
- Na, pasirodyk, Varnele! – šiluma dvelkiančiu balsu pakvietė Didžioji Meilė.
Iš spindinčio šviesulio, palengva ir nedrąsiai, prieš Dievulį atsistojo vienas mažiausių jo Angelų – dabar jau Baltoji Varnelė.
- Mažyli, skrisk į Žemę. Kiek mažos jėgos leis, padėk žmonėms. Atverk jų širdis tikėjimui, meilei ir gerumui. Na, o kad į svečius tuščiomis nenukaktum, lauktuvių nunešk. Duodu tau, Varnele, tris žvaigždeles. Padovanok jas tiems, kam labiausiai reikės. Pirmoji žvaigždelė užlies gerumu, antroji – meile, trečioji – tikėjimu ir viltimi. Skrisk ir jas išdalinęs saulei tekant sugrįšk.
Jau ne mažas Dievo Angelas, o Baltoji Varnelė laikė rankose kamuolį. Ji prisiminė skersgatvį, kurio gale berniukas skriaudė mergaitę ir vos užmerkusi akis atsidūrė prieš neklaužadą.
- Ar iš dangaus nukritai! Atsirado mat, balta varna! Štiš, kad tave kur! – šūktelėjo išdykėlis, nepaleisdamas mergytės kasos.
Baltoji Varnelė suplasnojo sparnais, išvengdama laisva berniuko ranka paleisto akmens. „ – Ach tu, mažasis neklaužada! Dovanoju tau pirmąją žvaigždelę. Lai tavo širdelę užlieja gerumas. Nešiok jį lyg žiburį ir dalink tiems, kam jo reikia.“
Berniukas išplėtė akis, staiga paleido mergaitės kasą, o lūpos pašnibždomis, bet suprantamai kuždėjo „ačiū“. Baltoji Varnelė dar kartą suplasnojo sparnais. Čia ji jau nebereikalinga. Berniukas priėjo prie mergaitės, ištiesė jai ranką, ištarė „atsiprašau“. Ir vaikai, patys nesuprasdami kas visdėlto atsitiko, nuskubėjo tolyn gatve.
O Baltoji Varnelė skrido… Skrido virš laukų ir miškų, virš gaudžiančių miestų. Jai rūpėjo surasti matytą iš aukštybių parką, tą suolelį, ant kurio sėdėjo verkianti mergaitė. Baltoji Varnelė užmerkė akis ir plazdančia širdele pajautė, kad palengva leidžiasi žemyn. Čia pat, po medžiu ant suolelio, sėdėjo ir kūkčiojo mergaitė. Baltoji Varnelė be žodžių suprato jos skausmą. Jo priežastis – mama, kurios mergaitė nepažysta, kurią naktimis sapnuoja, kuri jai pasakas seka, kuri pro Globos Namų vartus atbėga jos apkabinti… Baltoji Varnelė apsidairė. Tolumoje, parko gale, subolavo liūdnai palinkęs moters siluetas, šalia kurio taip pat liūdnai žingsniavo vyriškis. Baltoji Varnelė pažvelgė į mergaitę ir suplasnojo sparnais: „ – Moterie ir vyriški, dovanoju jums antrąją žvaigždelę. Lai jūsų širdis užlieja meilė. Nešiokite ją lyg žiburį ir dalinkite tiems, kam jos reikia.“
Moteris nusišypsojo vyriškiui, šis atsakė jai tuo pačiu. Ir Baltoji Varnelė suprato, kad ir čia ji jau nebereikalinga. Porelė priėjo prie verkiančios mergaitės, nušluostė jai ašaras ir visi trys lėtai nutolo parko takeliu…
Baltoji Varnelė dar kartą apsuko ratą virš trykštančio fontano, praskriejo seną varpinę ir siaurame senamiesčio akligatvyje pastebėjo seną senučiukę. Moterėlė sugrubusia ranka dangstė akis nuo saulės, retkarčiais jas brūkšteldama skarelės kampučiu. Baltoji Varnelė nusileido arčiau ir stebėjo sėdinčią senutę. Sunkiai atšlubavęs senukas padėjo jai atsistoti ir abu, laikydamiesi vienas kito, dingo už klebančių namo durų. Baltoji Varnelė pažvelgė į dangų ir ištarė: „ – Dovanoju jums, senukai, trečiąją žvaigždelę. Lai jūsų geras širdis užlieja tikėjimas ir viltis. Dalinkite juos tiems, kam to reikia.“
Tik dabar Baltoji Varnelė suprato, kad trys žvaigždelės nors ir labai padės jos aplankytiems žmonėms, yra tik lašelis jūroje to, ką ji norėjo Žemėje nuveikti. Ir širdelę suspaudė liūdesys. Baltoji Varnelė patogiai įsitaisė saulės paunksmėje, stebėdama pavargusius nuo rūpesčių ir liūdnus praeivius. Žvaigždelių ji jau nebeturėjo, o į tikruosius namus grįžti dar nesinorėjo. Baltoji Varnelė dar kartą suplasnojo sparnais. Ji skrido virš žaliuojančių klonių, aukštų kalnų, plačių dykumų. Pavargusi nutūpė pailsėti šimtamečio ąžuolo šakų tankmėje. Stelmužės galiūnas lietuviška vėsa priglaudė ją:
- Nors ir šimtametis esu, Baltąją Varnelę pirmą kartą matau. Visokie paukščiai mano šakose lizdus vijo, vaikus perėjo. Bet tu? Kas tu?
Ir Baltoji Varnelė papasakojo jam savo istoriją. Susimąstė Stelmužės ąžuolas, šakomis suošė. Pagailo jam Baltosios Varnelės.
- Gerai, padėsiu aš tau. Štai žalioje pievelėje, prie va tos sodybos, ganosi karvutė. Ją kas rytą ir vakarą melžia sena moteriškė. Karvutė duoda baltą natūralų pieną. Jo neragavau,- šyptelėjo senasis galiūnas,- bet girdėjau kaip moteriškės anūkai šviežią pienelį gerdami gyrė. Aplankyk karvutę, ji geros širdies ir tau padės.
Padėkojo Baltoji Varnelė šimtamečiui, prieš Stelmužės galiūną galvą nulenkė. Nors ir pavargusi, bet džiaugsminga, nuskrido ir apsakė karvutei savo bėdą. Ši išklausė Baltąją Varnelę ir šyptelėjo:
- Ne bėda, pagelbėsiu. Sulaukim nakties, kai tik žmonės sumigs, imsimės darbo.
Palengva leidosi saulė. Žolėje pakibo krištoliniai rasos karoliai, smuikelius išsitraukė ir suskubo derinti žiogai. Kažkur sodo tolumoje pragydo devynbalsė lakštingala. Rimo vėjas ir į Žemę atėjo naktis. Sutartu žodeliu „mū“ karvutė davė ženklą. Natūralaus pieno baltumu mėnulio
pilnaties šviesoje bangavo visa pieva. Šviežios grietinėlės kvapas, vanilinas naktinėm plaštakėm sklandė ore. Jonvabaliai, nusitvėrę didžiuosius šaukštus, suko ratus virš banguojančios pievos. Spragsinčios žvaigždelės leidosi iš dangaus ir smalsumo vedinos krito saldžiomis razinomis į nuostabaus skonio tikrojo plombyro jūrą. Darbas virte virė. Kai iš pievų tolumos atslinko vėsa, plombyras jau buvo supilstytas į lauko katilėlių puodelius. Vėsa lengvai ir švelniai išbučiavo šaltais bučinukais kiekvieną žiedelį, suteikdama jam ypatingą skonį. Baltoji Varnelė niekada nebuvo mačiusi tokio stebuklo. Ji skraidė šen bei ten, stengdamasi visiems darbininkams padėkoti, nepamiršdama, kad išaušus rytui jai teks sugrįžti namo. Apkabinusi karvutę apsipylė džiaugsmo ašaromis.
- Neverk, Baltoji Varnele. Nors ir džiaugsmo ašaros tavo akyse, šiąnakt visi pasistengėme, kad jų būtų mažiau. Na, o tiems, kas ragaus naktinę dovanėlę, lai tai bus „Baltosios Varnelės“ ledai, - kaip prisiminimas apie tave, apie tavo gerą širdelę.
Pirmieji saulės spinduliai pažadino Žemę. Baltoji Varnelė dar kartą padėkojo žemiškiems savo draugams už ne žemišką dovaną. Palengva užmerkusi akis, išskleidusi sparnus, ji kilo vis aukštyn ir aukštyn į plačiąją saulę. Žemė tolo ir tolo… Staiga Baltoji Varnelė krūptelėjo ir žvaigždžių spindesio apsuptyje išgirdo Didžiosios Meilės balsą:
- Na ir šaunuolis. Toks mažas, o tiek daug gero per tokį trumpą laiką Žemėje spėjai nuveikti.
Žvaigždės nukrito žemyn ir baltų debesų apsuptyje vėl stovėjo mažas Baltas Angelėlis, stipriai rankutėmis glausdamas prie krūtinės stebuklingąjį kamuolį vardu Žemė. Mažylis saugos jį: ir berniuką, perkantį „Baltosios Varnelės“ ledus, kažkada skriaustai mergaitei, ir laimingą mažylę suradusią tėvelių meilę ir globą, ir senelius, švytinčius viltimi ir tikėjimu.
Ir šiąnakt, kai šviečia pilnatis, o pievos skęsta baltoje viliojančioje jūroje, jeigu tau labai liūdna, jei skruostu rieda ašarėlė, jei šalia nėra draugo ir jautiesi vienui vienas visame pasaulyje, palaižyk mažojo Angelėlio – „Baltosios Varnelės“ ledų. Lai malonus jų skonis ištirpdys širdelės ledus, o tave iš aukštybių stebinčio ir saugančio Balto Angelėlio palaima lydės visas tavo dieneles ir naktis…
Papasakojo
Alma Kristutienė
Seniai seniai, kai Dievulio sujungtuose delnuose tryško meilės šaltiniai, kai plaukė lengvi tarsi pienės pūkas debesėliai, o šilti saulužės spinduliai glamonėjo gėles, Pasaulį išvydo Baltas Angelėlis. Pramerkęs žydras akeles mažylis nustebo:
- Kas aš ir kur esu? Kiek čia meilės, šviesos ir gerumo! Iš kur visa tai?!
Ir tyra, nematoma Meilė jam atsakė:
- Esi vienas mano Angelų. Džiaukis šia ramybe, šviesa, žaiski ir auk. Juk greit ateis metas, kai teks meile ir gerumu dalintis su kitais…
Deja, Baltas Angelėlis nesuspėjo išgirsti viso to, ką jam sakė Didžioji Meilė. Jis suplasnojo plonais šilko sparneliais ir nubėgo tekinas debesų takais. Kai mažylis pavargo, prisėdo balto debesėlio krėsle pailsėti. Kažkur tolumoje čiurleno upelis, krykštavo Angelų pulkai… Baltas Angelėlis net nepajautė kaip pamažu jo akelės merkėsi, merkėsi ir jis užsnūdo… Užsnūdo ir susapnavo keistą sapną. Lyg delnuose laikytų kamuolį: nuostabų, kunkuliuojantį gyvybe, apaugusį žaliais miškais, srūvantį srauniomis upėmis, stačiais kalnais ir giliomis prarajomis. Staiga kamuolys ėmė suktis vis smarkyn ir smarkyn. Angelėlis jį dar bandė sulaikyti, stipriai apkabindamas mažomis rankutėmis, glausdamas prie širdelės.
- Mažyli, nubusk! – žadino jį Didžioji Meilė.
Angelėlis pramerkė akis, o ant delnų dabar jau lengvai ir švelniai sukosi kamuolys. Mažylis dar ir dar kartą kumšteliais patrynė akeles. „ Ne, tai jau ne sapnas“, - pamanė jis ir dar kartą įdėmiai pažvelgė į kamuolį. Ošė platūs vandenynai, dykumų smėlį žarstė vėjas, daug puikių miestų spindėjo saulės šviesoje. O jų gatvėmis, plačiomis ir lygiomis, skubėjo žmonės.
- Kas tai? – nustebo Baltas Angelėlis ir apsidairė, ieškodamas akimis Didžiosios Meilės.
- Tai Žemė – žmonių planeta. Gerai įsižiūrėk. Štai , matai, medžių šakose čiulba paukščiai, pievose žydi nuostabios gėlės, o žmonių širdyse lieka vis mažiau vietos meilei. Pažvelk, berniukas tampo mergaitei kaseles, - Žemėje vis mažiau vietos lieka gerumui. O štai ten, parke ant suoliuko, sėdi ir verkia mergaitė…
Išplėtęs akeles Baltasis Angelėlis stebėjo besisukančio kamuolio gyvenimo akimirkas ir galvojo, kaip būtų galima jas pakeisti, suteikti joms meilės.
- Didžioji Meile, leisk mane į Žemę. Taip skauda širdutę, taip noriu padėti žmonėms.
- Jau daug metų mano Angelai lanko Žemę. Ką tu pakeisi, mažuti?
- Norėčiau nunešti į Žemę gerumą, meilę ir ramybę. Leiski mane į Žemę, prašau…
- Nebegaliu išleisti tavęs Angelo pavidalu. Žmonės nepatikės Dangaus siųstu stebuklu. Bet galėčiau…
Palengva ir nepastebimai kilo lengvas vėjas. Jis kėlė debesų pūkus, sėmė saulės spindulius, rinko rasos lašus. Švelnus rūkas apgaubė Baltąjį Angelėlį.
- … galėčiau siųsti tave į Žemę Baltąja Varnele!
Ir staiga iš aukštybių pradėjo kristi žvaigždės. Jos leidosi kol akinanti šviesa Angelėlį paslėpė savo spindesyje.
- Na, pasirodyk, Varnele! – šiluma dvelkiančiu balsu pakvietė Didžioji Meilė.
Iš spindinčio šviesulio, palengva ir nedrąsiai, prieš Dievulį atsistojo vienas mažiausių jo Angelų – dabar jau Baltoji Varnelė.
- Mažyli, skrisk į Žemę. Kiek mažos jėgos leis, padėk žmonėms. Atverk jų širdis tikėjimui, meilei ir gerumui. Na, o kad į svečius tuščiomis nenukaktum, lauktuvių nunešk. Duodu tau, Varnele, tris žvaigždeles. Padovanok jas tiems, kam labiausiai reikės. Pirmoji žvaigždelė užlies gerumu, antroji – meile, trečioji – tikėjimu ir viltimi. Skrisk ir jas išdalinęs saulei tekant sugrįšk.
Jau ne mažas Dievo Angelas, o Baltoji Varnelė laikė rankose kamuolį. Ji prisiminė skersgatvį, kurio gale berniukas skriaudė mergaitę ir vos užmerkusi akis atsidūrė prieš neklaužadą.
- Ar iš dangaus nukritai! Atsirado mat, balta varna! Štiš, kad tave kur! – šūktelėjo išdykėlis, nepaleisdamas mergytės kasos.
Baltoji Varnelė suplasnojo sparnais, išvengdama laisva berniuko ranka paleisto akmens. „ – Ach tu, mažasis neklaužada! Dovanoju tau pirmąją žvaigždelę. Lai tavo širdelę užlieja gerumas. Nešiok jį lyg žiburį ir dalink tiems, kam jo reikia.“
Berniukas išplėtė akis, staiga paleido mergaitės kasą, o lūpos pašnibždomis, bet suprantamai kuždėjo „ačiū“. Baltoji Varnelė dar kartą suplasnojo sparnais. Čia ji jau nebereikalinga. Berniukas priėjo prie mergaitės, ištiesė jai ranką, ištarė „atsiprašau“. Ir vaikai, patys nesuprasdami kas visdėlto atsitiko, nuskubėjo tolyn gatve.
O Baltoji Varnelė skrido… Skrido virš laukų ir miškų, virš gaudžiančių miestų. Jai rūpėjo surasti matytą iš aukštybių parką, tą suolelį, ant kurio sėdėjo verkianti mergaitė. Baltoji Varnelė užmerkė akis ir plazdančia širdele pajautė, kad palengva leidžiasi žemyn. Čia pat, po medžiu ant suolelio, sėdėjo ir kūkčiojo mergaitė. Baltoji Varnelė be žodžių suprato jos skausmą. Jo priežastis – mama, kurios mergaitė nepažysta, kurią naktimis sapnuoja, kuri jai pasakas seka, kuri pro Globos Namų vartus atbėga jos apkabinti… Baltoji Varnelė apsidairė. Tolumoje, parko gale, subolavo liūdnai palinkęs moters siluetas, šalia kurio taip pat liūdnai žingsniavo vyriškis. Baltoji Varnelė pažvelgė į mergaitę ir suplasnojo sparnais: „ – Moterie ir vyriški, dovanoju jums antrąją žvaigždelę. Lai jūsų širdis užlieja meilė. Nešiokite ją lyg žiburį ir dalinkite tiems, kam jos reikia.“
Moteris nusišypsojo vyriškiui, šis atsakė jai tuo pačiu. Ir Baltoji Varnelė suprato, kad ir čia ji jau nebereikalinga. Porelė priėjo prie verkiančios mergaitės, nušluostė jai ašaras ir visi trys lėtai nutolo parko takeliu…
Baltoji Varnelė dar kartą apsuko ratą virš trykštančio fontano, praskriejo seną varpinę ir siaurame senamiesčio akligatvyje pastebėjo seną senučiukę. Moterėlė sugrubusia ranka dangstė akis nuo saulės, retkarčiais jas brūkšteldama skarelės kampučiu. Baltoji Varnelė nusileido arčiau ir stebėjo sėdinčią senutę. Sunkiai atšlubavęs senukas padėjo jai atsistoti ir abu, laikydamiesi vienas kito, dingo už klebančių namo durų. Baltoji Varnelė pažvelgė į dangų ir ištarė: „ – Dovanoju jums, senukai, trečiąją žvaigždelę. Lai jūsų geras širdis užlieja tikėjimas ir viltis. Dalinkite juos tiems, kam to reikia.“
Tik dabar Baltoji Varnelė suprato, kad trys žvaigždelės nors ir labai padės jos aplankytiems žmonėms, yra tik lašelis jūroje to, ką ji norėjo Žemėje nuveikti. Ir širdelę suspaudė liūdesys. Baltoji Varnelė patogiai įsitaisė saulės paunksmėje, stebėdama pavargusius nuo rūpesčių ir liūdnus praeivius. Žvaigždelių ji jau nebeturėjo, o į tikruosius namus grįžti dar nesinorėjo. Baltoji Varnelė dar kartą suplasnojo sparnais. Ji skrido virš žaliuojančių klonių, aukštų kalnų, plačių dykumų. Pavargusi nutūpė pailsėti šimtamečio ąžuolo šakų tankmėje. Stelmužės galiūnas lietuviška vėsa priglaudė ją:
- Nors ir šimtametis esu, Baltąją Varnelę pirmą kartą matau. Visokie paukščiai mano šakose lizdus vijo, vaikus perėjo. Bet tu? Kas tu?
Ir Baltoji Varnelė papasakojo jam savo istoriją. Susimąstė Stelmužės ąžuolas, šakomis suošė. Pagailo jam Baltosios Varnelės.
- Gerai, padėsiu aš tau. Štai žalioje pievelėje, prie va tos sodybos, ganosi karvutė. Ją kas rytą ir vakarą melžia sena moteriškė. Karvutė duoda baltą natūralų pieną. Jo neragavau,- šyptelėjo senasis galiūnas,- bet girdėjau kaip moteriškės anūkai šviežią pienelį gerdami gyrė. Aplankyk karvutę, ji geros širdies ir tau padės.
Padėkojo Baltoji Varnelė šimtamečiui, prieš Stelmužės galiūną galvą nulenkė. Nors ir pavargusi, bet džiaugsminga, nuskrido ir apsakė karvutei savo bėdą. Ši išklausė Baltąją Varnelę ir šyptelėjo:
- Ne bėda, pagelbėsiu. Sulaukim nakties, kai tik žmonės sumigs, imsimės darbo.
Palengva leidosi saulė. Žolėje pakibo krištoliniai rasos karoliai, smuikelius išsitraukė ir suskubo derinti žiogai. Kažkur sodo tolumoje pragydo devynbalsė lakštingala. Rimo vėjas ir į Žemę atėjo naktis. Sutartu žodeliu „mū“ karvutė davė ženklą. Natūralaus pieno baltumu mėnulio
pilnaties šviesoje bangavo visa pieva. Šviežios grietinėlės kvapas, vanilinas naktinėm plaštakėm sklandė ore. Jonvabaliai, nusitvėrę didžiuosius šaukštus, suko ratus virš banguojančios pievos. Spragsinčios žvaigždelės leidosi iš dangaus ir smalsumo vedinos krito saldžiomis razinomis į nuostabaus skonio tikrojo plombyro jūrą. Darbas virte virė. Kai iš pievų tolumos atslinko vėsa, plombyras jau buvo supilstytas į lauko katilėlių puodelius. Vėsa lengvai ir švelniai išbučiavo šaltais bučinukais kiekvieną žiedelį, suteikdama jam ypatingą skonį. Baltoji Varnelė niekada nebuvo mačiusi tokio stebuklo. Ji skraidė šen bei ten, stengdamasi visiems darbininkams padėkoti, nepamiršdama, kad išaušus rytui jai teks sugrįžti namo. Apkabinusi karvutę apsipylė džiaugsmo ašaromis.
- Neverk, Baltoji Varnele. Nors ir džiaugsmo ašaros tavo akyse, šiąnakt visi pasistengėme, kad jų būtų mažiau. Na, o tiems, kas ragaus naktinę dovanėlę, lai tai bus „Baltosios Varnelės“ ledai, - kaip prisiminimas apie tave, apie tavo gerą širdelę.
Pirmieji saulės spinduliai pažadino Žemę. Baltoji Varnelė dar kartą padėkojo žemiškiems savo draugams už ne žemišką dovaną. Palengva užmerkusi akis, išskleidusi sparnus, ji kilo vis aukštyn ir aukštyn į plačiąją saulę. Žemė tolo ir tolo… Staiga Baltoji Varnelė krūptelėjo ir žvaigždžių spindesio apsuptyje išgirdo Didžiosios Meilės balsą:
- Na ir šaunuolis. Toks mažas, o tiek daug gero per tokį trumpą laiką Žemėje spėjai nuveikti.
Žvaigždės nukrito žemyn ir baltų debesų apsuptyje vėl stovėjo mažas Baltas Angelėlis, stipriai rankutėmis glausdamas prie krūtinės stebuklingąjį kamuolį vardu Žemė. Mažylis saugos jį: ir berniuką, perkantį „Baltosios Varnelės“ ledus, kažkada skriaustai mergaitei, ir laimingą mažylę suradusią tėvelių meilę ir globą, ir senelius, švytinčius viltimi ir tikėjimu.
Ir šiąnakt, kai šviečia pilnatis, o pievos skęsta baltoje viliojančioje jūroje, jeigu tau labai liūdna, jei skruostu rieda ašarėlė, jei šalia nėra draugo ir jautiesi vienui vienas visame pasaulyje, palaižyk mažojo Angelėlio – „Baltosios Varnelės“ ledų. Lai malonus jų skonis ištirpdys širdelės ledus, o tave iš aukštybių stebinčio ir saugančio Balto Angelėlio palaima lydės visas tavo dieneles ir naktis…
Papasakojo
Alma Kristutienė
„Baltosios varnelės“ šalis
Seniai seniai, maždaug apie 1 600 metus glūdžiame miško tankumyne vienut vienutėlė gyveno sprindžio dydžio mergaitė. Jos trobelė buvo suręsta iš gėlės lapų, stogas uždengtas eglės spygliais, o lovytė išdrožta iš medžio žievės. Kiekvieną rytą mergaitė, kurios draugai vabzdžiai ją vadindavo Darbštuole, išsisukdavo iš gėlės žiedlapio užklotėlio, nusiprausdavo veidą rasos lašeliu ir patraukdavo miškan, iš kur kasdien parsinešdavo po uogą - žemuogę, avietę, mėlynę ar spanguolę. Pusę - suvalgydavo, o kitą puselę pasilikdavo žiemai.
Vis labiau rudenėjant pradėjo kristi medžių lapai, saulės spinduliai vis rečiau ir rečiau prasiskverbdavo pro tamsius, dangų užklojusius debesis. Miške nebeliko uogų, kurios buvo vienintelis darbštuolės maistas. Tačiau dėl to mergaitė nepergyveno, mat per vasarą sukauptų gėrybių užtektų ne tik jai, bet ir dar keliems jos draugams. Darbštuolė žiemos atsargas rūpestingai berūšiuodama trobelės kamputyje, pastebėjo kaip po mažu pradėjo kristi pirmosios lengvut lengvutėlės snaigės. Mažoji puolė prie lango ir negalėjo atsigrožėti reginiu - viena už kitą gražesnės baltutėlės snaigės besisukdamos ratu šoko valsą. Mergaitė staiga pastebėjo tarp gražuolių snaigių besisukiojančią ir į krepšelį gražiausias iš jų berikiuojančią varnelę. Sugniaužusi kvapą ji puolė laukan ir garsiai sušuko:
- Nenaudėle, ką tu darai? Kodėl gražiausias snaiges dedi savo krepšelin? Kodėl drumsti snaigių ramybę ir ardai tokį gražų reginį?
- Nusiramink, mažyle. Aš esu baltoji varnelė ir snaigių tikrai nenuskriausiu.
- Esu mačiusi ne vieną varną, bet kiek pamenu, visos jos buvo juodos, kodėl tu kitokia ir kam tau reikalingos snaigės?, - susidomėjusi klausinėjo mergaitė.
- Todėl, kad aš gyvenų Baltosios varnelės šalyje. Ten visos varnos, kaip ir aš, - baltos. O pačias gražiausias snaiges renku todėl, kad jos mums talkina gaminant ledus.
- Gaminant ledus?, - su dar didesne nuostaba paklausė mergaitė. Niekada nesu girdėjusi apie Baltosios varnelės šalį, kurioje gaminami ledai. Kur ji?
- Mūsų šalis yra balto it sniegas kalno papėdėje, šalia sraunios upės ir žaižaruojančio ežero. Baltosios varnelės šalyje gyvena tik baltos varnelės, kurios gamina pačius skaniausius ledus ir kas rytą juos skraidina mažiesiems bičiuliams - vaikams.
- Labai įdomi šalis… Varnele, ar gali man parodyti savo šalį? Ar galiu skristi su tavimi?
- Žinoma. Šok mano krepšelin ir skrendam drauge.
Mergaitė įbėgo trobelėn, kad nesušaltų, čiupo iš pūkų pasisiūdintą apsiaustą, įsiropštė į naujosios draugės krepšelį ir įsitaisė šalia baltutėlių snaigių. Varnelė pakilo aukštai į dangų ir išskleidusi sparnus pradėjo skristi savo šalies link. Mergaitė nė nepajuto, kaip susisukusi į savo apsiaustėlį, krepšelyje užmigo. Bemiegant ją aplankė neregėtas sapnas, kuriame ji išvydo Baltosios varnelės šalį. Sapne Darbštuolė regėjo, kaip stulbinančio grožio šalyje iš natūralaus pieno bei šviežios grietinėlės gaminami patys skaniausi ledai. Pieną iš ežero baltais it sniegas kibirėliais semia mažosios varnelės. Didesnės išsirikiavusios šalia upės, iš kurios blizgančiais samteliais saldžią it medus grietinėlę pila į karučius ir veža prie didžiulės skrynios, kurioje ir vyksta ledų gamyba. Kad ledai būtų dar skanesni, savo snapeliais varnelės į ledų masę įpila kakavą, vaisių ir uogų uogienę, anato medžių sėklas bei karamelizuotą cukrų. Sumaišiusios natūralias medžiagas, varnelės lyg iš sniego lipdo gniūžtes, deda jas į traškius vaflinius kibirėlius ir įvynioja į blizgančius popierėlius su savo atvaizdais. Kad paruošti ledai sušaltų, juos surūšiuoja ir apipila pačiomis gražiausiomis ir balčiausiomis snaigėmis.
Mergaitė, norėdama paragauti varnelių pagamintų ledų, užsiropštė į didžiulį ledų kalną, išvyniojo patį skaniausią „Baltosios varnelės" ledą ir pradėjo skanauti. - Tai juk tikras plombyras!, - sušuko pašokusi iš miego. Staiga aplink save ji išvydo daugybę besišypsančių baltųjų varnelių. Ji suprato, kad tai nebe sapnas ir ji jau atvykusi į šalį. Mergaitė negalėjo patikėti tuo, kad viskas, ką ji regėjo aplink savo buvo lyg sapne… Sapne, kurį ji ką tik susapnavo.
Darbštuolė taip ir liko ledų šalyje, o ilgais vakarais, kai visi darbai būdavo nudirbti, ji ir baltosios varnelės susėsdavo ratu, skanaudavo pačių pagamintus „Baltosios varnelės" ledus ir tyliai traukdavo dainą:
„Koks vakaras ilgas, baltoji varnele…"
Papasakojo
Aušra Blaževičienė
Seniai seniai, maždaug apie 1 600 metus glūdžiame miško tankumyne vienut vienutėlė gyveno sprindžio dydžio mergaitė. Jos trobelė buvo suręsta iš gėlės lapų, stogas uždengtas eglės spygliais, o lovytė išdrožta iš medžio žievės. Kiekvieną rytą mergaitė, kurios draugai vabzdžiai ją vadindavo Darbštuole, išsisukdavo iš gėlės žiedlapio užklotėlio, nusiprausdavo veidą rasos lašeliu ir patraukdavo miškan, iš kur kasdien parsinešdavo po uogą - žemuogę, avietę, mėlynę ar spanguolę. Pusę - suvalgydavo, o kitą puselę pasilikdavo žiemai.
Vis labiau rudenėjant pradėjo kristi medžių lapai, saulės spinduliai vis rečiau ir rečiau prasiskverbdavo pro tamsius, dangų užklojusius debesis. Miške nebeliko uogų, kurios buvo vienintelis darbštuolės maistas. Tačiau dėl to mergaitė nepergyveno, mat per vasarą sukauptų gėrybių užtektų ne tik jai, bet ir dar keliems jos draugams. Darbštuolė žiemos atsargas rūpestingai berūšiuodama trobelės kamputyje, pastebėjo kaip po mažu pradėjo kristi pirmosios lengvut lengvutėlės snaigės. Mažoji puolė prie lango ir negalėjo atsigrožėti reginiu - viena už kitą gražesnės baltutėlės snaigės besisukdamos ratu šoko valsą. Mergaitė staiga pastebėjo tarp gražuolių snaigių besisukiojančią ir į krepšelį gražiausias iš jų berikiuojančią varnelę. Sugniaužusi kvapą ji puolė laukan ir garsiai sušuko:
- Nenaudėle, ką tu darai? Kodėl gražiausias snaiges dedi savo krepšelin? Kodėl drumsti snaigių ramybę ir ardai tokį gražų reginį?
- Nusiramink, mažyle. Aš esu baltoji varnelė ir snaigių tikrai nenuskriausiu.
- Esu mačiusi ne vieną varną, bet kiek pamenu, visos jos buvo juodos, kodėl tu kitokia ir kam tau reikalingos snaigės?, - susidomėjusi klausinėjo mergaitė.
- Todėl, kad aš gyvenų Baltosios varnelės šalyje. Ten visos varnos, kaip ir aš, - baltos. O pačias gražiausias snaiges renku todėl, kad jos mums talkina gaminant ledus.
- Gaminant ledus?, - su dar didesne nuostaba paklausė mergaitė. Niekada nesu girdėjusi apie Baltosios varnelės šalį, kurioje gaminami ledai. Kur ji?
- Mūsų šalis yra balto it sniegas kalno papėdėje, šalia sraunios upės ir žaižaruojančio ežero. Baltosios varnelės šalyje gyvena tik baltos varnelės, kurios gamina pačius skaniausius ledus ir kas rytą juos skraidina mažiesiems bičiuliams - vaikams.
- Labai įdomi šalis… Varnele, ar gali man parodyti savo šalį? Ar galiu skristi su tavimi?
- Žinoma. Šok mano krepšelin ir skrendam drauge.
Mergaitė įbėgo trobelėn, kad nesušaltų, čiupo iš pūkų pasisiūdintą apsiaustą, įsiropštė į naujosios draugės krepšelį ir įsitaisė šalia baltutėlių snaigių. Varnelė pakilo aukštai į dangų ir išskleidusi sparnus pradėjo skristi savo šalies link. Mergaitė nė nepajuto, kaip susisukusi į savo apsiaustėlį, krepšelyje užmigo. Bemiegant ją aplankė neregėtas sapnas, kuriame ji išvydo Baltosios varnelės šalį. Sapne Darbštuolė regėjo, kaip stulbinančio grožio šalyje iš natūralaus pieno bei šviežios grietinėlės gaminami patys skaniausi ledai. Pieną iš ežero baltais it sniegas kibirėliais semia mažosios varnelės. Didesnės išsirikiavusios šalia upės, iš kurios blizgančiais samteliais saldžią it medus grietinėlę pila į karučius ir veža prie didžiulės skrynios, kurioje ir vyksta ledų gamyba. Kad ledai būtų dar skanesni, savo snapeliais varnelės į ledų masę įpila kakavą, vaisių ir uogų uogienę, anato medžių sėklas bei karamelizuotą cukrų. Sumaišiusios natūralias medžiagas, varnelės lyg iš sniego lipdo gniūžtes, deda jas į traškius vaflinius kibirėlius ir įvynioja į blizgančius popierėlius su savo atvaizdais. Kad paruošti ledai sušaltų, juos surūšiuoja ir apipila pačiomis gražiausiomis ir balčiausiomis snaigėmis.
Mergaitė, norėdama paragauti varnelių pagamintų ledų, užsiropštė į didžiulį ledų kalną, išvyniojo patį skaniausią „Baltosios varnelės" ledą ir pradėjo skanauti. - Tai juk tikras plombyras!, - sušuko pašokusi iš miego. Staiga aplink save ji išvydo daugybę besišypsančių baltųjų varnelių. Ji suprato, kad tai nebe sapnas ir ji jau atvykusi į šalį. Mergaitė negalėjo patikėti tuo, kad viskas, ką ji regėjo aplink savo buvo lyg sapne… Sapne, kurį ji ką tik susapnavo.
Darbštuolė taip ir liko ledų šalyje, o ilgais vakarais, kai visi darbai būdavo nudirbti, ji ir baltosios varnelės susėsdavo ratu, skanaudavo pačių pagamintus „Baltosios varnelės" ledus ir tyliai traukdavo dainą:
„Koks vakaras ilgas, baltoji varnele…"
Papasakojo
Aušra Blaževičienė
Pasaka apie smalyžių šalį
Vienoj didelėj šaly gyveno maži žmogeliukai. Gyveno jie mažuose kaimeliuose. Toje šalyje kiekvienas kaimelis turėjo savo amatą, kuriuo užsiiminėjo gyventojai. Vieno kaimelio gyventojai augino avis, kito kaimelio gyventojai augino obelis, trečio – statė namus, ketvirto – piešė paveikslus… Kadangi kaimelių buvo labai labai daug, tai visų amatų išvardinti tiesiog neimanoma. Vieni kaimeliai dirbo pelningai ir gyveno turtingai, kitiems gi, sekesi prastai ir jie gyveno ne taip gerai, tačiau turtingieji visada viskuo pasidalindavo su ne tokiais turtingais, todėl šalyje vyravo taika ir ramybė.
Kaip bebūtų keista, visi didelės šalies gyventojai, kurių buvo nesuskaičiuojama galybė, mėgo ledus. Tiksliau, plombyra – tikrą plombyrą, kurį gamino tik vienas kaimelis. Gal to kaimelio ir nagalima vadinti kaimeliu, nes jis buvo labai didelis ir tiriausiai didžiausias bei turtingiausias visoje šalyje. Su šiuo kaimeliu niekas nedryso konkuruoti, nes tokių gardžių ledų niekam nepavykdavo pagaminti. Taip buvo tikriausiai todėl, kad tai buvo tikrų tikriausias ir geriausias plombyras šalyje. O tikras jis buvo todėl, kad jį gamino tik iš naturalių produktų, kad šalies gyventojai visada būtų sveiki ir geros nuotaikos.
Prie šių ledų gamybos parisidedavo nemažai kaimelių, nes reikėdavo daug įvairių dalykų ir daug darbo… Tiesa, nepaminėjau dar kelių kaimelių, kurie buvo beveik tokie pat dideli kaip mūsų „ledų" kaimas, tačiau buvo ne mažiau svarbūs, kad visa didelė šalis galėtu mėgautis ledais.Greičiausiai nuo šios dalies ir reikėjo pradėti pasakojimą, kaip gimsta ledai, bet nieko – papasakosiu dabar. Taigi, vienas kaimelis prižiūrėdavo didelias, vešlias, žalias pievas, kuriose kito kaimelio gyventojai ganė mažas karvutes. Mažų karvučių didelėse pievose ganėsi labai daug, kad naturalaus karvučių pieno užtektu bent jau ledams gaminti (pieno neužtekdavo, bet ką jau padarysi). Dar kito kaimelio gyventojai užsiiminejo tų karvučių melžimu, dar kito – pieno gabenimu, ir taip toliau ir taip toliau… Štai dar vieno kaimelio gyventojai saugojo tą pieną kol nusistovėdavo šviežia grietinėlė, tada jie ją nugriebdavo ir kartu su liesu pieneliu kuo greičiau gabendavo į kaimeli, kuriame buvo gaminami ledai. Mažiems žmogeliukams tekdavo gerai paplušėti, kad šalies gyventojai kuo grečiau gautu šviežių ledų, nes visa šalis pastoviai jausdavo gardžiausio plombyro ledų trūkumą. Vos tik kaimelis prigamindavo ledų, juos tuoj pat išgrabstydavo šalies gyventojai.
Kaimelis, pastebėjas, kad nebegali pamaitinti visų žmonių ledais, sumanė kad reiktu pasidalinti gardžiausių ledų receptu su kitais kaimeliais. Kaip tarė – taip ir padarė. Šalyje atsirado daugiau ledų gamyklų, visi maži, didelės šalies gyventojai gaudavo pakankamai gardžiausių ledų ir šalyje toliau vyravo taika ir ramybė.
Štai tokia buvo istorija apie gardžiausia pasaulyje plombyrą…
Papasakojo
Andrius Stasiūnas
Vienoj didelėj šaly gyveno maži žmogeliukai. Gyveno jie mažuose kaimeliuose. Toje šalyje kiekvienas kaimelis turėjo savo amatą, kuriuo užsiiminėjo gyventojai. Vieno kaimelio gyventojai augino avis, kito kaimelio gyventojai augino obelis, trečio – statė namus, ketvirto – piešė paveikslus… Kadangi kaimelių buvo labai labai daug, tai visų amatų išvardinti tiesiog neimanoma. Vieni kaimeliai dirbo pelningai ir gyveno turtingai, kitiems gi, sekesi prastai ir jie gyveno ne taip gerai, tačiau turtingieji visada viskuo pasidalindavo su ne tokiais turtingais, todėl šalyje vyravo taika ir ramybė.
Kaip bebūtų keista, visi didelės šalies gyventojai, kurių buvo nesuskaičiuojama galybė, mėgo ledus. Tiksliau, plombyra – tikrą plombyrą, kurį gamino tik vienas kaimelis. Gal to kaimelio ir nagalima vadinti kaimeliu, nes jis buvo labai didelis ir tiriausiai didžiausias bei turtingiausias visoje šalyje. Su šiuo kaimeliu niekas nedryso konkuruoti, nes tokių gardžių ledų niekam nepavykdavo pagaminti. Taip buvo tikriausiai todėl, kad tai buvo tikrų tikriausias ir geriausias plombyras šalyje. O tikras jis buvo todėl, kad jį gamino tik iš naturalių produktų, kad šalies gyventojai visada būtų sveiki ir geros nuotaikos.
Prie šių ledų gamybos parisidedavo nemažai kaimelių, nes reikėdavo daug įvairių dalykų ir daug darbo… Tiesa, nepaminėjau dar kelių kaimelių, kurie buvo beveik tokie pat dideli kaip mūsų „ledų" kaimas, tačiau buvo ne mažiau svarbūs, kad visa didelė šalis galėtu mėgautis ledais.Greičiausiai nuo šios dalies ir reikėjo pradėti pasakojimą, kaip gimsta ledai, bet nieko – papasakosiu dabar. Taigi, vienas kaimelis prižiūrėdavo didelias, vešlias, žalias pievas, kuriose kito kaimelio gyventojai ganė mažas karvutes. Mažų karvučių didelėse pievose ganėsi labai daug, kad naturalaus karvučių pieno užtektu bent jau ledams gaminti (pieno neužtekdavo, bet ką jau padarysi). Dar kito kaimelio gyventojai užsiiminejo tų karvučių melžimu, dar kito – pieno gabenimu, ir taip toliau ir taip toliau… Štai dar vieno kaimelio gyventojai saugojo tą pieną kol nusistovėdavo šviežia grietinėlė, tada jie ją nugriebdavo ir kartu su liesu pieneliu kuo greičiau gabendavo į kaimeli, kuriame buvo gaminami ledai. Mažiems žmogeliukams tekdavo gerai paplušėti, kad šalies gyventojai kuo grečiau gautu šviežių ledų, nes visa šalis pastoviai jausdavo gardžiausio plombyro ledų trūkumą. Vos tik kaimelis prigamindavo ledų, juos tuoj pat išgrabstydavo šalies gyventojai.
Kaimelis, pastebėjas, kad nebegali pamaitinti visų žmonių ledais, sumanė kad reiktu pasidalinti gardžiausių ledų receptu su kitais kaimeliais. Kaip tarė – taip ir padarė. Šalyje atsirado daugiau ledų gamyklų, visi maži, didelės šalies gyventojai gaudavo pakankamai gardžiausių ledų ir šalyje toliau vyravo taika ir ramybė.
Štai tokia buvo istorija apie gardžiausia pasaulyje plombyrą…
Papasakojo
Andrius Stasiūnas
Pieno ir grietinėlės šalyje
Klestinčios AB „Žemaitijos pienas" įmonių grupei priklausančios, akcinės bendrovės „Klaipėdos pienas" atstovė Baltoji barnelė išskrido po pasaulį pasižvalgyti. Ši įmonė gamina nepakartojamo skonio tikro plombyro ledus iš šviežio natūralaus nenugriebto pieno ir šviežios natūralios grietinėlės. Baltoji varnelė tikro plombyro ledus yra nuskraidinusi Vokietijos, Rusijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Airijos, Graikijos ir net JAV gyventojams. Tačiau daugiausiai ledų suvalgo lietuviai, o be to Lietuva jos gimtoji šalis. Todėl Baltoji varnelė labiausiai mėgo skraidyti po Lietuvą, klausytis ką žmonės kalba apie tikro plombyro ledus.
Beskraidydama Baltoji varnelė išgirdo verksmą. Kiek paskraidžiusi pamatė mažą mergaitę sėdinčią kambaryje ir verkiančią. Baltoji varnelė sužinojo, kad mergaitei neseniai išoperuota angina, jai skauda gerklytę ir ji beveik nieko negali valgyti. Kaip pasisekė, kad Baltoji varnelė išgirdo mergaitės raudą. Kas jau kas, bet Baltoji varnelė tikrai žino kaip nuraminti verkiančius ir liūdinčius vaikus. Ji ištiesė mergytei kvapnią tikro plombyro ledų porciją pagamintą iš natūralaus pieno ir šviežios grietinėlės. Mergaitė bijojo imti, tačiau Baltoji varnelė pasakė, kad šie ledai nepaprasti, o iš stebuklingos Pieno ir grietinėlės šalies, apie kurią netrukus papasakos. Jau pirmasis kąsnis maloniai nuslinko skaudančia mergaitės gerklyte apramindamas skausmą. Mergaitė nusišluostė ašaras, tvirčiau įsitvėrė į tikro plombyro ledų porciją ir patogiai įsitaisė, o Baltoji varnelė pradėjo savo pasakojimą apie Pieno ir grietinėlės šalį.
Pieno ir grietinėlės šalį valdo jo didenybė natūralus pienas ir jo duktė princesė šviežioji grietinėlė. Šioje šalyje daug gyventojų ir kiekvienas įdeda po nepaprastą dovanėlę į kiekvieną tikro plombyro ledų porciją. Mergaitė paklausė ar ir šioje ledų porcijoje yra dovanų. Baltoji varnelė pasakė, kad jų yra ir labai daug, tačiau jas reikia išmokti pamatyti. Mergaitė ir šiaip, ir taip kraipė ledus, tačiau dovanų negalėjo įžiūrėti, todėl nutarė toliau klausytis Baltosios varnelės pasakojimo.
Pieno ir grietinėlės šalies gyventojas yra vanduo, kuris suteikia kiekvienai ledų porcijai nepaprastą gaivumą. Šioje šalyje taip pat gyvena mieli storuliukai pieno riebalai vardu Lipidai. Jie tikri išdykėliai, tikro plombyro ledų porciją pripildo energijos, kad judrūs būtų ledus valgantieji. Kiti pieno ir grietinėlės šalies gyventojai - pieno baltymai. Jie pasirūpina, kad valgantieji ledus greičiau augtų, o vyresniems žmonėms atsistatytų organizmo ląsteles. Angliavandeniai vardu Laktozė pasirūpina, kad kiekviena tikro plombyro ledų porciją būtų stebuklingai saldi, bet nesukeltų dantų ėduonies. Dar gyvena gausi brolių fosforo, chloro, kalcio, magnio, kalio, natrio, geležies šeimynėlė. Kalcis, fosforas ir magnis pasirūpina, kad skanaudami ledus vaikai sustiprintų savo kaulus ir dantis, o magnis dar ir pagerintų širdelės veiklą. Geležis pasirūpina, kad vaikučiai nesirgtų mažakraujyste ir būtų tvirti. Kalcio ir fosforo pareiga pasirūpinti, kad ledus valgantieji atsikratytų nervingumo ir raumenų netrauktų mėšlungis. Linksmiausi pieno ir grietinėlės šalies gyventojai yra vitaminai. B grupės vitaminai įdeda laimės miltelių, kurie skatina mažiau nervuotis, mažiau pykti, daugiau šypsotis ir gerina atmintį. Vitaminas C rūpinasi, kad valgantieji ledus būtų gero apetito, nenusilptų ir nesirgtų užkrečiamomis ligomis ir greičiau pašalintų nuodingas medžiagas, kurių atsiranda suvalgius netinkamų produktų. Vitaminas A svarbus tuo, kad skatina augimą, gerina regėjimą, padeda pasveikti peršalus, apsaugo nuo spuogų. Vitaminas D turi du geriausius draugus - kalcį ir fosforą, todėl taip pat kaip ir jie pasirūpina, kad skanaudami ledus vaikai sustiprintų savo kaulus ir dantis. Štai kiek nepaprastų dovanėlių įdeda Pieno ir grietinėlės šalies gyventojai į kiekvieną tikro plombyro ledų porciją.
Mergaitė labai nustebusi klausėsi Baltosios varnelės pasakojimo. Ašaros jau buvo nudžiūvusios, gerklytės beveik neskaudėjo ir veide atsiradusi šypsena. O juk ji niekada net nesusimąstydavo kaip sveika ir naudinga valgyti Baltosios varnelės tikrą plombyrą, atkeliavusį iš natūralaus pieno ir šviežios grietinėlės šalies. Kaip džiugu, dabar galėsiu dažniau paprašyti tėvelių, kad nupirktų gardžių ir sveikų Baltosios varnelės tikro plombyro ledų iš šviežio natūralaus pieno ir šviežios grietinėlės.
Papasakojo
Zita Bogušienė
Klestinčios AB „Žemaitijos pienas" įmonių grupei priklausančios, akcinės bendrovės „Klaipėdos pienas" atstovė Baltoji barnelė išskrido po pasaulį pasižvalgyti. Ši įmonė gamina nepakartojamo skonio tikro plombyro ledus iš šviežio natūralaus nenugriebto pieno ir šviežios natūralios grietinėlės. Baltoji varnelė tikro plombyro ledus yra nuskraidinusi Vokietijos, Rusijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Airijos, Graikijos ir net JAV gyventojams. Tačiau daugiausiai ledų suvalgo lietuviai, o be to Lietuva jos gimtoji šalis. Todėl Baltoji varnelė labiausiai mėgo skraidyti po Lietuvą, klausytis ką žmonės kalba apie tikro plombyro ledus.
Beskraidydama Baltoji varnelė išgirdo verksmą. Kiek paskraidžiusi pamatė mažą mergaitę sėdinčią kambaryje ir verkiančią. Baltoji varnelė sužinojo, kad mergaitei neseniai išoperuota angina, jai skauda gerklytę ir ji beveik nieko negali valgyti. Kaip pasisekė, kad Baltoji varnelė išgirdo mergaitės raudą. Kas jau kas, bet Baltoji varnelė tikrai žino kaip nuraminti verkiančius ir liūdinčius vaikus. Ji ištiesė mergytei kvapnią tikro plombyro ledų porciją pagamintą iš natūralaus pieno ir šviežios grietinėlės. Mergaitė bijojo imti, tačiau Baltoji varnelė pasakė, kad šie ledai nepaprasti, o iš stebuklingos Pieno ir grietinėlės šalies, apie kurią netrukus papasakos. Jau pirmasis kąsnis maloniai nuslinko skaudančia mergaitės gerklyte apramindamas skausmą. Mergaitė nusišluostė ašaras, tvirčiau įsitvėrė į tikro plombyro ledų porciją ir patogiai įsitaisė, o Baltoji varnelė pradėjo savo pasakojimą apie Pieno ir grietinėlės šalį.
Pieno ir grietinėlės šalį valdo jo didenybė natūralus pienas ir jo duktė princesė šviežioji grietinėlė. Šioje šalyje daug gyventojų ir kiekvienas įdeda po nepaprastą dovanėlę į kiekvieną tikro plombyro ledų porciją. Mergaitė paklausė ar ir šioje ledų porcijoje yra dovanų. Baltoji varnelė pasakė, kad jų yra ir labai daug, tačiau jas reikia išmokti pamatyti. Mergaitė ir šiaip, ir taip kraipė ledus, tačiau dovanų negalėjo įžiūrėti, todėl nutarė toliau klausytis Baltosios varnelės pasakojimo.
Pieno ir grietinėlės šalies gyventojas yra vanduo, kuris suteikia kiekvienai ledų porcijai nepaprastą gaivumą. Šioje šalyje taip pat gyvena mieli storuliukai pieno riebalai vardu Lipidai. Jie tikri išdykėliai, tikro plombyro ledų porciją pripildo energijos, kad judrūs būtų ledus valgantieji. Kiti pieno ir grietinėlės šalies gyventojai - pieno baltymai. Jie pasirūpina, kad valgantieji ledus greičiau augtų, o vyresniems žmonėms atsistatytų organizmo ląsteles. Angliavandeniai vardu Laktozė pasirūpina, kad kiekviena tikro plombyro ledų porciją būtų stebuklingai saldi, bet nesukeltų dantų ėduonies. Dar gyvena gausi brolių fosforo, chloro, kalcio, magnio, kalio, natrio, geležies šeimynėlė. Kalcis, fosforas ir magnis pasirūpina, kad skanaudami ledus vaikai sustiprintų savo kaulus ir dantis, o magnis dar ir pagerintų širdelės veiklą. Geležis pasirūpina, kad vaikučiai nesirgtų mažakraujyste ir būtų tvirti. Kalcio ir fosforo pareiga pasirūpinti, kad ledus valgantieji atsikratytų nervingumo ir raumenų netrauktų mėšlungis. Linksmiausi pieno ir grietinėlės šalies gyventojai yra vitaminai. B grupės vitaminai įdeda laimės miltelių, kurie skatina mažiau nervuotis, mažiau pykti, daugiau šypsotis ir gerina atmintį. Vitaminas C rūpinasi, kad valgantieji ledus būtų gero apetito, nenusilptų ir nesirgtų užkrečiamomis ligomis ir greičiau pašalintų nuodingas medžiagas, kurių atsiranda suvalgius netinkamų produktų. Vitaminas A svarbus tuo, kad skatina augimą, gerina regėjimą, padeda pasveikti peršalus, apsaugo nuo spuogų. Vitaminas D turi du geriausius draugus - kalcį ir fosforą, todėl taip pat kaip ir jie pasirūpina, kad skanaudami ledus vaikai sustiprintų savo kaulus ir dantis. Štai kiek nepaprastų dovanėlių įdeda Pieno ir grietinėlės šalies gyventojai į kiekvieną tikro plombyro ledų porciją.
Mergaitė labai nustebusi klausėsi Baltosios varnelės pasakojimo. Ašaros jau buvo nudžiūvusios, gerklytės beveik neskaudėjo ir veide atsiradusi šypsena. O juk ji niekada net nesusimąstydavo kaip sveika ir naudinga valgyti Baltosios varnelės tikrą plombyrą, atkeliavusį iš natūralaus pieno ir šviežios grietinėlės šalies. Kaip džiugu, dabar galėsiu dažniau paprašyti tėvelių, kad nupirktų gardžių ir sveikų Baltosios varnelės tikro plombyro ledų iš šviežio natūralaus pieno ir šviežios grietinėlės.
Papasakojo
Zita Bogušienė
Kartą, seniai seniai, už jūrų, marių ir kalnų, Kinijoje* gyveno viena varnelė. Varnelė gyveno didžiuliuose rūmuose, kurie buvo aukščiausio kalno viršūnėje. Kadangi kalnas buvo labai aukštas, - iš miesto dieną jis buvo matomas tik prieš saulę ir atrodė labai šviesus. Visi jau nuo seno žinojo, kad ten gyvena viena varnelė, bet kadangi niekas nebuvo jos matęs, vadino ją baltąja dėl to, kad jos rūmai stovėjo ant saulėtojo kalno ir atrodė lyg susilieję su sniegu. O iš tiesų Kinijoje gyventi mažai varnelei buvo labai karšta, tad ji įsirengė savo rūmus ant snieguoto kalno, bet, būnant dar arčiau kaitriosios saulutės, jos plunksnas nugairino saulė ir ji tapo balta balta.
Varnelė ant kalno gyveno ne viena. Jos rūmuose knibždėte knibždėjo daugybė tarnų, virėjų ir patarėjų. Tačiau varnelė vis tiek buvo nelaiminga, nes neturėjo nei vieno draugo. Tarnai pas ją dirbdavo tik todėl, kad ji jiems mokėjo pinigus, o ne dėl to, kad ją mylėjo. Pas ją neatskrisdavo nei kolibriai, nei balandžiai, nes skrisdami į saulę jie arba apakdavo, arba pavargdavo arba sušaldavo ilsėdamiesi apledėjusio kalno papėdėje ir visi turėdavo grįžti atgal į žemę. Ji labai norėjo gyventi su visais vaikais ir paukšteliais ant žemės, bet nuo karščio varnelė alpdavo ar gaudavo saulės smūgį.
Daugybė mokslininkų, daktarų ir virėjų bandė jai padėti: mokslininkai kūrė skafandrus, per kuriuos varnelė nejaustų karščio, bet kai jais apsirengusi ji pasirodydavo mieste, visi tik išsigąsdavo, pabėgdavo ir vis tiek su ja nedraugavo. Daktarai kūrė įvairiausius skėčius dengiančius jos kūną, kremus nuo saulės, bet varnelė nuo jų tik smirdėdavo ir negražiai atrodydavo. Bet kartą pas ją atėjo vienas Kinijos imperatorius, vardu Tangas**. Jis jai pasakė, kad žino stebuklingą maistą atvėsinantį visą kūną.
Varnelė iškart susidomėjo Tango metodu ir įsakė tarnams pristatyti visko, ko tik prireiks. Tangas varnelės tarnų paprašė atvesti vieną karvutę. Varnelė labai nustebo. Tangas paėmė karvutės pieno, o varnelė iškart pasipiktino, kad natūralaus pieno ji jau yra gėrusi, bet jis jai nepadėjo. Tuomet Tangas išėjo iš rūmų, nuo snieguotojo kalno viršūnės prisirinko sniego ir sumaišė jį su natūraliu pienuku ir uogomis, kurios augo kalno papėdėje. Varnelė paragavo nuostabiojo mišinio ir vos neapalpo! Naujasis maistas buvo toks šaltas, gaivus ir skanus, kad varnelei užgniaužė kvapą. Ji iškart paklausė kaip šis nuostabus maistas vadinasi, o Tangas jai atsakė, kad tai tikrasis Kinijoje atrastas plombyras.
Varnelė nežinojo kaip atsidėkoti imperatoriui Tangui, bet jis tik paprašė jos būti laimingai ir susirasti draugų. Taip varnelė ir padarė. Dar savaitę jos rūmų virėjai maišė šviežią grietinėlę, natūralų pieną, ledą ir įvairiausias uogas bei vaisius, kad tik gautų kuo daugiau įdomesnių ir skanesnių plombyrinių ledų. Lygiai po savaitės varnelė, jos tarnai ir didelis vežimas nusileido į miestelį kalno papėdėje. Visi pirmą kart išvydo baltąją varnelę be apsaugų nuo saulės ir labai nustebo. Varnelė iškarto pranešė, kad atvežė visiems dovanų.
Atsikėlė vežimo užuolaidos ir daugybė karališkų virėjų ir padavėjų pradėjo suktis po aikštę su lėkštutėmis, pripildytomis nematyto maisto. Juo buvo vaišinami visi, ir maži ir dideli. Visi buvo sužavėti naujojo patiekalo, kurio skonis pribloškė net ir išrankiausius gurmanus. Kadangi visi pamatė varnelės dosnumą ir draugiškumą, - ji susirado daugybę draugų, visi ją kvietė į svečius ir vaišino skaniausiais valgiais.
Bet varnelė žinojo, kad tikrojo plombyro niekas nenurungs…
Kinija- šalis laikoma ledų tėvyne.
Tangas- Kinijos imperatorius (gyvenęs apie 618-907 <http://lt.wikipedia.org/wiki/907> m.) laikomas vienu pirmųjų ledų išradėju, žinojusiu pieno ir sniego maišymo paslaptį.
Papasakojo
Greta Kazlauskaitė
Varnelė ant kalno gyveno ne viena. Jos rūmuose knibždėte knibždėjo daugybė tarnų, virėjų ir patarėjų. Tačiau varnelė vis tiek buvo nelaiminga, nes neturėjo nei vieno draugo. Tarnai pas ją dirbdavo tik todėl, kad ji jiems mokėjo pinigus, o ne dėl to, kad ją mylėjo. Pas ją neatskrisdavo nei kolibriai, nei balandžiai, nes skrisdami į saulę jie arba apakdavo, arba pavargdavo arba sušaldavo ilsėdamiesi apledėjusio kalno papėdėje ir visi turėdavo grįžti atgal į žemę. Ji labai norėjo gyventi su visais vaikais ir paukšteliais ant žemės, bet nuo karščio varnelė alpdavo ar gaudavo saulės smūgį.
Daugybė mokslininkų, daktarų ir virėjų bandė jai padėti: mokslininkai kūrė skafandrus, per kuriuos varnelė nejaustų karščio, bet kai jais apsirengusi ji pasirodydavo mieste, visi tik išsigąsdavo, pabėgdavo ir vis tiek su ja nedraugavo. Daktarai kūrė įvairiausius skėčius dengiančius jos kūną, kremus nuo saulės, bet varnelė nuo jų tik smirdėdavo ir negražiai atrodydavo. Bet kartą pas ją atėjo vienas Kinijos imperatorius, vardu Tangas**. Jis jai pasakė, kad žino stebuklingą maistą atvėsinantį visą kūną.
Varnelė iškart susidomėjo Tango metodu ir įsakė tarnams pristatyti visko, ko tik prireiks. Tangas varnelės tarnų paprašė atvesti vieną karvutę. Varnelė labai nustebo. Tangas paėmė karvutės pieno, o varnelė iškart pasipiktino, kad natūralaus pieno ji jau yra gėrusi, bet jis jai nepadėjo. Tuomet Tangas išėjo iš rūmų, nuo snieguotojo kalno viršūnės prisirinko sniego ir sumaišė jį su natūraliu pienuku ir uogomis, kurios augo kalno papėdėje. Varnelė paragavo nuostabiojo mišinio ir vos neapalpo! Naujasis maistas buvo toks šaltas, gaivus ir skanus, kad varnelei užgniaužė kvapą. Ji iškart paklausė kaip šis nuostabus maistas vadinasi, o Tangas jai atsakė, kad tai tikrasis Kinijoje atrastas plombyras.
Varnelė nežinojo kaip atsidėkoti imperatoriui Tangui, bet jis tik paprašė jos būti laimingai ir susirasti draugų. Taip varnelė ir padarė. Dar savaitę jos rūmų virėjai maišė šviežią grietinėlę, natūralų pieną, ledą ir įvairiausias uogas bei vaisius, kad tik gautų kuo daugiau įdomesnių ir skanesnių plombyrinių ledų. Lygiai po savaitės varnelė, jos tarnai ir didelis vežimas nusileido į miestelį kalno papėdėje. Visi pirmą kart išvydo baltąją varnelę be apsaugų nuo saulės ir labai nustebo. Varnelė iškarto pranešė, kad atvežė visiems dovanų.
Atsikėlė vežimo užuolaidos ir daugybė karališkų virėjų ir padavėjų pradėjo suktis po aikštę su lėkštutėmis, pripildytomis nematyto maisto. Juo buvo vaišinami visi, ir maži ir dideli. Visi buvo sužavėti naujojo patiekalo, kurio skonis pribloškė net ir išrankiausius gurmanus. Kadangi visi pamatė varnelės dosnumą ir draugiškumą, - ji susirado daugybę draugų, visi ją kvietė į svečius ir vaišino skaniausiais valgiais.
Bet varnelė žinojo, kad tikrojo plombyro niekas nenurungs…
Kinija- šalis laikoma ledų tėvyne.
Tangas- Kinijos imperatorius (gyvenęs apie 618-907 <http://lt.wikipedia.org/wiki/907> m.) laikomas vienu pirmųjų ledų išradėju, žinojusiu pieno ir sniego maišymo paslaptį.
Papasakojo
Greta Kazlauskaitė
Burtininkas Aldoniukas
Vieną dieną baigėsi pamokos.Visi labai džiaugėsi .Tik vienam berniukui buvo labai liūdna, kurio vardas buvo Aldoniukas.Visi iš jo šaipėsi ir juokėsi.
Jis svajojo būti burtininku, kad galėtų ką tik panorėjas padaryti. Aldonukas grįžęs namo persirengė ir ėjo skaityti savo nebaigtos knygos ,,Baltoji varnelė”. Šitą knygą jam labai patiko. Jis buvo atsidavęs šitai knygai. Ten buvo parasyta apie ,,Tikrą plombyrą” ,,Naturalų pieną,, ir ,,Šviežią grietinėlę”.
-Atėjo metas kaip reikia rasyti laiška Aldonukui kuri pasiims Kalėdų senelis, kuris visus tavo norus gali ispildyti!-pasakė mama.
-Gerai ,mamyte, parasysiu Kalėdų seneliui laišką..-atsakė Aldonukas.
Aldonukas vis galvojo galvojo ko reikia paprasyti Kalėdų senelio. Jis pasiėmė plunksnakoti popieriaus lapą ir ėmė rašyti:
Brangus Kaledu seneli! Stai jau Kaledos. Net nezinau ko taves reikia paprasyti. Bet labiausiai as nereciau buti burtininku, kad galeciau daryti tai ko visi vaikai negali daryti. As noriu sitos dovanos todel kad mane visi skriaudžia ir juokiasi. Man labai liūdna as neturiu draugu kurie galetu su manim leisti laiką kaip visi normalus vaikai.
Tikiuosi tau šis mano prašymas nebus labai didelis ir tu ji ispildysi! Aldonukas.
Stai jau ir metas laišką padėti ant palangės, kad galėtų jis pasiimti mano laiską.
-Aldonuk eik jau miegoti jau devynios vakaro! Neatsikelsi rytoi i mokykla!- paliepe mama.
-Gerai mama, tuoj nusiprausiu ir eisiu į lovą.-atsakė Aldonukas. Jis atsigulė į lovą ir ėmė galvoti… Kad as galeciau buti burtininku, tureciau daug daug draugu visi su manimi zaistu, o jai buciau burtininkas išraščiau ,,Šežią grietinėlę, “tikrą plombyrą”, “ natūralų piną”, kaip buvo parasyta knygoje Baltoji varnele. Aldonukas esvajodamas uzmigo. Naktis buvo laai ilga. Ryte Aldonukas atsikeles pajuto keista jausma ir eme karsciuoti. Staiga jis nukreipe pirsta i savo lova ir lova pavirto i tokia kokia jis jau senai svajojo tureti.
-As esu burtininkas, as galiu viska daryti!- apsidziauge Aldonukas. Aldonukas apsirenge papusryciavo ir isbego i lauka. Visi jis uzbure vaikus, kad jie zaistu su juo. Aldonukas labia dziaugesi, kad gali daryti tai ko kiti negali.
-Aciu Kaledu seneli! Aciū – garsiai susauke Aldonukas. Jis pamate pravaziuojancia ledu masina. Ir pagalvojo… Juk as galiu israsti skanesnius ledus kurie vadintusi:
,,Baltoji varnele” ,,Tikras plombyras”,,Naturalus pienas” ir ,, Sviezi grietinele”! Aldonukas parejo namo, atsisedo savo kambaryje ir pasake:
-Baltoji varnelele, tikras plombyras, naturalus pienas sviezi grietinele tegul is siu pavadinimu buna skanus ledai!- ir atsirado daug daug ledu. Jis isbego i lauka ir vaisino visus savo draugus skaniais ledais! Kai visus pavaisino ir pats Aldonukas paragavo ledu.
-Mmm kokie skanus ledai!- pasake Aldonukas. Atejo vakaras. Visi nuejo i lovas ir isjunge sviesas. Aldonukas tiliai paprase Kaledu senelio: -Kaledu seneli, as zinau, kad tu mane girdi. As tik norejau paprasyti, kad man nebereikia situ burtininko galiu. As jau gavau tai ko norejau. Visi vaikai daar mano draugai, turiu nauja lova, ir isradau pacius skaniausius ledus! Labai aciu tau Kaledu seneli. Gali pasimti visas tas gales, labia aciu! Ir Aldukas uzmigo. Ryte atsikeles jis jau nebeturejo savo magisku galiu , bet liko viskas taip kaip buvo. Nauja lova, dauk draugu ir pilna skaniu ledu! Labai aciu Kaledu seneli, tu man isties labia padejai. Ir Aldonukas gyveno graziai ir laimingaj.
Papasakojo
Justina Sliackute
Vieną dieną baigėsi pamokos.Visi labai džiaugėsi .Tik vienam berniukui buvo labai liūdna, kurio vardas buvo Aldoniukas.Visi iš jo šaipėsi ir juokėsi.
Jis svajojo būti burtininku, kad galėtų ką tik panorėjas padaryti. Aldonukas grįžęs namo persirengė ir ėjo skaityti savo nebaigtos knygos ,,Baltoji varnelė”. Šitą knygą jam labai patiko. Jis buvo atsidavęs šitai knygai. Ten buvo parasyta apie ,,Tikrą plombyrą” ,,Naturalų pieną,, ir ,,Šviežią grietinėlę”.
-Atėjo metas kaip reikia rasyti laiška Aldonukui kuri pasiims Kalėdų senelis, kuris visus tavo norus gali ispildyti!-pasakė mama.
-Gerai ,mamyte, parasysiu Kalėdų seneliui laišką..-atsakė Aldonukas.
Aldonukas vis galvojo galvojo ko reikia paprasyti Kalėdų senelio. Jis pasiėmė plunksnakoti popieriaus lapą ir ėmė rašyti:
Brangus Kaledu seneli! Stai jau Kaledos. Net nezinau ko taves reikia paprasyti. Bet labiausiai as nereciau buti burtininku, kad galeciau daryti tai ko visi vaikai negali daryti. As noriu sitos dovanos todel kad mane visi skriaudžia ir juokiasi. Man labai liūdna as neturiu draugu kurie galetu su manim leisti laiką kaip visi normalus vaikai.
Tikiuosi tau šis mano prašymas nebus labai didelis ir tu ji ispildysi! Aldonukas.
Stai jau ir metas laišką padėti ant palangės, kad galėtų jis pasiimti mano laiską.
-Aldonuk eik jau miegoti jau devynios vakaro! Neatsikelsi rytoi i mokykla!- paliepe mama.
-Gerai mama, tuoj nusiprausiu ir eisiu į lovą.-atsakė Aldonukas. Jis atsigulė į lovą ir ėmė galvoti… Kad as galeciau buti burtininku, tureciau daug daug draugu visi su manimi zaistu, o jai buciau burtininkas išraščiau ,,Šežią grietinėlę, “tikrą plombyrą”, “ natūralų piną”, kaip buvo parasyta knygoje Baltoji varnele. Aldonukas esvajodamas uzmigo. Naktis buvo laai ilga. Ryte Aldonukas atsikeles pajuto keista jausma ir eme karsciuoti. Staiga jis nukreipe pirsta i savo lova ir lova pavirto i tokia kokia jis jau senai svajojo tureti.
-As esu burtininkas, as galiu viska daryti!- apsidziauge Aldonukas. Aldonukas apsirenge papusryciavo ir isbego i lauka. Visi jis uzbure vaikus, kad jie zaistu su juo. Aldonukas labia dziaugesi, kad gali daryti tai ko kiti negali.
-Aciu Kaledu seneli! Aciū – garsiai susauke Aldonukas. Jis pamate pravaziuojancia ledu masina. Ir pagalvojo… Juk as galiu israsti skanesnius ledus kurie vadintusi:
,,Baltoji varnele” ,,Tikras plombyras”,,Naturalus pienas” ir ,, Sviezi grietinele”! Aldonukas parejo namo, atsisedo savo kambaryje ir pasake:
-Baltoji varnelele, tikras plombyras, naturalus pienas sviezi grietinele tegul is siu pavadinimu buna skanus ledai!- ir atsirado daug daug ledu. Jis isbego i lauka ir vaisino visus savo draugus skaniais ledais! Kai visus pavaisino ir pats Aldonukas paragavo ledu.
-Mmm kokie skanus ledai!- pasake Aldonukas. Atejo vakaras. Visi nuejo i lovas ir isjunge sviesas. Aldonukas tiliai paprase Kaledu senelio: -Kaledu seneli, as zinau, kad tu mane girdi. As tik norejau paprasyti, kad man nebereikia situ burtininko galiu. As jau gavau tai ko norejau. Visi vaikai daar mano draugai, turiu nauja lova, ir isradau pacius skaniausius ledus! Labai aciu tau Kaledu seneli. Gali pasimti visas tas gales, labia aciu! Ir Aldukas uzmigo. Ryte atsikeles jis jau nebeturejo savo magisku galiu , bet liko viskas taip kaip buvo. Nauja lova, dauk draugu ir pilna skaniu ledu! Labai aciu Kaledu seneli, tu man isties labia padejai. Ir Aldonukas gyveno graziai ir laimingaj.
Papasakojo
Justina Sliackute
Iš rūko ir Miglos kasų, tarp baltų kalvų ir užšalusių upių išnyra ledo sukaustyta pilis. Jos bokštai tarsi apšerkšniję varvekliai nukreipti į dangų, langai užremti stiklinėm snaigėm, o vartai statyti iš šimtamečių rastų nuo šalčio ledo luitais pavirtusių.
Ta pilis tai kalėjimas- kalėjimas ilgakasei mergelei, kuri negali išeiti už sniego karalystės ribų, kuri priversta tūnoti ledo viešpatijos apsupta. Ta mergelė praminta Baltąja Varnele. Ji yra šerkšno ir snaigės dukra, vėjo ir liūčių pagalba pastatyta, audrų ir uraganų gyvybės įpūsta, bet visiškai netinkanti savo giminei. Ji kitokia - ji gera, šilta ir maloni, todėl ir praminta tokiu vardu - Baltoji Varnelė.
Kartą toje pilyje vyko karnavalas. Audros ir Vėjai, Sniegas ir Liūtys, Baltieji lokiai ir Poliarinės lapės - visi susirinkę į ledo pilį šoko ir linksminosi ir dar 3 dienas 3 naktis linksminsis vienoje didžiausių ir linksmiausių žiemos puotų. Visa Pilis, visa apylinkė aidėjo nuo kvatojimo, muzikos garsų. Tik vienoje vietelėje juokas neaidėjo ir durys buvo aklinai užvertos šėlionėms. Baltoji Varnelė ten sėdėjo - aukščiausiame bokšte, šviesiausiame kambaryje. Ji šilta žvelgė į tolį, kur apie laužą už tvoros šoko ir dainavo vaikai su juokingomis kaukėmis nudažytomis įvairiausiomis spalvomis. Kaip ji norėjo ten patekti ir išdykauti kartu su jas, bet jos mintis išblaškė slogus durų girgždesys.
- Dukra, argi tu neprisidėsi prie mūsų - pasigirdo tuščias žemas balsas, aidintis po laiptinę už durų.
- Ne mama, aš nenoriu.
- Bet ten visa mūsų giminė, draugai. Argi nenori su jais pasimatyti - tokiu pat tonu ištarti žodžiai nuaidėjo ir Varnelės galvoje. O ji taip norėjo viską išsakyti ką apie tą savo giminę galvoja: prakeiktų ledo gabalų banda, o ta puota, tarsi užšalęs pragaras stingdančiu šalčiu griaunantis visas viltis ir svajones, bet ji te pasakė:
- Ne, man truputį skauda galvą, aš geriau prigulsiu.
Baltosios varnelės mama išėjo netarusi nė žodžio. Varnelė vėl atsisuko į langą ir įsivaizdavo save vaikų būryje.
O iš tikrųjų tai ten ir vyko, kaip manė baltoji varnelė: velnių pakalikai šoko ir garbino tą, kuris sukūrė visą blogį. Tik vietoj ugnies liežuvių čia siautėjo veidrodžio šukių lietus, spiegiantis šaltis ir kraują stingdantys lediniai žvilgsniai, į kuriuos vos pažvelgę suakmenėji.
" Bet juk turėtų būti visiškai kitokia vieta, kur vietoj kraujo fontanų liejasi šviežia grietinėlė iš pūkinių debesų, kur čiulba paukščiai vietoj švilpiančio vėjo, kur gyvent tai gera ir malonu" - galvojo Baltoji Varnelė - " Juk visur vyrauja lygsvara; yra balta ir juoda, gražu ir šlykštu, blogis ir gėris. Kurgi yra vieta priešinga šiai? " - Baltosios Varnelės mintys staiga buvo vėl išblaškytos. Tik šį kartą suskambo šaižus ledo dužesys ir ausis rėžiantys klyksmai.
- Kas atsitiko- išbėgusi į laiptinę sušuko. Jos lygus ir švelnus basas tuščiai nuaidėjo - niekas neatsakė.Niekas neatsakė. Gal niekas neišgirdo? Juk toks toks sąmyšis: visi šaukia, klykia kaip beprotnamyje.Nieko neįmanoma suprasi. Baltoji Varnelė suktais laiptais nuskubėjo į apačią. Palaipsniui iš proto varantys garsai stiprėjo ir stiprėjo. Baltoji Varnelė lipo laiptais, bėgo tamsiais koridoriais kol pagaliau pribėgo dideles pokilių salės duris. Čia garsai buvo vos pakeliami. Gaudydama kvapą Varnelė dvejojo: ar pažvelgti kas ten dedasi,o gal geriau palaukti ryto, kai nebebus taip baisu.Ji nesavo valia atvėrė sunkias ir vietoj ledinių sienų blizgančių sietynų ir daugybės išsipusčiusių baidyklių ji pamatė kraujo klanus ir vietos sau nerandančius, lakstančius ir šaukiančius svečius.
Tarp sąmyšio dūmų, lakstančių žmonių salės viduryje netrukus išryškėjo ir tie kas tai padarė. Ten stovėjo septyni juodai rusvi siluetai, bet nesimatė jų veidų. Ten stovėjo šešėliai. Jie nedega- taigi naudoja ugnį, kaip ginklą ; jie nepalieka pėdsakų sniege, taigi nesunkiai čia atslinko. Jie priešai ledo tautos, kuriai, deja, priklauso ir Baltoji Varnelė.
- Atėjome čia, kad sugriautume šitą vietą arba jūs prisijungtumėte prie mūsų- savo priešų, prie lygiavertės blogio tautos.- Netikėtai ištarti žodžiai atsimušė į sienas ir nuaidėjo šiurpuliais paleisdamas kūną.
- Jei nesutiksit prisijungti, tai nesutiksit ir egzistuoti.-pasigardžiuodamas tuo ką pasakė tarė šalia stovintis šešėlis.
- Kokią teisę jūs turite, kad drykstate įsiveržti mūsų namus ir sukelti tokį sąmyšį - Baltosios Varnelės motina kreipėsi šešėlius, kurie po truputį paskleisdami juodą rūką aplink ryškėjo savo veido bruožais, kūno linijomis. Karalienės balsas nuskambėjo taip, lyg atrodo tarsi įprasta būtu taip veržtis ir gąsdinti žmones. Ji buvo visai nenustebusi ir rami.Iš šešėlių neišėjo nė garselis, o jie jau buvo apsupę Baltąją varnelę stovinčią tarpduryje.
- Kai mūsų princas susituoks su jūsų princese mes tapsime galingiausia blogio armija visame pasaulyje ir visa žemė degs pragaru.- Nutilę svečiai ėmė tyliai šnabždėtis, kitoje salės pusėje girdėjosi širdį veriantis, užkimęs verksmas- kažkas gedi didelio ledo ašmens perverto kaukėto vaiko.
- Viliojantis pasiūlymas- šyptelėjo karalienė- bet jūs nužudėte vieną man artimą žmogų, kaip galiu jumis pasitikėti?
- Šito mes…- šešėlis nespėjąs net sureaguoti išsisklaidė lyg užgesinto laužo dūmai, kai jį pervėrė karalienės sviestas varveklis.
- Dabar mes atsiskaitę - tokiu pat ramiu, abejingu balsu tarė karalienė ir mostelėjo ranka durų link- Eime į kitą kambarį- ten viską aptarsime.
Kai Karalienė išėjo su šešėliais Baltoji Varnelė visą laiką nesukrutėjusi dabar sukniubo ant žemės ir pravirko. Niekas jos nepaguodė, nepriėjo ir neprisėdo šalia. Visi tik šaltu, abejingu žvilgsniu nužiūrinėjo sugniuždytą būtybę.
Keista, bet Baltoji Varnelė kitą rytą neprisiminė ką sapnavusi. Atsibudusi savo lovoje ji nenustebo nors ir neprisiminė kaip čia atsidūrusi- jai tai nė kiek nerūpėjo.Ji žinojo kad motina bus ją nuteisusi kalėti su šešėliais visą amžinybę.Ir nežinia už ką. Ar už tai, kad ji kalbėdavosi su tarnais vaikystėje, nes jai nebuvo leidžiama turėti draugų? Ar kad norėdavo padėti tiems kuriems pagalbos reikia? Juk motina taip supyko kai Varnelė į pilį įsileido benamę mažą mergaitę sustirusiomis, pamėlusiomis rankomis.Bet ar tai blogai? Varnelė nieko nesbesuprato. Ji tik tyliai gulėjo lovoje kol tarnaitė nepranešė kad jos motina lakia jos poilsio kambaryje.Bet Baltoji varnelė nė trupučio nenorėjo su ja susitikti. Ne savo valia ji pasiruošė ir nuėjo į poilsio kambarį išgirsti to, ką jau savaime galėjo suprasti.
Poilsio kambarys buvo labai erdvi patalpa, kuri tikrai nenuteigdavo poilsiui. Masyvios, sunkios durys iškart sukeldavo įtampą, o jas atvėrus pasimatydavo veidrodinės sienos pridengtos plonu audeklu it voratinklis.Viduryje stiklo lygumo grindų stovėjo apskritas ledo luitas, kuris buvo naudojamas kai stalas, o prie jo stovėjo kažkas panašaus į fotelį, bet jo taip nepavadinsi: kampuotas kietas stačiakampis su atrama ir tiek.Be jo dar stovėjo pora mažų ledo kubelių. Atšiauru, šalta ir nyku- Baltoji Varnelė niekada nepripažino tokios aplinkos.
- Po trisdešimties dienų, per mėnulio užtemimą tu eisi prie altoriaus kruvina priesaika pažadėti jog amžinai tarnausi šešėlių valdovo sūnui.-Vis įėjusiai Varnelei buvo išberti žodžiai, kurie smigo į širdį lyg daugybė durklų, bet Baltoji Varnelė stovėjo ramiai nors ir viduje siautė nežmoniški uraganai.Karalienė buvo šiek tiek susikrimtusi dėl savo dukros, bet to neparodė. Ji buvo šalta kai visada ir nenorėdama parodyti rūpesčio nusiuntė Varnelę į savo kambarį.Ten užsidariusi Baltoji Varnelė tyliai pravirko."paskutinės ašaros" pagalvojo ji ir atsisėdusi prie lango įsižiūrėjusi į tolį ėmė svajoti kaip ištrūkti iš šio košmaro.
Taip tyloje praslinko valandos, dienos, po truputį savaitės ir taip iki žymiosios nakties liko vos 6 dienos.Baltoji Varnelė visą tą laiką savyje gniaužė norą iš čia ištrūkti ir darė viską ko reikalavo motina: matavosi sukneles, mokėsi visų tų absurdiškų šokių, kurios reikės šokti per vestuves,žodžiu darė viską ką reikėjo tik tai darė tyloje svajodama apie dieną, kai jos nebebus.
Taip neviltyje praslinko ir paskutinės pilnos įtampos, repeticijų dienos. Viskas buvo suruošta pagal senovines taisykles ir papročius: ant ilgų stalų buvo sukrauti 666 skirtingų rūšių patiekalai, būtinai desertui bus patiektas tikras plombyras su įvairiausiais užpilais, uogom, bei nuodais, kiekviename kampe puikavosi pajuodusių, sudžiuvusių rožių puokštės, kurias sudarė 666 žiedai, be to į puotą buvo pakviesta tiek žmonių, kad iš viso būtu 666 galvos. jaunieji buvo pasirengę iš prarėžto riešo išleisti kraujo į vieną taurę, kurią paskui turės išgerti.Visos tradicijos buvo puoselėjamos, visi šokiai žada būti sušokti ir pačią tamsiausią nakties akimirką ledo princesė ir šešėlio valdovo sūnus bus sujungti amžiams.Baltoji varnelė to nenorėjo nuo pat tos akimirkos kai apie tai sužinojo su pasišlykštėjimu prisimindavo tai.O dabar kai iki ceremonijos likusios vos kelios valandos jai tikrai susuko skrandį, bet Varnelė tegalvojo kaip pasprukti.
Ir štai svečiai jau renkasi. Visi išsipustę, juodais drabužiais, kad tik paniūrintų ir taip nekokią Baltosios Varnelės nuotaiką.Jau ir pačiai reiktų ruoštis, bet jos akys nenusileidžia nuo juodos baidyklių upės plūstančios į pilį, bet nė vienas nepažvelgia į viršų- į aukščiausią bokštą, šviesiausią kambarį, kur sėdi Baltoji Varnelė. Ji niekam nerūpėjo, svečiams tai buvo tik puiki proga paūžti, o rimtesniems iš jų ši diena reiškė kaip naujos blogio epochos pradžią, bet Varnelei nesinorėjo apie tai galvoti, ji tik svajojo apie nuostabią vietą priešingą šiai.
Tuojau bus degamos žvakės, atvažiuos jaunikis, tuoj užvirs juodas šešėlių dūmas, o su juo atvyks ir jaunikis- šešėlių valdovo sūnus.
- Dukra ar tu jau pasiruošusi- truputį jausmingesniu balsu karalienė kreipėsi iš už durų.
- Tuoj.-nukirto Baltoji Varnelė ir nusisukusi nuo lango įsmuko į kraujo raudonumo suknelę.Jau temsta- tuoj prasidės spektaklis.
Baltojo varnelė išėjo iš savo kambario tik tada kai jai teko eiti prie altoriaus. Ir štai ji- raudono kilimo pradžioje. Žvelgdama pirmyn mato eilėmis susodintas išblyškusias būtybes, o kelio gale juodomis rožėmis papuoštą raudoną kupolą, kur jau stovėjo šešėlis, o šalia jo buvo pastatyta auksinė taurė, kuri netrukus turėtų būti sklidina tamsaus kraujo.Varnelė tikėdamasi stebuklo žengė pirmą mažą žingsnelį kančių link.raudoni kaukšintys bateliai jau susiliejo su kilimo raudoniu, ilga suknelė po truputį platėjanti į apačią ir netolygiai neriniuotais plačiais nėriniais vilkosi žeme, rankose ji suspaudusi laikė juodų rožių puokštę, ant apnuogintų pečių krito nuostabūs, ilgi, šviesūs plaukai, o veidą dengė ilgas nuometas.Kas kiekvieną žingsnelį ji vis labiau troško pabėgti, kiekvienas metras artinantis ją prie kraujo taurės stūmė iš savo kūno,Varnelės viduje dėjosi tikra sumaištis, akys prisipildė ašarų, po truputį nervingi galvos sukiojimai išdavė isteriją.Kai iki kilimo pabaigos liko pora žingsnių ji pradėjo melsti ko nors kas sugriautų, šios nakties planus, o kai ji priėjo liepto galą ir atsisuko į savo amžinąjį budelį iš akių upeliais pasruvo ašaros. Ji nenorėjo verkti, bet ašaros bėgo savaime.Šešėlis nukėlė nuometą nuo veido ir pasimatė tyros, gilios žydros akys, lygus veidas, švelnios lūpos. Bet baltoji varnelė savo išrinktojo jau nebeišvydo, kuris jau ketino atvirsti iš juodo dulkių debesies į žmogų- Baltoji varnelė sukniubo, kai visi iš išgąsčio ar iš nuostabos pradėjo aikčioti, ir sąjudis neleido pažiūrėti kas atsitiko, šešėlis priklaupė prie raudonos suknelės ir ją pasklaidęs išleido į orą nuostabų paukštį. Tai buvo Varnelė iš nenumaldomo noro būti laisva virtusi paukšte, tai buvo varnelė ir ne bet kokia o balta. Tokios nieka snebuvo matęs: jos plunksnos švytėte švytėjo ir praskaidrė nakties tamsą. Akys žibėjo kaip brangiausi pasaulyje akmenys. Ji skrido aukštyn, suko ratus apie pilį iš nustebimo dar nesuprato kas įvyko, truputį nusigandusi ji įskrido į savo kambarį ir pažvelgė į veidrodį. Atspindyje pamatė nedidelę, bet didingą paukšę. Būtent to ji ir troško- būti laisva.Su šiais ilgais sparnais ji pagaliau gėlės surasti savo svajonių vietą.Nekreipdama dėmesio į kieme sukilusį triukšmą ir pasipiktinimo riksmus ji skrodė dangų ilgai ilgai. Ji nuskrido ten, kur dar nebuvo buvusi. Sulaukė ryto, kad galėtų nusimaudyti saulės spinduliuose.pagaliau pabėgusi nuo žmonių kurie jos nekenčia, ji skraidė tol kol sparnai nusilpo ir nebepajėgė laikytis danguje.
Praėjo daug dienų ir daug naktų, bet Baltoji Varnelė negalėjo surasti tos vietos apie kurią ji svajoja. Kur plaukia natūralaus pieno upės, kur miškai žali, o gėlių spalvos tokios skirtingos, kad sudėtinga rasti vienodo atspalvio. Ji nenuilstamai ieškojo, bet vistiek nerado, kol pagaliau suprato, kad tokios vietos nėra- ji paprasčiausiai sudaužyta ir padalinta tūkstančiams vaikų, kurių širdelėse egzistavo po nuostabiausios šalies lopinėlį. Kai ji tai suprato ėmė džiuginti vaikus savo gerumu. Kiekvieną dieną ji nudžiugindavo vis kitą vaiką, o kartas ir tuos pačius u kitais vaikais, Ji skraidė po visą pasaulį ir aplankė kiekvieną vaiką ir dar aplankys. Nors ji buvo kitokia ją visi mėgo. Tai darė ją laiminga, o ji laimingus darė vaikus, na ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius, kurių širdyse surasdavo bent lopinėlį gėrio.Ji buvo laiminga, o nors ir pasiilgdavo savo šeimos tai neilgam. Tik apie savo gimtinę daugiau nieko negirdėjo.Buvo kalbama, kad dėl kilusių barnių abi blogio tautos suskilo į tūkstančius dalių, ir pasklido į visas keturias pasaulio šalis." Deja ir blogų žmonių būna" pagalvojo varnelė " Bet visuose galima rasti ir kruopelyte gėrio"
Papasakojo
Kristina Stončiutė
Ta pilis tai kalėjimas- kalėjimas ilgakasei mergelei, kuri negali išeiti už sniego karalystės ribų, kuri priversta tūnoti ledo viešpatijos apsupta. Ta mergelė praminta Baltąja Varnele. Ji yra šerkšno ir snaigės dukra, vėjo ir liūčių pagalba pastatyta, audrų ir uraganų gyvybės įpūsta, bet visiškai netinkanti savo giminei. Ji kitokia - ji gera, šilta ir maloni, todėl ir praminta tokiu vardu - Baltoji Varnelė.
Kartą toje pilyje vyko karnavalas. Audros ir Vėjai, Sniegas ir Liūtys, Baltieji lokiai ir Poliarinės lapės - visi susirinkę į ledo pilį šoko ir linksminosi ir dar 3 dienas 3 naktis linksminsis vienoje didžiausių ir linksmiausių žiemos puotų. Visa Pilis, visa apylinkė aidėjo nuo kvatojimo, muzikos garsų. Tik vienoje vietelėje juokas neaidėjo ir durys buvo aklinai užvertos šėlionėms. Baltoji Varnelė ten sėdėjo - aukščiausiame bokšte, šviesiausiame kambaryje. Ji šilta žvelgė į tolį, kur apie laužą už tvoros šoko ir dainavo vaikai su juokingomis kaukėmis nudažytomis įvairiausiomis spalvomis. Kaip ji norėjo ten patekti ir išdykauti kartu su jas, bet jos mintis išblaškė slogus durų girgždesys.
- Dukra, argi tu neprisidėsi prie mūsų - pasigirdo tuščias žemas balsas, aidintis po laiptinę už durų.
- Ne mama, aš nenoriu.
- Bet ten visa mūsų giminė, draugai. Argi nenori su jais pasimatyti - tokiu pat tonu ištarti žodžiai nuaidėjo ir Varnelės galvoje. O ji taip norėjo viską išsakyti ką apie tą savo giminę galvoja: prakeiktų ledo gabalų banda, o ta puota, tarsi užšalęs pragaras stingdančiu šalčiu griaunantis visas viltis ir svajones, bet ji te pasakė:
- Ne, man truputį skauda galvą, aš geriau prigulsiu.
Baltosios varnelės mama išėjo netarusi nė žodžio. Varnelė vėl atsisuko į langą ir įsivaizdavo save vaikų būryje.
O iš tikrųjų tai ten ir vyko, kaip manė baltoji varnelė: velnių pakalikai šoko ir garbino tą, kuris sukūrė visą blogį. Tik vietoj ugnies liežuvių čia siautėjo veidrodžio šukių lietus, spiegiantis šaltis ir kraują stingdantys lediniai žvilgsniai, į kuriuos vos pažvelgę suakmenėji.
" Bet juk turėtų būti visiškai kitokia vieta, kur vietoj kraujo fontanų liejasi šviežia grietinėlė iš pūkinių debesų, kur čiulba paukščiai vietoj švilpiančio vėjo, kur gyvent tai gera ir malonu" - galvojo Baltoji Varnelė - " Juk visur vyrauja lygsvara; yra balta ir juoda, gražu ir šlykštu, blogis ir gėris. Kurgi yra vieta priešinga šiai? " - Baltosios Varnelės mintys staiga buvo vėl išblaškytos. Tik šį kartą suskambo šaižus ledo dužesys ir ausis rėžiantys klyksmai.
- Kas atsitiko- išbėgusi į laiptinę sušuko. Jos lygus ir švelnus basas tuščiai nuaidėjo - niekas neatsakė.Niekas neatsakė. Gal niekas neišgirdo? Juk toks toks sąmyšis: visi šaukia, klykia kaip beprotnamyje.Nieko neįmanoma suprasi. Baltoji Varnelė suktais laiptais nuskubėjo į apačią. Palaipsniui iš proto varantys garsai stiprėjo ir stiprėjo. Baltoji Varnelė lipo laiptais, bėgo tamsiais koridoriais kol pagaliau pribėgo dideles pokilių salės duris. Čia garsai buvo vos pakeliami. Gaudydama kvapą Varnelė dvejojo: ar pažvelgti kas ten dedasi,o gal geriau palaukti ryto, kai nebebus taip baisu.Ji nesavo valia atvėrė sunkias ir vietoj ledinių sienų blizgančių sietynų ir daugybės išsipusčiusių baidyklių ji pamatė kraujo klanus ir vietos sau nerandančius, lakstančius ir šaukiančius svečius.
Tarp sąmyšio dūmų, lakstančių žmonių salės viduryje netrukus išryškėjo ir tie kas tai padarė. Ten stovėjo septyni juodai rusvi siluetai, bet nesimatė jų veidų. Ten stovėjo šešėliai. Jie nedega- taigi naudoja ugnį, kaip ginklą ; jie nepalieka pėdsakų sniege, taigi nesunkiai čia atslinko. Jie priešai ledo tautos, kuriai, deja, priklauso ir Baltoji Varnelė.
- Atėjome čia, kad sugriautume šitą vietą arba jūs prisijungtumėte prie mūsų- savo priešų, prie lygiavertės blogio tautos.- Netikėtai ištarti žodžiai atsimušė į sienas ir nuaidėjo šiurpuliais paleisdamas kūną.
- Jei nesutiksit prisijungti, tai nesutiksit ir egzistuoti.-pasigardžiuodamas tuo ką pasakė tarė šalia stovintis šešėlis.
- Kokią teisę jūs turite, kad drykstate įsiveržti mūsų namus ir sukelti tokį sąmyšį - Baltosios Varnelės motina kreipėsi šešėlius, kurie po truputį paskleisdami juodą rūką aplink ryškėjo savo veido bruožais, kūno linijomis. Karalienės balsas nuskambėjo taip, lyg atrodo tarsi įprasta būtu taip veržtis ir gąsdinti žmones. Ji buvo visai nenustebusi ir rami.Iš šešėlių neišėjo nė garselis, o jie jau buvo apsupę Baltąją varnelę stovinčią tarpduryje.
- Kai mūsų princas susituoks su jūsų princese mes tapsime galingiausia blogio armija visame pasaulyje ir visa žemė degs pragaru.- Nutilę svečiai ėmė tyliai šnabždėtis, kitoje salės pusėje girdėjosi širdį veriantis, užkimęs verksmas- kažkas gedi didelio ledo ašmens perverto kaukėto vaiko.
- Viliojantis pasiūlymas- šyptelėjo karalienė- bet jūs nužudėte vieną man artimą žmogų, kaip galiu jumis pasitikėti?
- Šito mes…- šešėlis nespėjąs net sureaguoti išsisklaidė lyg užgesinto laužo dūmai, kai jį pervėrė karalienės sviestas varveklis.
- Dabar mes atsiskaitę - tokiu pat ramiu, abejingu balsu tarė karalienė ir mostelėjo ranka durų link- Eime į kitą kambarį- ten viską aptarsime.
Kai Karalienė išėjo su šešėliais Baltoji Varnelė visą laiką nesukrutėjusi dabar sukniubo ant žemės ir pravirko. Niekas jos nepaguodė, nepriėjo ir neprisėdo šalia. Visi tik šaltu, abejingu žvilgsniu nužiūrinėjo sugniuždytą būtybę.
Keista, bet Baltoji Varnelė kitą rytą neprisiminė ką sapnavusi. Atsibudusi savo lovoje ji nenustebo nors ir neprisiminė kaip čia atsidūrusi- jai tai nė kiek nerūpėjo.Ji žinojo kad motina bus ją nuteisusi kalėti su šešėliais visą amžinybę.Ir nežinia už ką. Ar už tai, kad ji kalbėdavosi su tarnais vaikystėje, nes jai nebuvo leidžiama turėti draugų? Ar kad norėdavo padėti tiems kuriems pagalbos reikia? Juk motina taip supyko kai Varnelė į pilį įsileido benamę mažą mergaitę sustirusiomis, pamėlusiomis rankomis.Bet ar tai blogai? Varnelė nieko nesbesuprato. Ji tik tyliai gulėjo lovoje kol tarnaitė nepranešė kad jos motina lakia jos poilsio kambaryje.Bet Baltoji varnelė nė trupučio nenorėjo su ja susitikti. Ne savo valia ji pasiruošė ir nuėjo į poilsio kambarį išgirsti to, ką jau savaime galėjo suprasti.
Poilsio kambarys buvo labai erdvi patalpa, kuri tikrai nenuteigdavo poilsiui. Masyvios, sunkios durys iškart sukeldavo įtampą, o jas atvėrus pasimatydavo veidrodinės sienos pridengtos plonu audeklu it voratinklis.Viduryje stiklo lygumo grindų stovėjo apskritas ledo luitas, kuris buvo naudojamas kai stalas, o prie jo stovėjo kažkas panašaus į fotelį, bet jo taip nepavadinsi: kampuotas kietas stačiakampis su atrama ir tiek.Be jo dar stovėjo pora mažų ledo kubelių. Atšiauru, šalta ir nyku- Baltoji Varnelė niekada nepripažino tokios aplinkos.
- Po trisdešimties dienų, per mėnulio užtemimą tu eisi prie altoriaus kruvina priesaika pažadėti jog amžinai tarnausi šešėlių valdovo sūnui.-Vis įėjusiai Varnelei buvo išberti žodžiai, kurie smigo į širdį lyg daugybė durklų, bet Baltoji Varnelė stovėjo ramiai nors ir viduje siautė nežmoniški uraganai.Karalienė buvo šiek tiek susikrimtusi dėl savo dukros, bet to neparodė. Ji buvo šalta kai visada ir nenorėdama parodyti rūpesčio nusiuntė Varnelę į savo kambarį.Ten užsidariusi Baltoji Varnelė tyliai pravirko."paskutinės ašaros" pagalvojo ji ir atsisėdusi prie lango įsižiūrėjusi į tolį ėmė svajoti kaip ištrūkti iš šio košmaro.
Taip tyloje praslinko valandos, dienos, po truputį savaitės ir taip iki žymiosios nakties liko vos 6 dienos.Baltoji Varnelė visą tą laiką savyje gniaužė norą iš čia ištrūkti ir darė viską ko reikalavo motina: matavosi sukneles, mokėsi visų tų absurdiškų šokių, kurios reikės šokti per vestuves,žodžiu darė viską ką reikėjo tik tai darė tyloje svajodama apie dieną, kai jos nebebus.
Taip neviltyje praslinko ir paskutinės pilnos įtampos, repeticijų dienos. Viskas buvo suruošta pagal senovines taisykles ir papročius: ant ilgų stalų buvo sukrauti 666 skirtingų rūšių patiekalai, būtinai desertui bus patiektas tikras plombyras su įvairiausiais užpilais, uogom, bei nuodais, kiekviename kampe puikavosi pajuodusių, sudžiuvusių rožių puokštės, kurias sudarė 666 žiedai, be to į puotą buvo pakviesta tiek žmonių, kad iš viso būtu 666 galvos. jaunieji buvo pasirengę iš prarėžto riešo išleisti kraujo į vieną taurę, kurią paskui turės išgerti.Visos tradicijos buvo puoselėjamos, visi šokiai žada būti sušokti ir pačią tamsiausią nakties akimirką ledo princesė ir šešėlio valdovo sūnus bus sujungti amžiams.Baltoji varnelė to nenorėjo nuo pat tos akimirkos kai apie tai sužinojo su pasišlykštėjimu prisimindavo tai.O dabar kai iki ceremonijos likusios vos kelios valandos jai tikrai susuko skrandį, bet Varnelė tegalvojo kaip pasprukti.
Ir štai svečiai jau renkasi. Visi išsipustę, juodais drabužiais, kad tik paniūrintų ir taip nekokią Baltosios Varnelės nuotaiką.Jau ir pačiai reiktų ruoštis, bet jos akys nenusileidžia nuo juodos baidyklių upės plūstančios į pilį, bet nė vienas nepažvelgia į viršų- į aukščiausią bokštą, šviesiausią kambarį, kur sėdi Baltoji Varnelė. Ji niekam nerūpėjo, svečiams tai buvo tik puiki proga paūžti, o rimtesniems iš jų ši diena reiškė kaip naujos blogio epochos pradžią, bet Varnelei nesinorėjo apie tai galvoti, ji tik svajojo apie nuostabią vietą priešingą šiai.
Tuojau bus degamos žvakės, atvažiuos jaunikis, tuoj užvirs juodas šešėlių dūmas, o su juo atvyks ir jaunikis- šešėlių valdovo sūnus.
- Dukra ar tu jau pasiruošusi- truputį jausmingesniu balsu karalienė kreipėsi iš už durų.
- Tuoj.-nukirto Baltoji Varnelė ir nusisukusi nuo lango įsmuko į kraujo raudonumo suknelę.Jau temsta- tuoj prasidės spektaklis.
Baltojo varnelė išėjo iš savo kambario tik tada kai jai teko eiti prie altoriaus. Ir štai ji- raudono kilimo pradžioje. Žvelgdama pirmyn mato eilėmis susodintas išblyškusias būtybes, o kelio gale juodomis rožėmis papuoštą raudoną kupolą, kur jau stovėjo šešėlis, o šalia jo buvo pastatyta auksinė taurė, kuri netrukus turėtų būti sklidina tamsaus kraujo.Varnelė tikėdamasi stebuklo žengė pirmą mažą žingsnelį kančių link.raudoni kaukšintys bateliai jau susiliejo su kilimo raudoniu, ilga suknelė po truputį platėjanti į apačią ir netolygiai neriniuotais plačiais nėriniais vilkosi žeme, rankose ji suspaudusi laikė juodų rožių puokštę, ant apnuogintų pečių krito nuostabūs, ilgi, šviesūs plaukai, o veidą dengė ilgas nuometas.Kas kiekvieną žingsnelį ji vis labiau troško pabėgti, kiekvienas metras artinantis ją prie kraujo taurės stūmė iš savo kūno,Varnelės viduje dėjosi tikra sumaištis, akys prisipildė ašarų, po truputį nervingi galvos sukiojimai išdavė isteriją.Kai iki kilimo pabaigos liko pora žingsnių ji pradėjo melsti ko nors kas sugriautų, šios nakties planus, o kai ji priėjo liepto galą ir atsisuko į savo amžinąjį budelį iš akių upeliais pasruvo ašaros. Ji nenorėjo verkti, bet ašaros bėgo savaime.Šešėlis nukėlė nuometą nuo veido ir pasimatė tyros, gilios žydros akys, lygus veidas, švelnios lūpos. Bet baltoji varnelė savo išrinktojo jau nebeišvydo, kuris jau ketino atvirsti iš juodo dulkių debesies į žmogų- Baltoji varnelė sukniubo, kai visi iš išgąsčio ar iš nuostabos pradėjo aikčioti, ir sąjudis neleido pažiūrėti kas atsitiko, šešėlis priklaupė prie raudonos suknelės ir ją pasklaidęs išleido į orą nuostabų paukštį. Tai buvo Varnelė iš nenumaldomo noro būti laisva virtusi paukšte, tai buvo varnelė ir ne bet kokia o balta. Tokios nieka snebuvo matęs: jos plunksnos švytėte švytėjo ir praskaidrė nakties tamsą. Akys žibėjo kaip brangiausi pasaulyje akmenys. Ji skrido aukštyn, suko ratus apie pilį iš nustebimo dar nesuprato kas įvyko, truputį nusigandusi ji įskrido į savo kambarį ir pažvelgė į veidrodį. Atspindyje pamatė nedidelę, bet didingą paukšę. Būtent to ji ir troško- būti laisva.Su šiais ilgais sparnais ji pagaliau gėlės surasti savo svajonių vietą.Nekreipdama dėmesio į kieme sukilusį triukšmą ir pasipiktinimo riksmus ji skrodė dangų ilgai ilgai. Ji nuskrido ten, kur dar nebuvo buvusi. Sulaukė ryto, kad galėtų nusimaudyti saulės spinduliuose.pagaliau pabėgusi nuo žmonių kurie jos nekenčia, ji skraidė tol kol sparnai nusilpo ir nebepajėgė laikytis danguje.
Praėjo daug dienų ir daug naktų, bet Baltoji Varnelė negalėjo surasti tos vietos apie kurią ji svajoja. Kur plaukia natūralaus pieno upės, kur miškai žali, o gėlių spalvos tokios skirtingos, kad sudėtinga rasti vienodo atspalvio. Ji nenuilstamai ieškojo, bet vistiek nerado, kol pagaliau suprato, kad tokios vietos nėra- ji paprasčiausiai sudaužyta ir padalinta tūkstančiams vaikų, kurių širdelėse egzistavo po nuostabiausios šalies lopinėlį. Kai ji tai suprato ėmė džiuginti vaikus savo gerumu. Kiekvieną dieną ji nudžiugindavo vis kitą vaiką, o kartas ir tuos pačius u kitais vaikais, Ji skraidė po visą pasaulį ir aplankė kiekvieną vaiką ir dar aplankys. Nors ji buvo kitokia ją visi mėgo. Tai darė ją laiminga, o ji laimingus darė vaikus, na ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius, kurių širdyse surasdavo bent lopinėlį gėrio.Ji buvo laiminga, o nors ir pasiilgdavo savo šeimos tai neilgam. Tik apie savo gimtinę daugiau nieko negirdėjo.Buvo kalbama, kad dėl kilusių barnių abi blogio tautos suskilo į tūkstančius dalių, ir pasklido į visas keturias pasaulio šalis." Deja ir blogų žmonių būna" pagalvojo varnelė " Bet visuose galima rasti ir kruopelyte gėrio"
Papasakojo
Kristina Stončiutė
Baltosios varnelės istorija
Vieną gražią dieną sėdėjo Baltoji varnelė savo lizdelyje ir gamino plombyro ledus. Pasklido garsas, kad Baltoji varnelė gamina naujus, nuostabius tikro plombyro ledus. Buvo graži karšta diena. Pro šalį važiavo žmonės ir paprašė, kad parduotų ledų. Baltoji varnelė sutiko ir pardavė savo skaniųjų plombyro ledų. Žmonės paragavę pagalvojo „kaip skanu". Jie sumanė atidaryti Baltosios varnelės ledų parduotuvę, įkalbino Baltąją varnelę, o ji ir sutiko. Pradėjo rinktis iš visų kraštų žmonės išgirdę apie gardžiuosius plombyro ledus ir pirko, pirko kol nebeliko. Baltajai varnelei teko uždaryti parduotuvę, nes prasidėjo vasaros atostogos.
Per atostogas Baltoji varnelė nuskrido į zoologijos sodą. Zoologijos sode ji pamatė delfinus, gorilas ir jūrų arkliukus. Jai labai patiko delfinai, nes jie labai gražiai nardė ir šokinėjo. Jūrų arkliukai jai patiko todėl, kad jų tėveliai labai rūpinosi savo jaunikliais. Gorilos ją sužavėjo, nes yra maivos pamaivos ir gražiai moka karstytis.
Patraukus toliau pamatė liūtus ir leopardus. Liūtai buvo labai gražūs, tačiau išgąsdino, nes vienas plačiai išsižiojo, parodė spindinčius dantis ir užriaumojo. Leopardai žavingai karstėsi medžiais. Baltoji varnelė palygino kuo ji skiriasi nuo leopardų. Skirtumas tas, kad pastarieji karstosi medžiais, o ji skraido. Netrukus priėjo ilgakakles žirafas. Banginiai patiko, nes yra milžiniški žinduoliai, o rykliai buvo labai baisūs, bet vis vien patiko. Galiausiai Baltoji varnelė pamatė labai gražų lėtapėdį vėžlį, kuris mokėjo galvą įtraukti į kiautą.
Iš zoologijos sodo Baltoji varnelė nuskrido į cirką. Cirke norėjo pažiūrėti į klounus ir akrobatus. Ten ji nusipirko cukraus vatos.
Dauguma vaikų šlamštė cukraus vatą, picą ir gėrė limonadą. Baltoji varnelė taip pat jų nusipirko, tačiau netrukus jai suskaudo pilvą.
Baltoji varnelė pagalvojo, kad laikas baigti atostogas ir skristi namo gaminti skaniųjų tikro plombyro ledų iš natūralaus pieno ir šviežios grietinėlės.
Beskrendant namo Baltoji varnelė pamatė gražų patiną varną. Jis labai jai patiko, o ji jam. Sumanė jie susituokti. Po vestuvių jie apsigyveno Baltosios varnelės lizdelyje, o netrukus ji išperėjo daug gražių baltų varniukų, juos penėjo tikru plombyru, girdė šviežia grietinėle. O tikro plombyro ledų niekada nepritrūkdavo Baltosios varnelės parduotuvėje. Taip jie gyveno ilgai ir laimingai.
Augustė Žibėnaitė
Vieną gražią dieną sėdėjo Baltoji varnelė savo lizdelyje ir gamino plombyro ledus. Pasklido garsas, kad Baltoji varnelė gamina naujus, nuostabius tikro plombyro ledus. Buvo graži karšta diena. Pro šalį važiavo žmonės ir paprašė, kad parduotų ledų. Baltoji varnelė sutiko ir pardavė savo skaniųjų plombyro ledų. Žmonės paragavę pagalvojo „kaip skanu". Jie sumanė atidaryti Baltosios varnelės ledų parduotuvę, įkalbino Baltąją varnelę, o ji ir sutiko. Pradėjo rinktis iš visų kraštų žmonės išgirdę apie gardžiuosius plombyro ledus ir pirko, pirko kol nebeliko. Baltajai varnelei teko uždaryti parduotuvę, nes prasidėjo vasaros atostogos.
Per atostogas Baltoji varnelė nuskrido į zoologijos sodą. Zoologijos sode ji pamatė delfinus, gorilas ir jūrų arkliukus. Jai labai patiko delfinai, nes jie labai gražiai nardė ir šokinėjo. Jūrų arkliukai jai patiko todėl, kad jų tėveliai labai rūpinosi savo jaunikliais. Gorilos ją sužavėjo, nes yra maivos pamaivos ir gražiai moka karstytis.
Patraukus toliau pamatė liūtus ir leopardus. Liūtai buvo labai gražūs, tačiau išgąsdino, nes vienas plačiai išsižiojo, parodė spindinčius dantis ir užriaumojo. Leopardai žavingai karstėsi medžiais. Baltoji varnelė palygino kuo ji skiriasi nuo leopardų. Skirtumas tas, kad pastarieji karstosi medžiais, o ji skraido. Netrukus priėjo ilgakakles žirafas. Banginiai patiko, nes yra milžiniški žinduoliai, o rykliai buvo labai baisūs, bet vis vien patiko. Galiausiai Baltoji varnelė pamatė labai gražų lėtapėdį vėžlį, kuris mokėjo galvą įtraukti į kiautą.
Iš zoologijos sodo Baltoji varnelė nuskrido į cirką. Cirke norėjo pažiūrėti į klounus ir akrobatus. Ten ji nusipirko cukraus vatos.
Dauguma vaikų šlamštė cukraus vatą, picą ir gėrė limonadą. Baltoji varnelė taip pat jų nusipirko, tačiau netrukus jai suskaudo pilvą.
Baltoji varnelė pagalvojo, kad laikas baigti atostogas ir skristi namo gaminti skaniųjų tikro plombyro ledų iš natūralaus pieno ir šviežios grietinėlės.
Beskrendant namo Baltoji varnelė pamatė gražų patiną varną. Jis labai jai patiko, o ji jam. Sumanė jie susituokti. Po vestuvių jie apsigyveno Baltosios varnelės lizdelyje, o netrukus ji išperėjo daug gražių baltų varniukų, juos penėjo tikru plombyru, girdė šviežia grietinėle. O tikro plombyro ledų niekada nepritrūkdavo Baltosios varnelės parduotuvėje. Taip jie gyveno ilgai ir laimingai.
Augustė Žibėnaitė
Pasaka apie Baltosios varnelės ledus
Viename dideliame mieste gyveno varnų šeimynėlė –varna Karkar ir jos vyras varnas Karrr. Kai kuriose knygose rašo, kad varnos įžūlūs ir agresyvūs paukščiai, tačiau ši varnų šeimynėlė ne tokia. Ši pora labai mylėjo vienas kitą ir iš didelės meilės pradėjo perėti. Varna Karkar buvo labai atsakinga būsimoji mamytė, o varnas Karrr trokšdamas viso ko geriausio savo varnai Karkar visaip ją popino. Nešė jai skaniausias uogas, gražiausius riešutus, girdė ją natūraliu pienu, lepino šviežia grietinėle ir ledais. Varnas mokėjo lepinti savo žmoną, neveltui rimti vyrai ir moterys teigia, kad varnos protingiausios iš visų paukščių. O nuo tokio gero maisto pagardinto meile varna Karkar dar labiau išgražėjo, sublizgo jos plunksnos ir atsirado nuostabi švytinti sidabrinė spalva.
Ir vieną dieną iš kiaušinio išlindo nuostabi dukrelė varnelė. Girdyta natūraliu pieneliu, lepinta šviežia grietinėle, ši varnelė buvo kaip iš pieno plaukusi ir dėl to buvo pavadinta Baltąja varnele. Mama varna Karkar ir tėtis varnas Karrr labai mylėjo savo nuostabią dukrelę Baltąją varnelę. Mylinčių tėvelių lizdelyje ji buvo labai laimingai, tačiau žymiai blogiau sekėsi draugauti su bendraamžiais. Juodi kaip smala varniukai ir juodosios varnelės pavydėjo sveikai ir nuostabiai gražiai Baltajai varnelei, todėl pasitaikius progai stengėsi pasišaipyti iš jos. Baltoji varnelė liūdėjo, tačiau ji buvo labai protinga, neveltui girdyta natūraliu pieneliu ir šviežia grietinėle ir apsakė savo bėdas mamai ir tėčiui. Tada tėtis varnas Karrr tarė savo
dukrelei:
- aš tau pasakysiu vieną dalyką, kurį sužinojau iš savo senelio, o senelis sužinojo iš savo prosenelio, jog varnų sėkmės paslaptis – tai jų sugebėjimas prisitaikyti įvairiose situacijose.
Baltoji varnelė ilgai neužmigo, vis galvojo ir galvojo, kol akeles užmerkė saldus sapnelis. Ir susapnavo Baltoji varnelė savo senelę Karksę, kuri mokėjo iki 6 suskaičiuoti (kai kurie varnų šeimos paukščiai iš tiesų moka iki tiek skaičiuoti).
Saulės spindulėlis šviesų rytą pažadino miegančią besišypsančią Baltąją varnelę. Nežinia ar sapnas padėjo, ar tai, kad rytas už vakarą protingesnis, bet Baltoji varnelė sugalvojo vieną paprastą, bet kartais primirštamą dalyką – apsiginkluoti kantrybe ir daryti kuo daugiau gerų darbų, kuriais sušildytų visus, ypač tuos kurių širdelės apledėjusios.
Taigi išskrido Baltoji varnelė pasidairyti. Netrukus ji pamatė keliu bindzinančią žalmargę karvutę. Karvutė buvo nuostabi, ilgomis blakstienomis, blizgančiais šonais, baltomis kojomis. Tačiau matėsi, kad žalmargė labai liūdna, nes iš didelių akių riedėjo ašaros, tekėjo per jos nugarą ir nuo uodegos kapseno žemyn. Baltoji varnelė priskrido ir paklausė kas atsitiko ir kur keliaujanti karvutė. Žalmargė nematydama pro ašaras kelio papasakojo, kad ji gyvena nuostabiame kaime apsuptame žaliais kloniais, žydinčiomis pievomis, kuriose dūzgia pulkai bitučių. Žalmargė, kaip visada iki šiol, atvyko į miestą šviežio pienelio parduoti. Tačiau šį kartą iš jos pienelio nepirko ir pasakė, kad patogiau pieno miltelius naudoti, ir liepė drožti ten iš kur atkeliavusi.
Išgirdusi šį pasakojimą nusiminė ir Baltoji varnelė. Iš karto ji nesugalvojo kaip karvutei padėti, todėl pasisiūlė ją namo parlydėti.
Joms bekeliaujant Baltoji varnelė sužinojo, kad karvutės vardas yra Mūksė. Ji su keletu seserų gyvena netoli miško, kuriame auga sodri žolė, sirpsta labai gardžios uogos, o netoliese teka sraunus upelis.
Viskas taip gražu aplinkui, tik labai liūdna. Ach kaip sunku būti nereikalingam…
Buvo karšta diena, o vėjelis vos vėsino. Staiga iš už krūmų išniro kiškis vardu Piškis. Jis pasilabino ir pasakė, kad liuoksi pirkti ledų. Ach, kaip malonu būtų atsigaivinti, pamanė Baltoji varnelė.
Valio, valio. Baltajai varnelei šovė galvon puiki mintis – pagaminti gaivių ir sveikų tikro plombyro ledų. Tie ledai turi būti stebuklingai gardūs ir labai sveiki. Ledai turi džiuginti juos valgančius, o labiausiai džiugins karvutę Mūksę, nes ji jausis ir vėl reikalinga.
Apie ledų gamybos technologiją Baltoji varnelės buvo skaičius vienoje storoje knygoje, o bekeliaujant pas karvutę Mūksę Baltoji varnelė sugalvojo receptą. Atvykusi į Mūksės namus Baltoji varnelė iš kart ėmėsi darbo. Pirmiausiai paprašė, kad karvutė Mūksė duotų natūralaus šviežutėlio pienelio. Į pienelį įpylė šviežios grietinėlės, kurios parūpino karvutės Mūksės sesuo vardu Skanutė Mū. O kitos Mūksės sesers Linksmutės Mū paprašė atnešti sunokusių uogų iš netoliese esančio miško. Pieno, grietinėlės mišinį paskanino uogomis, pasaldino. Gautą mišinį šiek tiek pašildė ir nufiltravo. Ledų mišiniui filtruoti naudojami įvairūs specialūs filtrai. Šį kartą Baltoji varnelė tokio neturėjo, todėl paprašė vorų nuausti švarutėlį tankų voratinklį.
Nufiltruotą mišinį dar pakaitino, bet neužvirino, šis procesas vadinamas pasterizavimu. Tuomet atėjo eilė homogenizavimui – tai tokiam procesui, kai pieno riebalų rutulėliai suskaidomi į mažesnius ir vienodai paskirstomi gaminamame produkte, todėl gaunama graži vientisa masė. Po homogenizavimo reikia gaminamus ledus atšaldyti.
Ledų gamyklos naudoja specialius įrenginius, tačiau Baltoji varnelė to dar neturėjo (juk ryte dar nežinojo, kad reikės ledus gaminti), todėl atvėsino tyru ir šaltu šaltinėlio vandeniu. Susirinkę gyvulėliai, žvėreliai ir paukšteliai jau nekantravo kada bus pagaminti gardieji tikro plombyro ledai. Baltoji varnelė pranešė, kad ledų gamyba jau eina į pabaigą, tačiau dar reikia juos frizeruoti – tai yra įplakti orą ir šaldyti, kad ledai būtų purūs kaip minkščiausi saldūs svajonių debesys. Šiam procesui atlikti Baltoji varnelė pasitelkė visus aplinkinius paukštelius, kurie sutartinai ir ritmingai mojavo sparneliais. Atlikus šį darbelį liko paskutinis gamybos etapas – tai ledų grūdinimas – irgi atsakingas procesas, kurio metu šaldoma ir pučiamas šaltas oras siekiant, kad neatsirastų per daug ledo kristalų leduose. Vėl gi specialių įrenginių dar neturėjo Baltoji varnelė, todėl ledus, įdėtus į dubenį, įmerkė į šaltą upelio vandenį, o visų gyvulėlių paprašė į juos pūsti. Kaip buvo smagu visiems kartu dirbti, o dar smagiau ragauti nuostabaus ir nepakartojamo skonio plombyrą.
Karvutė Mūksė su savo seserimis buvo labai laiminga, kad iš jų pienelio galima pagaminti tokių gardutėlių ledų.
Ir pasklido gandas apie nenusakomo gardumo plombyro ledus, kurių paragavus dar ir nuotaika pagerėja, sutvirtėja kaulai ir dantukai. Ir maži, ir dideli norėjo įsigyti šių gardžių plombyro ledų. Daug mažių ir dičkių iš visų kampų skrido, ėjo, plaukė, šliaužė, šokavo pirkti skaniųjų Baltosios varnelės plombyro ledų. Jie laižė, čiulpė, čepsėjo ir stebėjosi „iš kur toks skanumas?". O karvutė Mūksė su savo seserimis braukė džiaugsmo ašarą žiūrėdamos į laimingus ledų valgytojus, džiaugsmingai šypsojosi skaniųjų plombyro ledų sumanytoja Baltoji varnelė.
O jūs ar supratote kodėl šie plombyro ledai tokie gardūs, sveiki ir tokie mėgstami didelių ir mažų. Sakote, todėl kad iš natūralaus pieno ir šviežios grietinėlės gaminti, todėl, kad pienelį tiekia karvutės iš švarių žaliųjų lankų netoli pamiškės ir srauniojo upelio. Taip, bet dar ne viskas… Pasiduodate? Ogi į kiekvieną plombyro ledų porciją įdedama meilės ir geriausių linkėjimų nuo šauniųjų ledų gamintojų.
Papasakojo
Augustė Žibėnaitė ir Gintautė Žibėnienė
Viename dideliame mieste gyveno varnų šeimynėlė –varna Karkar ir jos vyras varnas Karrr. Kai kuriose knygose rašo, kad varnos įžūlūs ir agresyvūs paukščiai, tačiau ši varnų šeimynėlė ne tokia. Ši pora labai mylėjo vienas kitą ir iš didelės meilės pradėjo perėti. Varna Karkar buvo labai atsakinga būsimoji mamytė, o varnas Karrr trokšdamas viso ko geriausio savo varnai Karkar visaip ją popino. Nešė jai skaniausias uogas, gražiausius riešutus, girdė ją natūraliu pienu, lepino šviežia grietinėle ir ledais. Varnas mokėjo lepinti savo žmoną, neveltui rimti vyrai ir moterys teigia, kad varnos protingiausios iš visų paukščių. O nuo tokio gero maisto pagardinto meile varna Karkar dar labiau išgražėjo, sublizgo jos plunksnos ir atsirado nuostabi švytinti sidabrinė spalva.
Ir vieną dieną iš kiaušinio išlindo nuostabi dukrelė varnelė. Girdyta natūraliu pieneliu, lepinta šviežia grietinėle, ši varnelė buvo kaip iš pieno plaukusi ir dėl to buvo pavadinta Baltąja varnele. Mama varna Karkar ir tėtis varnas Karrr labai mylėjo savo nuostabią dukrelę Baltąją varnelę. Mylinčių tėvelių lizdelyje ji buvo labai laimingai, tačiau žymiai blogiau sekėsi draugauti su bendraamžiais. Juodi kaip smala varniukai ir juodosios varnelės pavydėjo sveikai ir nuostabiai gražiai Baltajai varnelei, todėl pasitaikius progai stengėsi pasišaipyti iš jos. Baltoji varnelė liūdėjo, tačiau ji buvo labai protinga, neveltui girdyta natūraliu pieneliu ir šviežia grietinėle ir apsakė savo bėdas mamai ir tėčiui. Tada tėtis varnas Karrr tarė savo
dukrelei:
- aš tau pasakysiu vieną dalyką, kurį sužinojau iš savo senelio, o senelis sužinojo iš savo prosenelio, jog varnų sėkmės paslaptis – tai jų sugebėjimas prisitaikyti įvairiose situacijose.
Baltoji varnelė ilgai neužmigo, vis galvojo ir galvojo, kol akeles užmerkė saldus sapnelis. Ir susapnavo Baltoji varnelė savo senelę Karksę, kuri mokėjo iki 6 suskaičiuoti (kai kurie varnų šeimos paukščiai iš tiesų moka iki tiek skaičiuoti).
Saulės spindulėlis šviesų rytą pažadino miegančią besišypsančią Baltąją varnelę. Nežinia ar sapnas padėjo, ar tai, kad rytas už vakarą protingesnis, bet Baltoji varnelė sugalvojo vieną paprastą, bet kartais primirštamą dalyką – apsiginkluoti kantrybe ir daryti kuo daugiau gerų darbų, kuriais sušildytų visus, ypač tuos kurių širdelės apledėjusios.
Taigi išskrido Baltoji varnelė pasidairyti. Netrukus ji pamatė keliu bindzinančią žalmargę karvutę. Karvutė buvo nuostabi, ilgomis blakstienomis, blizgančiais šonais, baltomis kojomis. Tačiau matėsi, kad žalmargė labai liūdna, nes iš didelių akių riedėjo ašaros, tekėjo per jos nugarą ir nuo uodegos kapseno žemyn. Baltoji varnelė priskrido ir paklausė kas atsitiko ir kur keliaujanti karvutė. Žalmargė nematydama pro ašaras kelio papasakojo, kad ji gyvena nuostabiame kaime apsuptame žaliais kloniais, žydinčiomis pievomis, kuriose dūzgia pulkai bitučių. Žalmargė, kaip visada iki šiol, atvyko į miestą šviežio pienelio parduoti. Tačiau šį kartą iš jos pienelio nepirko ir pasakė, kad patogiau pieno miltelius naudoti, ir liepė drožti ten iš kur atkeliavusi.
Išgirdusi šį pasakojimą nusiminė ir Baltoji varnelė. Iš karto ji nesugalvojo kaip karvutei padėti, todėl pasisiūlė ją namo parlydėti.
Joms bekeliaujant Baltoji varnelė sužinojo, kad karvutės vardas yra Mūksė. Ji su keletu seserų gyvena netoli miško, kuriame auga sodri žolė, sirpsta labai gardžios uogos, o netoliese teka sraunus upelis.
Viskas taip gražu aplinkui, tik labai liūdna. Ach kaip sunku būti nereikalingam…
Buvo karšta diena, o vėjelis vos vėsino. Staiga iš už krūmų išniro kiškis vardu Piškis. Jis pasilabino ir pasakė, kad liuoksi pirkti ledų. Ach, kaip malonu būtų atsigaivinti, pamanė Baltoji varnelė.
Valio, valio. Baltajai varnelei šovė galvon puiki mintis – pagaminti gaivių ir sveikų tikro plombyro ledų. Tie ledai turi būti stebuklingai gardūs ir labai sveiki. Ledai turi džiuginti juos valgančius, o labiausiai džiugins karvutę Mūksę, nes ji jausis ir vėl reikalinga.
Apie ledų gamybos technologiją Baltoji varnelės buvo skaičius vienoje storoje knygoje, o bekeliaujant pas karvutę Mūksę Baltoji varnelė sugalvojo receptą. Atvykusi į Mūksės namus Baltoji varnelė iš kart ėmėsi darbo. Pirmiausiai paprašė, kad karvutė Mūksė duotų natūralaus šviežutėlio pienelio. Į pienelį įpylė šviežios grietinėlės, kurios parūpino karvutės Mūksės sesuo vardu Skanutė Mū. O kitos Mūksės sesers Linksmutės Mū paprašė atnešti sunokusių uogų iš netoliese esančio miško. Pieno, grietinėlės mišinį paskanino uogomis, pasaldino. Gautą mišinį šiek tiek pašildė ir nufiltravo. Ledų mišiniui filtruoti naudojami įvairūs specialūs filtrai. Šį kartą Baltoji varnelė tokio neturėjo, todėl paprašė vorų nuausti švarutėlį tankų voratinklį.
Nufiltruotą mišinį dar pakaitino, bet neužvirino, šis procesas vadinamas pasterizavimu. Tuomet atėjo eilė homogenizavimui – tai tokiam procesui, kai pieno riebalų rutulėliai suskaidomi į mažesnius ir vienodai paskirstomi gaminamame produkte, todėl gaunama graži vientisa masė. Po homogenizavimo reikia gaminamus ledus atšaldyti.
Ledų gamyklos naudoja specialius įrenginius, tačiau Baltoji varnelė to dar neturėjo (juk ryte dar nežinojo, kad reikės ledus gaminti), todėl atvėsino tyru ir šaltu šaltinėlio vandeniu. Susirinkę gyvulėliai, žvėreliai ir paukšteliai jau nekantravo kada bus pagaminti gardieji tikro plombyro ledai. Baltoji varnelė pranešė, kad ledų gamyba jau eina į pabaigą, tačiau dar reikia juos frizeruoti – tai yra įplakti orą ir šaldyti, kad ledai būtų purūs kaip minkščiausi saldūs svajonių debesys. Šiam procesui atlikti Baltoji varnelė pasitelkė visus aplinkinius paukštelius, kurie sutartinai ir ritmingai mojavo sparneliais. Atlikus šį darbelį liko paskutinis gamybos etapas – tai ledų grūdinimas – irgi atsakingas procesas, kurio metu šaldoma ir pučiamas šaltas oras siekiant, kad neatsirastų per daug ledo kristalų leduose. Vėl gi specialių įrenginių dar neturėjo Baltoji varnelė, todėl ledus, įdėtus į dubenį, įmerkė į šaltą upelio vandenį, o visų gyvulėlių paprašė į juos pūsti. Kaip buvo smagu visiems kartu dirbti, o dar smagiau ragauti nuostabaus ir nepakartojamo skonio plombyrą.
Karvutė Mūksė su savo seserimis buvo labai laiminga, kad iš jų pienelio galima pagaminti tokių gardutėlių ledų.
Ir pasklido gandas apie nenusakomo gardumo plombyro ledus, kurių paragavus dar ir nuotaika pagerėja, sutvirtėja kaulai ir dantukai. Ir maži, ir dideli norėjo įsigyti šių gardžių plombyro ledų. Daug mažių ir dičkių iš visų kampų skrido, ėjo, plaukė, šliaužė, šokavo pirkti skaniųjų Baltosios varnelės plombyro ledų. Jie laižė, čiulpė, čepsėjo ir stebėjosi „iš kur toks skanumas?". O karvutė Mūksė su savo seserimis braukė džiaugsmo ašarą žiūrėdamos į laimingus ledų valgytojus, džiaugsmingai šypsojosi skaniųjų plombyro ledų sumanytoja Baltoji varnelė.
O jūs ar supratote kodėl šie plombyro ledai tokie gardūs, sveiki ir tokie mėgstami didelių ir mažų. Sakote, todėl kad iš natūralaus pieno ir šviežios grietinėlės gaminti, todėl, kad pienelį tiekia karvutės iš švarių žaliųjų lankų netoli pamiškės ir srauniojo upelio. Taip, bet dar ne viskas… Pasiduodate? Ogi į kiekvieną plombyro ledų porciją įdedama meilės ir geriausių linkėjimų nuo šauniųjų ledų gamintojų.
Papasakojo
Augustė Žibėnaitė ir Gintautė Žibėnienė
Baltoji Varnelė – svajonių paukštis
O viskas prasidėjo taip….Toli, toli už jūrų marių, kitoje žemės pusėje iš nepaprasto kiaušinio, o pagaminto iš natūralaus pieno išsirito paukštelis. Paukštelis irgi buvo nepaprastas, kaip ir jo kiaušinis, jis buvo iš šviežios gretinėlės, baltas, saldus, skanus. Jį pavadino Baltąja varnele. Nepaprastas paukštelis iš nepaprasto kiaušinio, buvo visų mėgstamas, nes turėjo dar vieną nepaprastumą – viską darė atvirkščiai – aukštyn kojom skraidė, lesė. Savo nepaprastu elgesiu prajuokindavo ne tik vaikus, bet ir visus žmonės, kuriuos sutikdavo. Dėl tokio keisto elgesio jį visi labai mėgo. Kai tik jį pamatydavo, tai tik bėgdavo prie jo – juk tai visų mėgstamas, skanus, saldus tikras plombyras.
Lopšelio-darželio „Nykštukas“ vaikai ir jų ugdymo pedagogė Jūratė Motiejūnienė
O viskas prasidėjo taip….Toli, toli už jūrų marių, kitoje žemės pusėje iš nepaprasto kiaušinio, o pagaminto iš natūralaus pieno išsirito paukštelis. Paukštelis irgi buvo nepaprastas, kaip ir jo kiaušinis, jis buvo iš šviežios gretinėlės, baltas, saldus, skanus. Jį pavadino Baltąja varnele. Nepaprastas paukštelis iš nepaprasto kiaušinio, buvo visų mėgstamas, nes turėjo dar vieną nepaprastumą – viską darė atvirkščiai – aukštyn kojom skraidė, lesė. Savo nepaprastu elgesiu prajuokindavo ne tik vaikus, bet ir visus žmonės, kuriuos sutikdavo. Dėl tokio keisto elgesio jį visi labai mėgo. Kai tik jį pamatydavo, tai tik bėgdavo prie jo – juk tai visų mėgstamas, skanus, saldus tikras plombyras.
Lopšelio-darželio „Nykštukas“ vaikai ir jų ugdymo pedagogė Jūratė Motiejūnienė
