- Pradžia
- Vartotojų blogai
- baltoji_varnele
Kaip atsirado "Baltoji varnelė"?
Gyveno viena šeima ,kuri buvo neturtinga. Tėtis buvo statybininkas dirbo sunkiai ir ilgai ,bet jo viršininkas nemokėjo algos. Mama prižiūrėjo jų sūnų ,kuriam buvo tik metukai, to berniuko vardas buvo Tedas. Jau praėjo septyni metai. Tedas užaugo ir buvo labai gabus. Jis matė kaip tėveliai vargsta ir sugalvojo padaryti jiems staigmeną. Mama tuo tarpu buvo parduotuvėje ,o tėtis darbe. Tai jis naudojosi šita proga. Pasigamino tešlą įdėjo į vaflinę ir iškepė. Vėliau virtuvėje rado šviežaus pieno ,cukraus ir vanilės. Pasiėmė dubenėlį ,viską supylė ir ilgai maišė. Po to viską padėjo į šaldiklį. Pagaminęs nuėjo į savo kambarį atsigulė ant lovos ir užmigo. Po kelių valandų prabudęs nuėjo į svetainę ir pamatė ,kad yra atėjusi kaimynė. Nubėgo į virtuvę sustingusius ledus sudėjo į vaflius ir nunešė mamai su kaimynę pasivaišinti. Tedą labai gyrė už skanius ledus. Ne už ilgo kaimynė ėjo namo ir tuo tarpu grįžo tėtis. Kai jau atėjo vakaras visa šeima nuėjo miegoti. Kitą rytą Tedas išėjo į mokyklą. Jam labai gerai sekėsi mokslai. Berniukas buvo pirmūnas. Nors jis buvo neturtingas ,bet visi klasės vaikai su juo draugavo. Pasibaigus pamokoms jis ėjo namo. Namuose pamatė kaimynę sėdint su mama ant sofos. Jis pasisveikinęs atsisėdo greta jų. Kaimynė jo paklausė:
-Ar galėtum per mano gimtadienį pagaminti tų skanių ledų ,kuriuos vakar pagaminai?
Tedas pagalvojęs atsakė:
- Galiu ,bet kada Jūsų gimtadienis?
kaimynė atsakė:
-Rytoj.
Tedas nelaukdamas pagamino ledus įkišo juos į šaldiklį ir nuėjo miegoti. Jau atėjo ir gimtadienis. Šeima išėjo į šventę. Visi svečiai ragavo ledus ir gyrė berniuką. Po smagaus gimtadienio visi parėjo namo. Tedas ir jo tėveliai labai buvo pavargę ir nuėjo miegoti. Kitą rytą, beveik visas miestelis žinojo apie Tedo skanius ledus. Tedui buvo daug užsakymų jis visada ko nors dar pridėdavo, papuošdavo ,gaudavo daug pinigų. Praėjo 14 metų ir Tedas atidarė pieno produktų fabriką ,kuris vadinosi "Baltoji varnelė" ten gamino natūralų pieną,šviežią grietinėlę ir tikrą plombyrą ir žinoma skanius ledus.Visi žmonės pirko šiuos gaminius jiems labai patiko ,o Tedas išgarsėjo. Visas miestelis didžiavosi juo. Berniuko tėvai labai laimingi ,kad jis ir jo fabrikas taip išgarsėjo. Taip klestėjo jo verslas. Jis tapo turtuoliu ir laimingu žmogumi. Taip atsirado "Baltoji varnelė".
Papasakojo
Gabrielė Kairytė
Gyveno viena šeima ,kuri buvo neturtinga. Tėtis buvo statybininkas dirbo sunkiai ir ilgai ,bet jo viršininkas nemokėjo algos. Mama prižiūrėjo jų sūnų ,kuriam buvo tik metukai, to berniuko vardas buvo Tedas. Jau praėjo septyni metai. Tedas užaugo ir buvo labai gabus. Jis matė kaip tėveliai vargsta ir sugalvojo padaryti jiems staigmeną. Mama tuo tarpu buvo parduotuvėje ,o tėtis darbe. Tai jis naudojosi šita proga. Pasigamino tešlą įdėjo į vaflinę ir iškepė. Vėliau virtuvėje rado šviežaus pieno ,cukraus ir vanilės. Pasiėmė dubenėlį ,viską supylė ir ilgai maišė. Po to viską padėjo į šaldiklį. Pagaminęs nuėjo į savo kambarį atsigulė ant lovos ir užmigo. Po kelių valandų prabudęs nuėjo į svetainę ir pamatė ,kad yra atėjusi kaimynė. Nubėgo į virtuvę sustingusius ledus sudėjo į vaflius ir nunešė mamai su kaimynę pasivaišinti. Tedą labai gyrė už skanius ledus. Ne už ilgo kaimynė ėjo namo ir tuo tarpu grįžo tėtis. Kai jau atėjo vakaras visa šeima nuėjo miegoti. Kitą rytą Tedas išėjo į mokyklą. Jam labai gerai sekėsi mokslai. Berniukas buvo pirmūnas. Nors jis buvo neturtingas ,bet visi klasės vaikai su juo draugavo. Pasibaigus pamokoms jis ėjo namo. Namuose pamatė kaimynę sėdint su mama ant sofos. Jis pasisveikinęs atsisėdo greta jų. Kaimynė jo paklausė:
-Ar galėtum per mano gimtadienį pagaminti tų skanių ledų ,kuriuos vakar pagaminai?
Tedas pagalvojęs atsakė:
- Galiu ,bet kada Jūsų gimtadienis?
kaimynė atsakė:
-Rytoj.
Tedas nelaukdamas pagamino ledus įkišo juos į šaldiklį ir nuėjo miegoti. Jau atėjo ir gimtadienis. Šeima išėjo į šventę. Visi svečiai ragavo ledus ir gyrė berniuką. Po smagaus gimtadienio visi parėjo namo. Tedas ir jo tėveliai labai buvo pavargę ir nuėjo miegoti. Kitą rytą, beveik visas miestelis žinojo apie Tedo skanius ledus. Tedui buvo daug užsakymų jis visada ko nors dar pridėdavo, papuošdavo ,gaudavo daug pinigų. Praėjo 14 metų ir Tedas atidarė pieno produktų fabriką ,kuris vadinosi "Baltoji varnelė" ten gamino natūralų pieną,šviežią grietinėlę ir tikrą plombyrą ir žinoma skanius ledus.Visi žmonės pirko šiuos gaminius jiems labai patiko ,o Tedas išgarsėjo. Visas miestelis didžiavosi juo. Berniuko tėvai labai laimingi ,kad jis ir jo fabrikas taip išgarsėjo. Taip klestėjo jo verslas. Jis tapo turtuoliu ir laimingu žmogumi. Taip atsirado "Baltoji varnelė".
Papasakojo
Gabrielė Kairytė
LEDŲ PASAKA
Kartą Baltoji Varnelė skraidė padebesiais ir mąstė koks yra žemėje dalykas, kuriam niekas neatsispiria. „ Gal tai automobilis“ – garsiai pagalvojo ji. „ Ne, jiems negali atsispirti tik suaugusieji“ . „ O gal gėlės?“ , bet vėl nuvijo šią mintį supratusi, jog gėlės auga tik pavasarį ir vasarą. Taigi, po kiek laiko Baltoji Varnelė grįžo iš kasdieninio pasiskraidymo nieko nesugalvojusi. Atslinko vakaras, Varnelė pasidarė puodelį šiltos arbatos ir nusprendė dar šiek tiek pagalvoti apie tą ypatingąjį dalyką, mat dangus buvo giedras- matėsi visos žvaigždės, o Baltoji Varnelė buvo nepakeičiama svajotoja. Tad ji palengva gurkšnodama arbatą ėmė įdėmiau apžiūrinėti žvaigždes „Gal jos išduos kokią nors paslaptį?“. Ir staiga ji pamatė krintančią žvaigždę. Noras buvo aiškus ji labiausiai troško atrasti ypatingąją paslaptį. Dar šiek tiek palūkėjusi Baltoji Varnelė šiltai įsitaisė lovoje ir užmigo… Pabudusi pamatė, kad diena nuostabi: skaisčiai švietė saulė, danguje- nė vieno debesėlio, oras šiltas. Pasikvietė savo išmintingiausią draugę zylę Lepoliją ir pasidalino vakarykštės dienos įspūdžiais. Judviem taip bekalbant Baltoji Varnelė prisiminė savo sapną ir ją papasakojo Lepolijai :
-Sapnavau, kad žemė ne vienintelė planeta, o jų yra aštuonios. Argi gali taip būti?
-Gal tos planetos ir yra, bet manau, kad jų tau niekada nepavyks pasiekti. Jos gi už tūkstančio erelio skrydžių ir tai pasakiau patį mažiausią galimą variantą.
-Bet gi prie netoliese esančio upelio nuskrendu ir visai nepavargstu, o atstumas iki jo- dešimt erelio skrydžių, gal man pavyktų ir nuskristi iki tų planetų?
-Nebūk tokia naivi- atsakė Lepolija su panieka,- niekas dar neįveikė tokio tolimo skrydžio, o be to tu net nežinai į kurią pusę skristi.
-O aš pasižiūrėsiu į žvaigždes, kaip dariau aną naktį ir pamatysi aš rasiu,- pasakė užsispyrusi Baltoji Varnelė
Draugės atsisveikino, o Baltoji Varnelė nusprendė skristi ieškoti planetų gal ten ji ras ir ypatingąjį dalyką. Lepolija jai patarė imti tik pačius būtiniausius daiktus- Varnelė taip ir padarė: ji pasiėmė pripučiamą čiužinį (nežinai kur teks nakvoti), akinius nuo saulės (vis gi būtinas dalykas), pieštukų ir popieriaus lapų (jei užsimanytų papiešti), kokteilį su ledukais (jei labai ištrokštų) ir vaistinėlę (taip reikalavo jos draugė). Artėjant vakarui Baltoji Varnelė vis labiau nerimavo „ O kas bus jei iš tiesų aš nepajėgsiu?“ „O jei mane užpuls kažkas?“ „ O jei aš pamiršiu kur skrendu?“ „ O jeigu pamesiu savo akinius nuo saulės?“ , bet visus šiuos klausimus nuvijo šalin kaip blogą sapną. Temo vis labiau. Ir štai atėjo tas laikas kai Varnelė turėjo skristi. Lepolija atėjo išlydėti savo draugės ir bandė įkalbėti, kad skristų bent kai bus šviesu- ryte, tačiau Baltoji Varnelė pareiškė, kad planetas susapnavo naktį, tad naktį ir skris, kad jas pamatytų. Lepolijai liko tik pritarti. Baltoji Varnelė su visa savo manta užlipo ant aukščiausios medžio šakos, kad galėtų aukščiau atsispirti. Ji užsimerkė, sulaikė kvėpavimą, tarsi ruošiasi nerti į vandenį, ir pradėjo skristi. Dar kartelį, tik šįkart iš auštai atsisveikino su Lepolija ir pradėjo savąją kelionę.
Po kelių kelionės dienų fronte nieko nematyti. Be to Varnelei trūksta draugų, ji nori su kuom nors pasikalbėti, paplepėti, tad ji sugalvojo puikią išeitį- ji kalbėjosi su savimi. Tai jai pasirodė puiku ir nesuprato kodėl kiti „kalbėjimąsi su savimi“ laiko kuoktelėjimo požymiu… Trečią dieną Varnelė jau pavargo. Mat skrido iš visų jėgų ir nedarė nei mažiausių kavos pertraukėlių, bet ji buvo pasiruošusi siekti užsibrėžto tikslo. Diena praėjo ramiai ir be jokių nuotykių. Planetų dar nesimatė, tiesa Baltoji Varnelė tiksliai dar nežinojo, kaip tiksliai jos turi atrodyti, bet žinojo, kad kažkas panašaus į Žemę…Ketvirtąją dieną Varnelė sustojo, kad atsigaivintų savo gėrimu su ledukais, bet bijojo peršalti, tad ledukus paliko ant dugno. Varnelė vėl jautėsi kupina jėgų ir vos spėjus jai „įsibėgėti“ Baltoji Varnelė išvydo keistą, apvalų tarsi kamuoliuką, objektą ir nusprendė ten užsukti. Arčiau priskridusi pamatė lentelę su užrašu „ Nepraskrisk pro šalį ir užsuk į Marsą“. Tai perskaičius Baltąjai Varnelei kilo trys mintys: pirmoji „Pagaliau atskridau“, antroji:“ Sapnai nemeluoja“ ir trečioji:“ Nebuvo jau taip ir toli“. Taigi nusileido Marse ir pirmiausia pastebėjo, kad čia labai karšta ir nusistebėjo „ Ir kaip čia galima ištverti“. Paėjėjus vos keletą minučių prie Baltosios Varnelės jau priėjo keli vietiniai gyventojai įdėmiai apžiūrėjo Varnelės išvaizdą. Baltoji pasijautė kaip modelis, bet greičiau kaip atrasta senovinė statula, kurią visi atžiūrinėja ir čiupinėja, bet žodis modelis Baltajai Varnelei glostė savimeilę. Marsiečiai pasirodė labai bendraujantys padarai, to Baltajai Varnelei ir trūko visas tas kelionės dienas. Varnelė pasidomėjo ar visada Marse būna taip karšta, bet sulaukė tik visų skardaus juoko:
-Juokauji? Gi dabar pats žiemos vidurys ,- nusistebėjo
-O tai kodėl pas jus nėra sniego?- paklausė Baltoji Varnelė?
-Ko tokio? – amą praradę choru veptelėjo marsiečiai
-Negi nežinote? Sniegas, arba ledas ant jo galima čiuožti ir paslysti… – užsisvajojusi ėmė pasakoti Baltoji Varnelė – Štai ,- sakė Varnelė tiesdama ledo kubelius iš buvusio kokteilio
-Jis labai šaltas ir taip maloniai gaivina…Tik skonis galėtų būti ir skanesnis ,- ištarė vienas nekantrus smaližius spėjęs jau lyžtelėti ledo kubelį.
-Tikrai. ,- pritarė kažkas iš minios – nuskraidink tą sniegą į Venerą, ten moterys visko prsigalvoja, tai ir gal tavo sniegui skonį suteiks.
Baltosios Varnelės akys sužibo, kokie protingi tie marsiečiai. Varnelė paklausė kelio ir neilgai trukus atsisveikino su marsiečiais, kurie jau tapo draugais ir prieš išskrisdama prižadėjo atvežti skanaus sniego. Taigi Baltajai Varneilei vėl prasidėjo kelionė. Šį kart keliavo ne taip ilgai, bet trejeto dienų prireikė ir štai pasiekė Venerą. Vos tik nusileidusi ant planetos žemės Varnelė pajuto pyragų kvapą, net seilę nurijo, dar šalia metė kvepalų gamyklą, o kelios ją pasitikusios panelės nuvedė mūsų Varnelę į nepaprasto grožio sodą: obelys žydėjo, žolytė žaliavo, įvairiausi fontanai tryško, o ir tas nuostabus gėlių kvapas privertė pasijausti lyg rojuje. Tada prie jos priėjo truputį vyresnės, bet labai malonios moterys ir paklausė kuo galėtų padėti. Baltoji Varnelė ir ėmė dėstyti viską ką buvo sumanę marsiečiai ir ji. „Nuostabi mintis“ daugelis merginų ir moterų linksėjo galvomis ir pažadėjo, kad pasistengs tik tai gali užtrukti. Varnelė sakė jog tai nieko baisaus, be to jai pravertė pripučiamas čiužinys, kurį buvo įsidėjusi. Diena buvo labai šilta ir graži, tad Varnelė nusprendė pasivaikščioti po apylinkes. Užsidėjo savo akinius nuo saulės ir iškeliavo, tačiau iki saulėlydžio turėjo grįžti, nes taip prašė Veneros gyventojos. Kol vaikščiojo, Varnelė sužinojo daug istorijos apie planetą, matė įvairių gražiausių vietovių, susirado draugių, mat šioj planetoje visos labai draugiškos ir iki saulėlydžio grįžo, o ten jos laukė nuostabi vakarienė. Viskas buvo neįtikėtinai skanu, o svarbiausia buvo pagamintas „skanus sniegas“ ir jo davė paragauti Baltajai Varnelei. Varnelė vos liežuvio neprarijo, net dubenėlį išlaižė iki tol kol jis spindėjo. Tik buvo viena bėda: ledų kiekvienam dubenėlyje nepateiksi. Veneros žiniuonė pasiūlė nuskristi į kitas planetas ir paklausti jų idėjų. Baltajai Varneli davė super reaktyvinį laivą ir po kelių dienų grįžo su krūva naujų idėjų. Jupiteris pasiūlė padaryti „skanų sniegą“ įvairių skonių, Merkurijus sakė, kad „skanusis sniegas gali būti iš natūralaus pieno , Saturnas sakė, kad įdomu būtų juo patiekti ant pagaliuko, Neptūnas pasiūlė tikro plombyro „sniegą“ , o Urano gyventojai pasiūlė, kad „skaniame sniege“ galėtų būti ir šviežia grietinėlė. Visos idėjos buvo įvykdytos. Tik liko vienas klausymas kaip pavadinti „skanųjį sniegą“? Ir staiga Baltajai Varnelei kilo mintis, kadangi „skanų sniegą“ pagamino „ledi“ tai pavadins juos ledais. Viskas išspręsta. Grįždama namo Varnelė ledų nuvežė ir marsiečiams kaip buvo žadėjusi ir dar liko jos geriausiai draugei Lepolijai. Žemėje įsteigė ledų fabriką, o naujiesiems draugams, kuriuos sutiko keliaudama po planetas ledus nusiųsdavo tarpgalaktiniu paštu. Kiekvieną naktį, kai matydavosi žvaigždės Baltoji Varnelė danguje galėdavo perskaityti :“ AČIŪ UŽ LEDUS, BALTOJI VARNELE“ ir tai beskaitydama suprato, kad daiktas kuriam niekas negali atsispirti, netgi kitų planetų gyventojai yra LEDAI.
Papasakojo
Beatričė Šarkinaitė
Kartą Baltoji Varnelė skraidė padebesiais ir mąstė koks yra žemėje dalykas, kuriam niekas neatsispiria. „ Gal tai automobilis“ – garsiai pagalvojo ji. „ Ne, jiems negali atsispirti tik suaugusieji“ . „ O gal gėlės?“ , bet vėl nuvijo šią mintį supratusi, jog gėlės auga tik pavasarį ir vasarą. Taigi, po kiek laiko Baltoji Varnelė grįžo iš kasdieninio pasiskraidymo nieko nesugalvojusi. Atslinko vakaras, Varnelė pasidarė puodelį šiltos arbatos ir nusprendė dar šiek tiek pagalvoti apie tą ypatingąjį dalyką, mat dangus buvo giedras- matėsi visos žvaigždės, o Baltoji Varnelė buvo nepakeičiama svajotoja. Tad ji palengva gurkšnodama arbatą ėmė įdėmiau apžiūrinėti žvaigždes „Gal jos išduos kokią nors paslaptį?“. Ir staiga ji pamatė krintančią žvaigždę. Noras buvo aiškus ji labiausiai troško atrasti ypatingąją paslaptį. Dar šiek tiek palūkėjusi Baltoji Varnelė šiltai įsitaisė lovoje ir užmigo… Pabudusi pamatė, kad diena nuostabi: skaisčiai švietė saulė, danguje- nė vieno debesėlio, oras šiltas. Pasikvietė savo išmintingiausią draugę zylę Lepoliją ir pasidalino vakarykštės dienos įspūdžiais. Judviem taip bekalbant Baltoji Varnelė prisiminė savo sapną ir ją papasakojo Lepolijai :
-Sapnavau, kad žemė ne vienintelė planeta, o jų yra aštuonios. Argi gali taip būti?
-Gal tos planetos ir yra, bet manau, kad jų tau niekada nepavyks pasiekti. Jos gi už tūkstančio erelio skrydžių ir tai pasakiau patį mažiausią galimą variantą.
-Bet gi prie netoliese esančio upelio nuskrendu ir visai nepavargstu, o atstumas iki jo- dešimt erelio skrydžių, gal man pavyktų ir nuskristi iki tų planetų?
-Nebūk tokia naivi- atsakė Lepolija su panieka,- niekas dar neįveikė tokio tolimo skrydžio, o be to tu net nežinai į kurią pusę skristi.
-O aš pasižiūrėsiu į žvaigždes, kaip dariau aną naktį ir pamatysi aš rasiu,- pasakė užsispyrusi Baltoji Varnelė
Draugės atsisveikino, o Baltoji Varnelė nusprendė skristi ieškoti planetų gal ten ji ras ir ypatingąjį dalyką. Lepolija jai patarė imti tik pačius būtiniausius daiktus- Varnelė taip ir padarė: ji pasiėmė pripučiamą čiužinį (nežinai kur teks nakvoti), akinius nuo saulės (vis gi būtinas dalykas), pieštukų ir popieriaus lapų (jei užsimanytų papiešti), kokteilį su ledukais (jei labai ištrokštų) ir vaistinėlę (taip reikalavo jos draugė). Artėjant vakarui Baltoji Varnelė vis labiau nerimavo „ O kas bus jei iš tiesų aš nepajėgsiu?“ „O jei mane užpuls kažkas?“ „ O jei aš pamiršiu kur skrendu?“ „ O jeigu pamesiu savo akinius nuo saulės?“ , bet visus šiuos klausimus nuvijo šalin kaip blogą sapną. Temo vis labiau. Ir štai atėjo tas laikas kai Varnelė turėjo skristi. Lepolija atėjo išlydėti savo draugės ir bandė įkalbėti, kad skristų bent kai bus šviesu- ryte, tačiau Baltoji Varnelė pareiškė, kad planetas susapnavo naktį, tad naktį ir skris, kad jas pamatytų. Lepolijai liko tik pritarti. Baltoji Varnelė su visa savo manta užlipo ant aukščiausios medžio šakos, kad galėtų aukščiau atsispirti. Ji užsimerkė, sulaikė kvėpavimą, tarsi ruošiasi nerti į vandenį, ir pradėjo skristi. Dar kartelį, tik šįkart iš auštai atsisveikino su Lepolija ir pradėjo savąją kelionę.
Po kelių kelionės dienų fronte nieko nematyti. Be to Varnelei trūksta draugų, ji nori su kuom nors pasikalbėti, paplepėti, tad ji sugalvojo puikią išeitį- ji kalbėjosi su savimi. Tai jai pasirodė puiku ir nesuprato kodėl kiti „kalbėjimąsi su savimi“ laiko kuoktelėjimo požymiu… Trečią dieną Varnelė jau pavargo. Mat skrido iš visų jėgų ir nedarė nei mažiausių kavos pertraukėlių, bet ji buvo pasiruošusi siekti užsibrėžto tikslo. Diena praėjo ramiai ir be jokių nuotykių. Planetų dar nesimatė, tiesa Baltoji Varnelė tiksliai dar nežinojo, kaip tiksliai jos turi atrodyti, bet žinojo, kad kažkas panašaus į Žemę…Ketvirtąją dieną Varnelė sustojo, kad atsigaivintų savo gėrimu su ledukais, bet bijojo peršalti, tad ledukus paliko ant dugno. Varnelė vėl jautėsi kupina jėgų ir vos spėjus jai „įsibėgėti“ Baltoji Varnelė išvydo keistą, apvalų tarsi kamuoliuką, objektą ir nusprendė ten užsukti. Arčiau priskridusi pamatė lentelę su užrašu „ Nepraskrisk pro šalį ir užsuk į Marsą“. Tai perskaičius Baltąjai Varnelei kilo trys mintys: pirmoji „Pagaliau atskridau“, antroji:“ Sapnai nemeluoja“ ir trečioji:“ Nebuvo jau taip ir toli“. Taigi nusileido Marse ir pirmiausia pastebėjo, kad čia labai karšta ir nusistebėjo „ Ir kaip čia galima ištverti“. Paėjėjus vos keletą minučių prie Baltosios Varnelės jau priėjo keli vietiniai gyventojai įdėmiai apžiūrėjo Varnelės išvaizdą. Baltoji pasijautė kaip modelis, bet greičiau kaip atrasta senovinė statula, kurią visi atžiūrinėja ir čiupinėja, bet žodis modelis Baltajai Varnelei glostė savimeilę. Marsiečiai pasirodė labai bendraujantys padarai, to Baltajai Varnelei ir trūko visas tas kelionės dienas. Varnelė pasidomėjo ar visada Marse būna taip karšta, bet sulaukė tik visų skardaus juoko:
-Juokauji? Gi dabar pats žiemos vidurys ,- nusistebėjo
-O tai kodėl pas jus nėra sniego?- paklausė Baltoji Varnelė?
-Ko tokio? – amą praradę choru veptelėjo marsiečiai
-Negi nežinote? Sniegas, arba ledas ant jo galima čiuožti ir paslysti… – užsisvajojusi ėmė pasakoti Baltoji Varnelė – Štai ,- sakė Varnelė tiesdama ledo kubelius iš buvusio kokteilio
-Jis labai šaltas ir taip maloniai gaivina…Tik skonis galėtų būti ir skanesnis ,- ištarė vienas nekantrus smaližius spėjęs jau lyžtelėti ledo kubelį.
-Tikrai. ,- pritarė kažkas iš minios – nuskraidink tą sniegą į Venerą, ten moterys visko prsigalvoja, tai ir gal tavo sniegui skonį suteiks.
Baltosios Varnelės akys sužibo, kokie protingi tie marsiečiai. Varnelė paklausė kelio ir neilgai trukus atsisveikino su marsiečiais, kurie jau tapo draugais ir prieš išskrisdama prižadėjo atvežti skanaus sniego. Taigi Baltajai Varneilei vėl prasidėjo kelionė. Šį kart keliavo ne taip ilgai, bet trejeto dienų prireikė ir štai pasiekė Venerą. Vos tik nusileidusi ant planetos žemės Varnelė pajuto pyragų kvapą, net seilę nurijo, dar šalia metė kvepalų gamyklą, o kelios ją pasitikusios panelės nuvedė mūsų Varnelę į nepaprasto grožio sodą: obelys žydėjo, žolytė žaliavo, įvairiausi fontanai tryško, o ir tas nuostabus gėlių kvapas privertė pasijausti lyg rojuje. Tada prie jos priėjo truputį vyresnės, bet labai malonios moterys ir paklausė kuo galėtų padėti. Baltoji Varnelė ir ėmė dėstyti viską ką buvo sumanę marsiečiai ir ji. „Nuostabi mintis“ daugelis merginų ir moterų linksėjo galvomis ir pažadėjo, kad pasistengs tik tai gali užtrukti. Varnelė sakė jog tai nieko baisaus, be to jai pravertė pripučiamas čiužinys, kurį buvo įsidėjusi. Diena buvo labai šilta ir graži, tad Varnelė nusprendė pasivaikščioti po apylinkes. Užsidėjo savo akinius nuo saulės ir iškeliavo, tačiau iki saulėlydžio turėjo grįžti, nes taip prašė Veneros gyventojos. Kol vaikščiojo, Varnelė sužinojo daug istorijos apie planetą, matė įvairių gražiausių vietovių, susirado draugių, mat šioj planetoje visos labai draugiškos ir iki saulėlydžio grįžo, o ten jos laukė nuostabi vakarienė. Viskas buvo neįtikėtinai skanu, o svarbiausia buvo pagamintas „skanus sniegas“ ir jo davė paragauti Baltajai Varnelei. Varnelė vos liežuvio neprarijo, net dubenėlį išlaižė iki tol kol jis spindėjo. Tik buvo viena bėda: ledų kiekvienam dubenėlyje nepateiksi. Veneros žiniuonė pasiūlė nuskristi į kitas planetas ir paklausti jų idėjų. Baltajai Varneli davė super reaktyvinį laivą ir po kelių dienų grįžo su krūva naujų idėjų. Jupiteris pasiūlė padaryti „skanų sniegą“ įvairių skonių, Merkurijus sakė, kad „skanusis sniegas gali būti iš natūralaus pieno , Saturnas sakė, kad įdomu būtų juo patiekti ant pagaliuko, Neptūnas pasiūlė tikro plombyro „sniegą“ , o Urano gyventojai pasiūlė, kad „skaniame sniege“ galėtų būti ir šviežia grietinėlė. Visos idėjos buvo įvykdytos. Tik liko vienas klausymas kaip pavadinti „skanųjį sniegą“? Ir staiga Baltajai Varnelei kilo mintis, kadangi „skanų sniegą“ pagamino „ledi“ tai pavadins juos ledais. Viskas išspręsta. Grįždama namo Varnelė ledų nuvežė ir marsiečiams kaip buvo žadėjusi ir dar liko jos geriausiai draugei Lepolijai. Žemėje įsteigė ledų fabriką, o naujiesiems draugams, kuriuos sutiko keliaudama po planetas ledus nusiųsdavo tarpgalaktiniu paštu. Kiekvieną naktį, kai matydavosi žvaigždės Baltoji Varnelė danguje galėdavo perskaityti :“ AČIŪ UŽ LEDUS, BALTOJI VARNELE“ ir tai beskaitydama suprato, kad daiktas kuriam niekas negali atsispirti, netgi kitų planetų gyventojai yra LEDAI.
Papasakojo
Beatričė Šarkinaitė
Šimtas devyniasdešimt devintoji Baltosios varnelės pasaka
2008-10-27 13:30 Be temos | 1 komentaras »
Gyveno kartą varnelė. Niekuo ji nesiskyrė nuo kitų varnų. Taip pat kaip ir kitos varnos mėgo skaniai pavalgyti ir, be jokios abejonės, mėgo pasipuikuoti savo išvaizda. Bet ką ten pasipuikuosi, jei esi tokia pati juoda varna kaip ir kitos… Na, ji bent išsiskyrė iš kitų varnų savo kilme, nes buvo tos varnos, kurią visi atsimename iš pasakos apie sūrį, vaikaitė… Taigi, mūsų varnelė jau buvo mokyta ir žinojo, kad gali klausytis pagyrų apie savo grožį, balsą, bet to balso nereikia rodyti, nes jei esi varna, - tai lakštingala suokt vis tiek neišeis, o sūrį prarasti gali…
Vieną rytą, ieškodama pusryčiams jos prosenelės taip mėgto sūrio, varnelė pastebėjo šaltinį. Keista, bet tas šaltinis buvo baltas. Varna nebūtų varna, jei iš arčiau neapžiūrėtų, neparagautų to trykštančio „vandens“. Priskridusi arčiau versmės varnelė atsargiai kyštelėjo pražiotą snapą. Skonis buvo keistas, kažkuo priminė sūrį, bet buvo skystas. Tokio maisto snape toli nenuneši, todėl varnelė nutarė kurį laiką praleisti prie šio šaltinio, pasimėgauti jo versme.
Besimaitindama šio šaltinio „vandeniu“ , varnelė atsigavo: ėmė blizgėti juodos plunksnos, sustiprėjo sparnai, todėl ji įgavo jėgų ir leidosi toliau palei tekančią srovę (tuo metu ji dar nežinojo, kad tas vanduo, taip sustiprinęs jai jėgas yra natūralus pienas). Kiek pakeliavusi varnelė pamatė dar vieną šaltinį. Iš jo taip pat tryško baltas „vanduo“, bet jis buvo kiek tirštesnis ir jį gerdama ji greičiau pajuto sotumą. „Liksiu čia“, - nusprendė varnelė. Kaip tarė, - taip ir padarė… Maitinosi pakaitomis tai vieno, tai kito šaltinio „vandeniu“, o jos sveikata kas kart stiprėjo, ir, o stebuklas, nuo šio maisto jos plunksnos ėmė šviesėti. Ji jau nebuvo paprasta juoda varna. Jos sparnų galiukai pasidarė balti, pabalo krūtinė ir galva, net protas prašviesėjo… Matydama tokias permainas savo išvaizdoje, varnelė ėmė trokšti pasirodyti kitoms varnoms ir svajoti apie susitikimą su jomis…
„Grįšiu į gimtinę“ ,- nusprendė varnelė, bet , per klaidą, patraukė priešingon pusėn. Bekeliaudama ji išvydo kalnus kakavos, vaisių, puodynes uogienės, nuo medžių krito anatų sėklos, iš katilų varvėjo karamelizuotas cukrus… Ir visa tai buvo taip skanu, kad neparagauti tiesiog negalėjai…
Varnelė mėgavosi visais šiais produktais, juos maišė, virė, skrudino – visaip eksperimentavo. Kadangi nenaudojo jokių konservantų ir dirbtinių priedų, - gavosi tikras plombyras, nes jis buvo gaminamas iš natūralaus pieno ir šviežios grietinėlės trykštančių šaltinių. Betriūsdama prie šio skanėsto ir pastoviai juo smaližiaudama, varnelė tapo visiškai balta. Dabar atšaldytą skanėstą jau buvo galima išlaikyti snape, nes jis lėtai tirpo, suteikdamas nepaprastą malonumą… “Reikia šiuo skanėstu pavaišinti draugus“, - mąstė varnelė,- „tegul sužino, kas yra tikras plombyras“.
Šį gardėsi teko supakuoti nedideliais gabaliukais, kad galėtų juo pavaišint kuo daugiau draugių varnų, ir, žinoma, vaikų, o pakuotę varnelė papuošė savo atvaizdu ir užrašė „Baltoji varnelė“, nes ji juk taip troško, kad ją girtų, ja žavėtųsi…
Papasakojo
Edita Kazlauskaitė
Vieną rytą, ieškodama pusryčiams jos prosenelės taip mėgto sūrio, varnelė pastebėjo šaltinį. Keista, bet tas šaltinis buvo baltas. Varna nebūtų varna, jei iš arčiau neapžiūrėtų, neparagautų to trykštančio „vandens“. Priskridusi arčiau versmės varnelė atsargiai kyštelėjo pražiotą snapą. Skonis buvo keistas, kažkuo priminė sūrį, bet buvo skystas. Tokio maisto snape toli nenuneši, todėl varnelė nutarė kurį laiką praleisti prie šio šaltinio, pasimėgauti jo versme.
Besimaitindama šio šaltinio „vandeniu“ , varnelė atsigavo: ėmė blizgėti juodos plunksnos, sustiprėjo sparnai, todėl ji įgavo jėgų ir leidosi toliau palei tekančią srovę (tuo metu ji dar nežinojo, kad tas vanduo, taip sustiprinęs jai jėgas yra natūralus pienas). Kiek pakeliavusi varnelė pamatė dar vieną šaltinį. Iš jo taip pat tryško baltas „vanduo“, bet jis buvo kiek tirštesnis ir jį gerdama ji greičiau pajuto sotumą. „Liksiu čia“, - nusprendė varnelė. Kaip tarė, - taip ir padarė… Maitinosi pakaitomis tai vieno, tai kito šaltinio „vandeniu“, o jos sveikata kas kart stiprėjo, ir, o stebuklas, nuo šio maisto jos plunksnos ėmė šviesėti. Ji jau nebuvo paprasta juoda varna. Jos sparnų galiukai pasidarė balti, pabalo krūtinė ir galva, net protas prašviesėjo… Matydama tokias permainas savo išvaizdoje, varnelė ėmė trokšti pasirodyti kitoms varnoms ir svajoti apie susitikimą su jomis…
„Grįšiu į gimtinę“ ,- nusprendė varnelė, bet , per klaidą, patraukė priešingon pusėn. Bekeliaudama ji išvydo kalnus kakavos, vaisių, puodynes uogienės, nuo medžių krito anatų sėklos, iš katilų varvėjo karamelizuotas cukrus… Ir visa tai buvo taip skanu, kad neparagauti tiesiog negalėjai…
Varnelė mėgavosi visais šiais produktais, juos maišė, virė, skrudino – visaip eksperimentavo. Kadangi nenaudojo jokių konservantų ir dirbtinių priedų, - gavosi tikras plombyras, nes jis buvo gaminamas iš natūralaus pieno ir šviežios grietinėlės trykštančių šaltinių. Betriūsdama prie šio skanėsto ir pastoviai juo smaližiaudama, varnelė tapo visiškai balta. Dabar atšaldytą skanėstą jau buvo galima išlaikyti snape, nes jis lėtai tirpo, suteikdamas nepaprastą malonumą… “Reikia šiuo skanėstu pavaišinti draugus“, - mąstė varnelė,- „tegul sužino, kas yra tikras plombyras“.
Šį gardėsi teko supakuoti nedideliais gabaliukais, kad galėtų juo pavaišint kuo daugiau draugių varnų, ir, žinoma, vaikų, o pakuotę varnelė papuošė savo atvaizdu ir užrašė „Baltoji varnelė“, nes ji juk taip troško, kad ją girtų, ja žavėtųsi…
Papasakojo
Edita Kazlauskaitė
Šimtas devyniasdešimt aštuntoji Baltosios varnelės pasaka
2008-10-27 13:29 Be temos | Komentarų nėra »
Baltosios varnelės puota
Seniai labai seniai gyveno varnelė.Ji buvo balta, kaip pirmasis sniegas ar pieno puta.
Gyveno toji varnelė ledinėje pilyje.Ji turėjo daug tarnų, bet jautėsi labai vieniša ir ne-
laiminga, nes neturėjo nei draugių, nei draugų.Turėjo ji tik vieną nuostabų dalyką-
stebuklingą ledų dėžutę, kurioje buvo įvairiausių skonių ledų.Kai tik varnelė suvalgy-
davo ledų porciją, dėžutėje atsirasdavo vis nauja. Atrodė, kad ledai dėžutėje niekada
nesibaigs, jų pakaks visam gyvenimui. Taip varnelė leido dienas pilyje ragaudama
vis kito skonio ledus.Bet vieną dieną ji pareiškė savo tarnams, kad ji nebenorinti le-
dų iš savo stebuklingos dėžutės. Varnelė paprašė savo tarnų surengti puotą pilyje,
į kurią puotos svečiai turėjo atsivežti kitokių ledų. O be to, jai pabodo būti vienai, ji
norinti turėti draugų. Puotos dieną į pilį sugužėjo daug svetelių iš įvairių šalies kam-
pelių ir visi jie atsivežė ledų. Tą dieną Baltosios varnelės ledinė pilis beveik tapo le-
dų karalyste. Visi sveteliai norėjo įtikti varnelei ir siūlė ragauti savo ledus.Puotai įsi-
bėgėjus baltoji varnelė pareiškė:
- Liūdna, bet aš dar nepasmaguriavau skaniausių ledų ir dar nesusiradau tikro draugo.
Tuo metu į menės vidurį išėjo jaunuolis ir tarė;
-Aš esu princas Markas,ledų smalyžius,paragaukite mano skonio ledų.Gal mes tapsi-
me gerais draugais.
Baltojo varnelė ir visi sveteliai vėl sukėlė šurmulyną ragaudami princo ledus.
-O, koks dieviškas skonis - šūkčiojo puotos svečiai.
-O, koks puikus aromatas -pagyrė baltoji varnelė.
-Iš ko jie pagaminti?-toliau smalsavo Baltoji varnelė.
-Jie pagaminti iš natūralaus pieno ir šviežios grietinėlės. Ragaukite, skanaukite, sma-
ližiaukite tikrą tradicinį plombyrą,-sušuko princas smalyžius.
Baltoji varvelė suprato, kad šie ledai yra patys skaniausi, o princas ir kiti sveteliai
tikri jos draugai.
Dar ilgai šviesos negeso pilyje, puota tęsėsi iki vidunakčio. Visi ir toliau mėgavosi
pasakiško skonio ledais.
Ir aš ten buvau, smaližiavau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.
Papasakojo
Dominykas Minkevičius
Seniai labai seniai gyveno varnelė.Ji buvo balta, kaip pirmasis sniegas ar pieno puta.
Gyveno toji varnelė ledinėje pilyje.Ji turėjo daug tarnų, bet jautėsi labai vieniša ir ne-
laiminga, nes neturėjo nei draugių, nei draugų.Turėjo ji tik vieną nuostabų dalyką-
stebuklingą ledų dėžutę, kurioje buvo įvairiausių skonių ledų.Kai tik varnelė suvalgy-
davo ledų porciją, dėžutėje atsirasdavo vis nauja. Atrodė, kad ledai dėžutėje niekada
nesibaigs, jų pakaks visam gyvenimui. Taip varnelė leido dienas pilyje ragaudama
vis kito skonio ledus.Bet vieną dieną ji pareiškė savo tarnams, kad ji nebenorinti le-
dų iš savo stebuklingos dėžutės. Varnelė paprašė savo tarnų surengti puotą pilyje,
į kurią puotos svečiai turėjo atsivežti kitokių ledų. O be to, jai pabodo būti vienai, ji
norinti turėti draugų. Puotos dieną į pilį sugužėjo daug svetelių iš įvairių šalies kam-
pelių ir visi jie atsivežė ledų. Tą dieną Baltosios varnelės ledinė pilis beveik tapo le-
dų karalyste. Visi sveteliai norėjo įtikti varnelei ir siūlė ragauti savo ledus.Puotai įsi-
bėgėjus baltoji varnelė pareiškė:
- Liūdna, bet aš dar nepasmaguriavau skaniausių ledų ir dar nesusiradau tikro draugo.
Tuo metu į menės vidurį išėjo jaunuolis ir tarė;
-Aš esu princas Markas,ledų smalyžius,paragaukite mano skonio ledų.Gal mes tapsi-
me gerais draugais.
Baltojo varnelė ir visi sveteliai vėl sukėlė šurmulyną ragaudami princo ledus.
-O, koks dieviškas skonis - šūkčiojo puotos svečiai.
-O, koks puikus aromatas -pagyrė baltoji varnelė.
-Iš ko jie pagaminti?-toliau smalsavo Baltoji varnelė.
-Jie pagaminti iš natūralaus pieno ir šviežios grietinėlės. Ragaukite, skanaukite, sma-
ližiaukite tikrą tradicinį plombyrą,-sušuko princas smalyžius.
Baltoji varvelė suprato, kad šie ledai yra patys skaniausi, o princas ir kiti sveteliai
tikri jos draugai.
Dar ilgai šviesos negeso pilyje, puota tęsėsi iki vidunakčio. Visi ir toliau mėgavosi
pasakiško skonio ledais.
Ir aš ten buvau, smaližiavau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.
Papasakojo
Dominykas Minkevičius
Šimtas devyniasdešimt septintoji Baltosios varnelės pasaka
2008-10-27 13:28 Be temos | Komentarų nėra »
Istorija apie stebuklingus ledus
Viename daugiaaukščių Vilniaus namų gyveno mažylis Mikas su šeima: mama ir tėčiu. Mikas buvo paprastas vaikas – ėjo į darželį, mėgo piešti ir turėjo baltus gabanotus plaukus. Bet kartais jį užkupdavo nepeprasto berniuko bėdos – vis dažniau Mikas liūdėdavo, nes jautėsi vienišas. Tačiau mažylis niekam to nesakė. Vis norėdavo paprašyti broliuko, bet mama su tėčiu pykdavosi ir, matyt, nebemylėjo vienas kito. O Mikas taip norėjo, kad nesipyktų, kad mylėtų…
Daug mąstė Mikas, kaip čia tą broliuką gavus. Kartą darželyje net į sriubą visu veideliu įkrito, nes užmigo bemąstydamas. Apsilaižė vaikiukas, aplink lėškštę pasriūbė ir toliau valgė. Bet po šio įvykio daugiau apie broliuką nebemąstė. Pamatė, jog tos didelios mintys gali nemalonumų pridaryti. Liovėsi Mikutis svajoti. Nutarė kokį gyvūnėlį įsigyti.
Slampinėjo slampinėjo berniūkštis – niekaip jokio šuniuko anei kačiuko nerado. Taip tris dienas. Vieną rytmetį pabudo kaip visada anksti. Tada buvo žiema. Pastarąją savaitę visur žlegsėjo ištižęs sniegas, o tą rytą buvo gražu kaip niekad. Mikutis pasidžiaugė šiuo stebuklingu rytu. Nujautė – kažkas gero nutiks. Staiga ant apšerkšnijusios klevo šakos berniukas pamatė baltut baltutėlę varnelę. Negali būti, – pagalvojo, – ta varnelė man mirktelėjo! Išpūtė vaikiūkštis akis. Mirktelėjo! Mirktelėjo! – sušuko ir išbėgo į kiemą. Sliūkino tyliai, palengva – galvojo, kad paukštukas išsigąs. Kur tau! Varnelė pati nutūpė ant mažylio peties. Prašosi namo, – nutarė vaikas.
Nuo tos dienos Mikas ir Baltoji varnelė tapo geriausiais draugais. Varnelė mėgo nutūpti truputį aukščiau negu Mikas pasiekia ir šitaip gainiodavo vaikiuką. Anas šokinėdavo, nešdavo kėdutę, o per tą laiką paukštukas kitur nulėkdavo. Mikas nepyko – jam patiko siusti.
Mama ir tėtė nežinojo, kad sūnus turi varnelę. Bet tam, kad tėvai nesužinotų apie naują namų gyventoją, mažylis turėdavo suvalgyti dešimt porcijų ledų per dieną, mat nuo to laiko, kai namuose atsirado varnelė, kiekvieną rytą stebuklingu būdu šaldytuve atsirasdavo ledų. Žinoma, ledų valgymas nesudarė problemos. Kramtė juo Mikutis mikliai, nes ledų gardumas buvo nepaprastas. Ak, tai buvo tikri plombyriniai ledai, padaryti iš nepaprastai šviežios grietinėlės ir natūralaus pieno. Kaip tie ledai atsiradavo šaldytuve, iki šiol niekas nežino.
Vieną dieną berniukas užsižaidė su varnele ir visai pamiršo, kad už pusvalandžio grįš tėvai, o šaldytuve dar liko trys ledų porcijos. Staiga berniukas išgirdo barbenimą į kambario duris – mamytė jį pakvietė prie stalo.
Šeima ramiai pavalgė. Visi jautėsi sotūs. Tik ne tėtis. Mamai bededant į šaldytuvą grietinę, tėtis pamatė ledus. Laikydamas ledus rankoje, jis paklausė, iš kur gi šis gardėsis atsirado. Mikui nepavyko nieko greit sugalvoti ir teko pasakyti, jog tiesiog juos nupirko:
– Pirkau jums, kad daugiau nesipyktumėt, – tyliai prašvepleno vaikas.
Ledų skanumas taip užbūrė tėvelius, kad jie taip ir prasišnekučiavo virtuvėje iki pat vakaro. Nuo tos dienos mama ir tėtis ėmė labai gerai sutarti ir visai netrukus Mikučiui nebeteko valgyti tiek daug ledų, nes juos beveik visus suvalgydavo mama ir mažytis kūdikėlis jos pilve.
Papasakojo
Karina Sėrikova
Viename daugiaaukščių Vilniaus namų gyveno mažylis Mikas su šeima: mama ir tėčiu. Mikas buvo paprastas vaikas – ėjo į darželį, mėgo piešti ir turėjo baltus gabanotus plaukus. Bet kartais jį užkupdavo nepeprasto berniuko bėdos – vis dažniau Mikas liūdėdavo, nes jautėsi vienišas. Tačiau mažylis niekam to nesakė. Vis norėdavo paprašyti broliuko, bet mama su tėčiu pykdavosi ir, matyt, nebemylėjo vienas kito. O Mikas taip norėjo, kad nesipyktų, kad mylėtų…
Daug mąstė Mikas, kaip čia tą broliuką gavus. Kartą darželyje net į sriubą visu veideliu įkrito, nes užmigo bemąstydamas. Apsilaižė vaikiukas, aplink lėškštę pasriūbė ir toliau valgė. Bet po šio įvykio daugiau apie broliuką nebemąstė. Pamatė, jog tos didelios mintys gali nemalonumų pridaryti. Liovėsi Mikutis svajoti. Nutarė kokį gyvūnėlį įsigyti.
Slampinėjo slampinėjo berniūkštis – niekaip jokio šuniuko anei kačiuko nerado. Taip tris dienas. Vieną rytmetį pabudo kaip visada anksti. Tada buvo žiema. Pastarąją savaitę visur žlegsėjo ištižęs sniegas, o tą rytą buvo gražu kaip niekad. Mikutis pasidžiaugė šiuo stebuklingu rytu. Nujautė – kažkas gero nutiks. Staiga ant apšerkšnijusios klevo šakos berniukas pamatė baltut baltutėlę varnelę. Negali būti, – pagalvojo, – ta varnelė man mirktelėjo! Išpūtė vaikiūkštis akis. Mirktelėjo! Mirktelėjo! – sušuko ir išbėgo į kiemą. Sliūkino tyliai, palengva – galvojo, kad paukštukas išsigąs. Kur tau! Varnelė pati nutūpė ant mažylio peties. Prašosi namo, – nutarė vaikas.
Nuo tos dienos Mikas ir Baltoji varnelė tapo geriausiais draugais. Varnelė mėgo nutūpti truputį aukščiau negu Mikas pasiekia ir šitaip gainiodavo vaikiuką. Anas šokinėdavo, nešdavo kėdutę, o per tą laiką paukštukas kitur nulėkdavo. Mikas nepyko – jam patiko siusti.
Mama ir tėtė nežinojo, kad sūnus turi varnelę. Bet tam, kad tėvai nesužinotų apie naują namų gyventoją, mažylis turėdavo suvalgyti dešimt porcijų ledų per dieną, mat nuo to laiko, kai namuose atsirado varnelė, kiekvieną rytą stebuklingu būdu šaldytuve atsirasdavo ledų. Žinoma, ledų valgymas nesudarė problemos. Kramtė juo Mikutis mikliai, nes ledų gardumas buvo nepaprastas. Ak, tai buvo tikri plombyriniai ledai, padaryti iš nepaprastai šviežios grietinėlės ir natūralaus pieno. Kaip tie ledai atsiradavo šaldytuve, iki šiol niekas nežino.
Vieną dieną berniukas užsižaidė su varnele ir visai pamiršo, kad už pusvalandžio grįš tėvai, o šaldytuve dar liko trys ledų porcijos. Staiga berniukas išgirdo barbenimą į kambario duris – mamytė jį pakvietė prie stalo.
Šeima ramiai pavalgė. Visi jautėsi sotūs. Tik ne tėtis. Mamai bededant į šaldytuvą grietinę, tėtis pamatė ledus. Laikydamas ledus rankoje, jis paklausė, iš kur gi šis gardėsis atsirado. Mikui nepavyko nieko greit sugalvoti ir teko pasakyti, jog tiesiog juos nupirko:
– Pirkau jums, kad daugiau nesipyktumėt, – tyliai prašvepleno vaikas.
Ledų skanumas taip užbūrė tėvelius, kad jie taip ir prasišnekučiavo virtuvėje iki pat vakaro. Nuo tos dienos mama ir tėtis ėmė labai gerai sutarti ir visai netrukus Mikučiui nebeteko valgyti tiek daug ledų, nes juos beveik visus suvalgydavo mama ir mažytis kūdikėlis jos pilve.
Papasakojo
Karina Sėrikova
Kartą Varnališkių kaime gyveno dvi varnelės. Viena buvo juodoji Garbarė, o kita baltoji Ludžijan. Kartu gyveno ir pelėda. Pelėda paskelbė konkursą ‘’Skaniausias varnelės maistas". Juodoji varnelė atėjusi užsiregistravo į konkursą , ten ji pamatė Baltają varnelę ir sako:
-Tu irgi dalyvausi ?
-Taip
-Cha! Gali net nebandyti, aš vis tiek laimėsiu!
-Bet juk ne laimėti svarbiausia…
-O man svarbiausia.
Jos taip pykosi, kad net pelėda išgirdo ir atėjusi sako:
-Jei jūs taip pyksitės, tai ta, kuri pralaimės, turės palikti šį kaimelį.
Juodoji varnelė labai nenusiminė, nes galvojo, kad ji geriausia.
Prasidėjo konkursas. Pelėda paskelbė:
-Tebūnie pradžia! Dabar gaminsime ledus. Konkurso taisyklės:
1.Negalima įeiti į kitos varnos darbo vietą.
2.Negalima dėti neleistinų produktų. Pvz: Saldikliu, nuodų ir t.t
3.Negalima sukčiauti.
Visi pradėjo darbą. Garbarė vis galvoj, kaip pakenkti Baltajai varnelei. O ši ramiai dirbo ir net nežinojo, kad juodoji varnelė buvo ragana. Kai Ludžijan nusisuko juodoji įbėrė miltelių ir ištarė burtažodį, kad ledai būtų neskanūs .Bet netyčia Ludžijan sukeitė ledus ir kai atėjo komisija-pelėda, žiūrėti ir nugalėtoja išrinko Ludžijan, o Garbarė pradėjo pykti ir rėkti:
-Ne, tai aš turėjau būt nugalėtoja! Juk aš pati geriausia!
-Bet aš pelėda, nusprendžiau, kad bus nugalėtoja Ludžijan!
-Bet taip neteisinga! Jūs pirma paragaukite, o tada spręskite!
-Gerai, taip aš ir padarysiu.
Pelėda paragavo Ludžijan ledų ir sako:
-Ludžijan ledai nepriekaištingi, ji pagamino tikrą plombyrą.
-O tu Garbari pridėjai kažko gal…a… net nežinau ko!
-Ne, tai ne aš, tai gal Ludžijan, tai tikrai ji !
Bet jos niekas nebesiklausė, visi ėjo gaminti kito patiekalo. Baltoji varnelė gamino sau ramiai. O Garbarė vis galvojo, kaip pakenkti Ludžijan.Bet ir šį kartą jai nepavyko:
-Baltoji varnelė ir vėl pagamino skaniausiai!
-Ačiū, pone pelėda.
-Ji gamina pačią skaniausią ir šviežiausią grietinėlę.
-O dabar -pati sudėtingiausia užduotis,- pasakė pelėda.
-Reikia padaryti natūralų pieną.
Visos varnos ėmėsi darbo. Dabar ir Garbarė ėmėsi darbo. Visos varnos darė, kol padarė.Po ilgo komisijos sprendimo atėjo pelėda ir pasakė:
-Nugalėjo…nugalėtoja yra… yra… Garbarė! Nes ji labai gera padarė šį darbą.
-Cha, aš sakiau, kad aš pati geriausia, ir šauniausia!
-Garbare, patylėk,- pasakė pelėda.
-Bet natūraliausia pieną pagamino Ludžijan . Tai ji ir yra šio konkurso nugalėtoja.
Bet Ludžijan tarė:
-Aš neverta šio prizo…
-Taip tu neverta šio prizo,- pertraukusi pareiškė Garbarė.
-Aš, Baltoji varnelė, atiduodu prizą Garbarei, bet su viena sąlyga . Tu turi išskristi iš kaimelio ir daugiau niekada nebegrįžti.
-Gerai ,gerai ,aš sutinku, tik duokit prizą!
Garbarė išskrido ir daugiau nebegrįžo.
Pirkite tik Baltosios varnelės produktus, ne jie yra patys skaniausi: plombyras pats tikriausias, pienas natūraliausias, o grietinėlė pati šviežiausia!
Papasakojo
Elvyra Ranonytė
-Tu irgi dalyvausi ?
-Taip
-Cha! Gali net nebandyti, aš vis tiek laimėsiu!
-Bet juk ne laimėti svarbiausia…
-O man svarbiausia.
Jos taip pykosi, kad net pelėda išgirdo ir atėjusi sako:
-Jei jūs taip pyksitės, tai ta, kuri pralaimės, turės palikti šį kaimelį.
Juodoji varnelė labai nenusiminė, nes galvojo, kad ji geriausia.
Prasidėjo konkursas. Pelėda paskelbė:
-Tebūnie pradžia! Dabar gaminsime ledus. Konkurso taisyklės:
1.Negalima įeiti į kitos varnos darbo vietą.
2.Negalima dėti neleistinų produktų. Pvz: Saldikliu, nuodų ir t.t
3.Negalima sukčiauti.
Visi pradėjo darbą. Garbarė vis galvoj, kaip pakenkti Baltajai varnelei. O ši ramiai dirbo ir net nežinojo, kad juodoji varnelė buvo ragana. Kai Ludžijan nusisuko juodoji įbėrė miltelių ir ištarė burtažodį, kad ledai būtų neskanūs .Bet netyčia Ludžijan sukeitė ledus ir kai atėjo komisija-pelėda, žiūrėti ir nugalėtoja išrinko Ludžijan, o Garbarė pradėjo pykti ir rėkti:
-Ne, tai aš turėjau būt nugalėtoja! Juk aš pati geriausia!
-Bet aš pelėda, nusprendžiau, kad bus nugalėtoja Ludžijan!
-Bet taip neteisinga! Jūs pirma paragaukite, o tada spręskite!
-Gerai, taip aš ir padarysiu.
Pelėda paragavo Ludžijan ledų ir sako:
-Ludžijan ledai nepriekaištingi, ji pagamino tikrą plombyrą.
-O tu Garbari pridėjai kažko gal…a… net nežinau ko!
-Ne, tai ne aš, tai gal Ludžijan, tai tikrai ji !
Bet jos niekas nebesiklausė, visi ėjo gaminti kito patiekalo. Baltoji varnelė gamino sau ramiai. O Garbarė vis galvojo, kaip pakenkti Ludžijan.Bet ir šį kartą jai nepavyko:
-Baltoji varnelė ir vėl pagamino skaniausiai!
-Ačiū, pone pelėda.
-Ji gamina pačią skaniausią ir šviežiausią grietinėlę.
-O dabar -pati sudėtingiausia užduotis,- pasakė pelėda.
-Reikia padaryti natūralų pieną.
Visos varnos ėmėsi darbo. Dabar ir Garbarė ėmėsi darbo. Visos varnos darė, kol padarė.Po ilgo komisijos sprendimo atėjo pelėda ir pasakė:
-Nugalėjo…nugalėtoja yra… yra… Garbarė! Nes ji labai gera padarė šį darbą.
-Cha, aš sakiau, kad aš pati geriausia, ir šauniausia!
-Garbare, patylėk,- pasakė pelėda.
-Bet natūraliausia pieną pagamino Ludžijan . Tai ji ir yra šio konkurso nugalėtoja.
Bet Ludžijan tarė:
-Aš neverta šio prizo…
-Taip tu neverta šio prizo,- pertraukusi pareiškė Garbarė.
-Aš, Baltoji varnelė, atiduodu prizą Garbarei, bet su viena sąlyga . Tu turi išskristi iš kaimelio ir daugiau niekada nebegrįžti.
-Gerai ,gerai ,aš sutinku, tik duokit prizą!
Garbarė išskrido ir daugiau nebegrįžo.
Pirkite tik Baltosios varnelės produktus, ne jie yra patys skaniausi: plombyras pats tikriausias, pienas natūraliausias, o grietinėlė pati šviežiausia!
Papasakojo
Elvyra Ranonytė
Šimtas devyniasdešimt penktoji Baltosios varnelės pasaka
2008-10-27 13:27 Be temos | Komentarų nėra »
Gyveno kartą piratai, tai buvo seniai seniai. Jie buvo ne bet kokie, o keisti, tikrai. Laikė vietoj papūgos mokančią kalbėti varną. Ji nebuvo paprasta – ji balčiausia pasaulyje varna.
Piratai turėjo laivą su baltom burėm ir balčiausiom patrankom. Juo plaukdavo visur, net ir į pasaulio kraštą. Piratai ieškojo lobio, seniausio iš visų, jame tikriausias ledų receptas, o ne auksas bus.
Plaukė jie į lobio kraštą tris dienas ir naktis, kol pasiekė salą, apaugusią kerpėmis. Surado didelę skrynią su japonišku raštu ir atidarė ją. Pamatė tikrą receptą ledų. Recepte rašė:
„Jeigu nori pasigamint ledų, reiks natūralaus pieno, (na, jei norėsi šokoladinių, įdėsi kakavos), tik nepamiršk cukraus, šviežios grietinėlės, (o jei norėsi braškinių, žinoma, įdėsi braškių). Jeigu viską padarei, jau gali užšaldyt, na, o po to jau galės ir valgyt. Jeigu viską padarei gerai, tikrą plombyrą tu gavai!“
Ėjo Baltoji Varnelė taku ir pamatė vežimą ledų.
-Tikras plombyras! – sušunka jinai, kai pamato užrašą „Ledai“.
Eina toliau, žiūri – krautuvėlė; įeina į ją, mato natūralų pieną,
Šalia jo – šviežia grietinėlė stovi.
Iš džiaugsmo Baltoji Varnelė sparneliais ploja.
Papasakojo
Viktė Rimšaitė
Piratai turėjo laivą su baltom burėm ir balčiausiom patrankom. Juo plaukdavo visur, net ir į pasaulio kraštą. Piratai ieškojo lobio, seniausio iš visų, jame tikriausias ledų receptas, o ne auksas bus.
Plaukė jie į lobio kraštą tris dienas ir naktis, kol pasiekė salą, apaugusią kerpėmis. Surado didelę skrynią su japonišku raštu ir atidarė ją. Pamatė tikrą receptą ledų. Recepte rašė:
„Jeigu nori pasigamint ledų, reiks natūralaus pieno, (na, jei norėsi šokoladinių, įdėsi kakavos), tik nepamiršk cukraus, šviežios grietinėlės, (o jei norėsi braškinių, žinoma, įdėsi braškių). Jeigu viską padarei, jau gali užšaldyt, na, o po to jau galės ir valgyt. Jeigu viską padarei gerai, tikrą plombyrą tu gavai!“
Ėjo Baltoji Varnelė taku ir pamatė vežimą ledų.
-Tikras plombyras! – sušunka jinai, kai pamato užrašą „Ledai“.
Eina toliau, žiūri – krautuvėlė; įeina į ją, mato natūralų pieną,
Šalia jo – šviežia grietinėlė stovi.
Iš džiaugsmo Baltoji Varnelė sparneliais ploja.
Papasakojo
Viktė Rimšaitė
Šimtas devyniasdešimt ketvirtoji Baltosios varnelės pasaka
2008-10-27 13:26 Be temos | 2 komentarų »
Jonukas ir Baltoji varnelė
Vieną gražią dieną Jonukas ėjo namo iš mokyklos. Pakeliui be eidamas jis sutiko kažkokį nematytą paukštelį, o tas paukštelis buvo Baltoji varnelė. Jie abu vienas su kitu pasisveikino ir susipažino, besikalbdami parėjo namo. Namuose buvo sesė, mama ir tėtis jie jau ruošėsi sėsti prie pietų stalo, bet staiga suskambo skambutis į duris. Tai buvo Jonukas su Baltąja varnele. Mama atidariusi duris nustebo kai išvydo Jonuką su nematytu paukšteliu. Kai Jonukas nusirengė mama jo paklausė kas tas per paukštelis, o Jonukas ilgai netempęs atsakė tai jo naujas draugas su kuriuo eidamas namo susipažino. Mama su nuostaba vėl paklausė, o koks jo vardas, o Jonukas ėmė ir atsakė. Kai visi susėdo valgyti Jonukas visus savo šeimos narius supažindino su Baltąja varnele. Jie nustebo. Baltoji varnelė visus pavaišino ledais ir pridūrė, kad jos ledai pagaminti iš natūralaus pieno, šviežios grietinėlės ir tikro plombyro. Šeimyna buvo apstulbusi nuo tokio Baltosios varnelės mandagumo. Jonukas ir jo visa šeima valgė ledus pasigardžiuodami ir visi buvo laimingi. Jonuko šeima priėmė Baltąją varnelę į savo šeimyna, bet su viena sąlyga, jeigu ji pasakys savo ledų gaminimo receptą. Nuo to laiko visi gardžiavosi Baltosios varnelės ledais, gyveno saldžiai ir laimingai.
Pasakojo
Stefanija Raudoniūtė
Vieną gražią dieną Jonukas ėjo namo iš mokyklos. Pakeliui be eidamas jis sutiko kažkokį nematytą paukštelį, o tas paukštelis buvo Baltoji varnelė. Jie abu vienas su kitu pasisveikino ir susipažino, besikalbdami parėjo namo. Namuose buvo sesė, mama ir tėtis jie jau ruošėsi sėsti prie pietų stalo, bet staiga suskambo skambutis į duris. Tai buvo Jonukas su Baltąja varnele. Mama atidariusi duris nustebo kai išvydo Jonuką su nematytu paukšteliu. Kai Jonukas nusirengė mama jo paklausė kas tas per paukštelis, o Jonukas ilgai netempęs atsakė tai jo naujas draugas su kuriuo eidamas namo susipažino. Mama su nuostaba vėl paklausė, o koks jo vardas, o Jonukas ėmė ir atsakė. Kai visi susėdo valgyti Jonukas visus savo šeimos narius supažindino su Baltąja varnele. Jie nustebo. Baltoji varnelė visus pavaišino ledais ir pridūrė, kad jos ledai pagaminti iš natūralaus pieno, šviežios grietinėlės ir tikro plombyro. Šeimyna buvo apstulbusi nuo tokio Baltosios varnelės mandagumo. Jonukas ir jo visa šeima valgė ledus pasigardžiuodami ir visi buvo laimingi. Jonuko šeima priėmė Baltąją varnelę į savo šeimyna, bet su viena sąlyga, jeigu ji pasakys savo ledų gaminimo receptą. Nuo to laiko visi gardžiavosi Baltosios varnelės ledais, gyveno saldžiai ir laimingai.
Pasakojo
Stefanija Raudoniūtė
Miške susirinko daug žvėrių ir paukščių. Buvo labai nuostabus sekmadienio rytas,
saulutė šildė taip šiltai kad susirinko visi žvėrys ir paukščiai. Jie kaip visada
sekmadieniais susirinkdavo į bendrą susirinkimą. Susirinkime visi aptardavo visus
savaitės įvykius. Lapė pasakoja apie savo laimikius pagautus kaime, vilkas apie savo
naktinius žygius. Apuokas pasigyrė kaip labai tamsią naktį gaudė pelę, zylutės čireno
kaip joms jau vis sunkiau surasti maisto , nes jau artėja žiema. O štai balta varna
turėjo kuom pasigirti, nes ji vienintelė iš visų varnu buvo balta. Ji buvo nuskridusi į
tikrą ledų gamyklą, visiems nutilus pradėjo girtis, kaip ji tenai ragavo ledų pagamintų
iš natūralaus pieno, šviežios grietinėlės ir kuo tikriausio plombyro. Paukščiai ir
žvėrys visi truputėlį nutilo. Ir visi drauge nutarė kitą dieną bėgte bėgti, skriste skristi į
ledų gamyklą ragauti BALTOSIOS VARNELĖS ledų.
Papasakojo
Kotryna
saulutė šildė taip šiltai kad susirinko visi žvėrys ir paukščiai. Jie kaip visada
sekmadieniais susirinkdavo į bendrą susirinkimą. Susirinkime visi aptardavo visus
savaitės įvykius. Lapė pasakoja apie savo laimikius pagautus kaime, vilkas apie savo
naktinius žygius. Apuokas pasigyrė kaip labai tamsią naktį gaudė pelę, zylutės čireno
kaip joms jau vis sunkiau surasti maisto , nes jau artėja žiema. O štai balta varna
turėjo kuom pasigirti, nes ji vienintelė iš visų varnu buvo balta. Ji buvo nuskridusi į
tikrą ledų gamyklą, visiems nutilus pradėjo girtis, kaip ji tenai ragavo ledų pagamintų
iš natūralaus pieno, šviežios grietinėlės ir kuo tikriausio plombyro. Paukščiai ir
žvėrys visi truputėlį nutilo. Ir visi drauge nutarė kitą dieną bėgte bėgti, skriste skristi į
ledų gamyklą ragauti BALTOSIOS VARNELĖS ledų.
Papasakojo
Kotryna
Gyveno kartą senelis ir senelė. Jie buvo vargšai ir neturėjo pinigų. Eidavo į gatves prašydami iš žmonių išmaldos. Vieną dieną pagaliau kažkiek sutaupę, senukai išėjo į turgų. Jie ieškojo kokio nors gyvulio kuris duotų jiems naudos. Vienas žmogus nešėsi baltą kaip pienas varnelę. Jis pasiūlė jiems ją pirkti. Sakė, kad jos nereikia maitinti ir ji stebuklinga. Senukai ją ir nusipirko. Parėję namo padėjo tą varnelę ir nuėjo miegoti.
Iš ryto atsikėlę ėjo pažiūrėti kaip jų varnelė išmiegojo. O ten pilnas tvartas ledų! Senukai galvojo, galvojo ir nutarė nueiti į turgų juos parduoti. Visi tuos ledus labai pirko, nes jie buvo nepaprastai skanūs. Ledai buvo iš šviežios grietinėlės ir šviežio pieno. Tai buvo tikras plombyras! Taip senukai užsidirbdavo pinigų maistui.
Varnelė tapo senukams šeimos narys ir varnelę pradėjo vadinti vardu - Baltoji varnelė. Ji jiems į namus atnešė sėkmę ir laimę. Tad jie trise ilgai ir laimingai gyveno. Senukai su Baltąja varnele.
Papasakojo
Triaušytė Rūta
Iš ryto atsikėlę ėjo pažiūrėti kaip jų varnelė išmiegojo. O ten pilnas tvartas ledų! Senukai galvojo, galvojo ir nutarė nueiti į turgų juos parduoti. Visi tuos ledus labai pirko, nes jie buvo nepaprastai skanūs. Ledai buvo iš šviežios grietinėlės ir šviežio pieno. Tai buvo tikras plombyras! Taip senukai užsidirbdavo pinigų maistui.
Varnelė tapo senukams šeimos narys ir varnelę pradėjo vadinti vardu - Baltoji varnelė. Ji jiems į namus atnešė sėkmę ir laimę. Tad jie trise ilgai ir laimingai gyveno. Senukai su Baltąja varnele.
Papasakojo
Triaušytė Rūta
