Vieną kartą mažoje šalyje, kurios krantus skalauja Baltijos Jūra ir ošia šimtametės girios, vienoje iš girių ant storos beržo šakos įrengto lizdo išsirito visas pulkas varniukų. Visi buvo juodi, plunksnos tokio juodumo kaip anglys, o vienas varniukas lizdelyje buvo baltas baltas kaip sniegas ir labai skyrėsi nuo savo sesių ir brolių. Pavadino tėvai varnai savo dukrelę Baltają varnele ir priėmė į savo tarpą. Tačiau  juodieji broliai ir juodosios sesės nemėgo Baltosios varnelės, ją skriaudė  ir juokdavos iš jos baltumo. Tik senas girios apuokas  suprato Baltosios varnelės skausmą ir širdgėlą, tad vieną dieną sustiprėjus varnelės sparnams davė išmintingą patarimą.
-Skriski ten kur gali būti laukiama, surask to kas būtų tokios spalvos kaip natūralus pienas, baltas kaip pirmasis sniegas, tada galėsi pasakyti tai mano tikrieji namai.
Paklausė išmintingo apuoko Baltoji varnelė ir išskrido kur akys matė niekam nieko nesakius ir su saviškiais neatsisveikinus.
Beskrisdama nuilso Baltoji varnelė ir pritūpę ant medžio šakos šalia karvių bandos. Tai ką pamatė varnelė jai pasidarė įdomu. Žmogus melžė karvę ir kibiras pildėsi balto pieno. Pagalvojo varnelė tai gal čia gali būti mano namai, bet staiga žmogus primelžtą pieną nunešė ir supylė į mašiną su užrašu natūralus pienas. Išsigando Baltoji varnelė, kad gali atimti jos viltį susirasti namus ir puolė skristi paskui pieno vežiką. O pieno vežiką iš lėto važiavo iš kaimo į kaimą vis surinkdamas daug balto pieno. Taip ir varnelė paskui pienovežį skrisdama pamatė, kad artėja vaizdas su daug kaminų, pastatų, tai buvo miestas Klaipėda. Automobilis su pienu įsuko į didelį pastatą, kuris visas kviepėjo šviežia grietinėle. Nutupė ant pastato stogo varnelė ir tarė tai turbūt mano manai Žvilgtelėjo pro langą varnelė ir pamatė daug katilų su natūraliu pienu,  įrenginių iš kurių tekėjo šviežia grietinėlė, tai varnelė puikiai suprato, nes kvapas buvo begalinis ir neapsakomas. Spokso varnelė varnelė į visą šį procesą ir šukteli Tikras Plombyras! Juk tiek natūralaus pieno ir šviežios grietinėlės tiek baltumo tai ir yra mano namai Nusprendė varnelė likti šiuose namuose, nes jautėsi tarsi čia jos tikrai laukė, niekas, jos nevaikė, o nutūpus prie sargo namelio net numesdavo gardesnį kąsnelį.
Taip ir apsigyveno Baltoji varnelė balto pieno namuose ir laimingai sau iki šiol gyvena, jei netikite, užsukite, kur nors tikrai pamatysite.
Pasakojo
Jana Bajorūnaitė

Rankytėje vaikas turi ledų .
Iš pieno natūralaus ir šviežios grietinėlės.
Jis šaukia, kad tai tikras plombyras.
Maldauja mamytės nupirkti dar du!
Pirščiukais jis rodo paimti ten tuos,
Kur varna nupiešta, o ne kitus.
-Mamyte! Nupirk gi, aš daug neprašau
Juk tu mane myli ir aš tai žinau…
-Gerai jau, gerai.  Imk savo ledus,
Kad skrandis nurimtų ir būtų sotus!!!
Vaikas laimingas parinko dar du,
O mamai tik lieka ištraukt pinigų…
Jei esat ragavę „Varnelės“ ledų,
Tai kitą kartelį nupirksite du!!!
Papasakojo
Rolanda Povilaitytė

Pagaliau vasara nuostabu! Atostogos. Pailsėsim, padūksim, pažaisim. Bet kokia vasara be ledų? Skaniausi ledai tai baltoji varnele. Tai bent ledai- tikras blombyras, švieži grietinėlė, natūralus pienas. Skanus jie be galo. Mano draugai irgi juos mėgsta. Juos valgom su geriausiais prisiminimais. Visi besijuokdami nepastebėjom kaip atskrido baltas paukštis jis žiūrėjo labai gražiom akim lyg norėtu ką nors pasakyti. Aš jam pamečiau  baltosios varneles ledų . jis juos apžiūrėdamas ir suvalgė. Mes visi nustebom ir negalėjom patikėti , kad jis juos suvalgė. Kitą dieną valgydami ledus pamatėm, kad jis vėl atskridom mes nustebom ir nuėjom.


Papasakojo
Greta Statkutė  

Vieną kartą mes su Liucija susitikom parke. Buvo labai šilta diena, tad mes nusprendėm nueiti į ledainę.
Ledainėje aš užsisakiau „Baltosios Varnelės“ ledų, o Liucija šokoladinių ledų. Pakabinau ledu ir staiga žemės po kojom nebejaučiau, pažiūrėjau tiesiai ir pamačiau baltą varnelę kuri buvo prie iš kažkur atsiradusio aparato ant kurio buvo užrašyta natūralus pienas, šviežia grietinėlė ir tikras plombyras. Varnelė pylė į stiklinę pieną, grietinėlę ir blombyrą. Staiga spragtelėjo pirštais ir jos rankose atsidūrė ledai.
Ir vėl keistas jausmas. Staiga pajutau, kad po kojomis žemė ir aš su Liucija valgome ledus. Tai bent nuotykis.

Papasakojo
Laura Vaikasaitė

Baltosios varnelės šeima


Labai seniai gyveno mažas berniukas, kuris be galo mėgo ledus. Juos netgi sapnuodavo.
Vieną naktį berniukas susapnavo, kad yra šaly, už jūrų, marių, miškų ir miškelių, toliau negu toli. Tenai gyveno Baltoji Varnelė ir Baltasis Varnas. Jie turėjo tris gražučius vaikučius. Pirmojo vardas – Natūralus Pienas, kito – Tikras Plombyras, o trečiosios – Šviežia Grietinė. Kaip ir visi vaikai, taip ir Varnų vaikai vienas iš kito šaipydavosi. Natūralus Pienas sakydavo:
–Pirkite Šviežią Grietinę, o priedu gausite Tikro Plombyro.
– Tikras Plombyras plius Natūralus Pienas lygu Tikrasis Natūralus Pieninis Plombyras. –Atsikirsdavo Švieži Grietinė.
– O jūs kartu – Šviežias Tikras Grietininis Plombyras. – Piktai atsikirsdavo Natūralus Pienas.
Kiekviena naktis berniukui baigdavosi šiuo sapnu. Atsibudęs jis visada užsimanydavo „Baltosios varnelės“ ledų.
Pamėginkime ir mes. Saldžių sapnų…

Papasakojo
Domantė Gauronskytė

Ne paslaptis, kad mano namuose jau keletą metų mano gitaroje apsigyveno Minis, Tina bei Mikis. Mieli trys naminukai, su kuriais, rodos, nėra nuobodu.
 Dabar ret valydamas nuo gitaros dulkės stengiuosi, kad į jos vidų, patektų kuo mažiau dulkėto oro. Mano naminukai mėgsta švarą ir gaivumą.
Tai va, mūsų draugystė jau ilgas laikas rėmėsi pasitikėjimo kodekso. Naminukai kartais apsilankydavo virtuvėje pasipildyti maisto atsargų, tačiau tai darydavo niekam nematant. Nenorėjau, kad apie mano mažyčių draugų egzistavimą kalbėtų aplinkinai. Jie kartais man prieš miegą iš gitaros pasekdavo pasaką ir tuomet miegodavau it vaikas. Taip viskas tesėsi keletą metų. Iki tol, kol neatėjo n-tųjų metų vasara.
Tą vasaros dieną viskas buvo kitaip. Lauke švietė saule ir aš, pasiėmęs gitarą su naminukais, išėjau į lauką. Nei Minis, nei Tina, nei juolab Mikis nemėgo tiesioginių saulės spindulių, tai juos pasivaikščioti vesdavausi pasiėmęs muzikos instrumentą.
- Jonai, padėk mus, anava, prie to medžio. Ten žmonių mažiau ir pavėsis, - vienai akimirkai iš gitaros išlindęs paprašė Minis.
- Gerai jau. Padėsiu. – burbtelėjau sau po nosimi ir nuėjau medžių paunksmėn.
Ta liepos mėnesio diena buvo tokia karšta, kad jokie paukščiai iš tingumo neskraidė ir snausdami tupėjo medžių šakose. Atsisėdau po klevu, kurio šakos buvo nusėtos juodų varnų. Kai kur matėsi ir jauniklių lizdai. Atrėmęs gitarą prie medžio, ėmiau snūduriuoti. Vėjas kedeno plaukus ir ramiai lingavo klevo šakas. Oras buvo persisunkęs nuo karščio. Staiga pūstelėjo gero vėjo šuoras ir nuo apatinės klevo šakos, kur buvo susuktas varnų lizdas, galva žemyn iškrito varniukas. Kitas vėjo guosis nubloškė žemyn krentantį paukštį ir mažas varnėno kūnelis tiesiu taikymu įriedėjo į gitaros angą. Akimirkai net sustingau. Aplink prie kitų medžių glaudėsi daug poilsiautojų, netoliese zujo vaikai, lakstė šunys. Tačiau tokio varnėno skrydžio niekas nepastebėjo. Na, nėra ko norėti, kad pagrindiniame miesto parke karštą vasaros dieną nebūtų žmonių.
- Jooooonai…. Kas čia? – mano apmąstymus garsiai klykdama nutraukė Tina.- Tai skraido. Mes nematom jo… Jonai, gelbėk arba mes pradėsim klykti.
Menkas malonumas vidury dienos centriniame parke viešai prisipažinti, kad jau keletas metų gyveni su naminukais. Maža, kas gali atsitikti. Arba palaikys mažumėle kuoktelėjusiu, ar per daug laimingu. Bet kokiu atveju paskui teks ilgai tesintis iš kur pas mane gitaroje atsirado naminukai ir, ką jau tiek metų ten jie veikia.
- Varna. – atsakiau aš.
- O kas yra varna? – paklausė Mikis.
- Juodas paukštis. Skraidantis, juodas paukštis su akim – paaiškinau Mikiui.
- Tai, kad jis neskraido. Jis ropoja, - mano pokalbį pertraukė Minis. – Be to, mes jo nematome. Tu mus apgaudinėji.
- Nudažykit jį. Tuomet dar kartą įsitikinsite, jog nemeluoju, - susierzinęs tariau gitaros link. Aplink sėdintys poilsiautojai įdėmiau pažvelgė į mane.
-Neturim dažų – balsas ištarė balsai iš gitaros.
- Tiks bet kas – tarstelėjau atgal.
Tina pradarė šaldytuvą ir ant nuo karščio dūstančio paukštelio šliūkštelėjo natūralaus pieno šlakelį. Varniukas pasimuistė ir atkuto.Deja, pienas nuvarvėjo ir mano draugai tik akimirkai išvydo paukštį.
- Ogo, koks jis gražus. Užpilkime šviežios grietinėlės! – pasiūlė Mikis. Varniukas, pamatęs skystį jį vienu mauku išgėrė.
- O jei ledai? – pasiūlė Mikis, rankoje laikydamas tikro plombyro dežutę Minis. Tačiau dar nespėjęs ledų užtepti paukštukui ant sparnų, naminukai suprato, kad ji jau tuščia. Varniukas sotus ir laimingas sėdėjo gitaroje naminukų kambario viduryje.
Supratau, kad nieko nebus ir teks pačiam pirmą kartą gyvenime kišti ranką į naminukų erdvę ir ištraukti paukštuką. Tina, Mikis ir Minė stūmė varniuką iš apačios, o aš savo piršteliais atsargiai traukiau jį iš gitaros. Juodas paukštukas dėl per didelio baltų produktų vartojimo pamažu ėmė balti. Kartais taip pasitaiko…
Taip norėjau, kad išgelbėtas varniukas taptų baltu ir savo akimis pamatyčiau tą nutikimą, kurį kažkada man pasakodavo mama… „Seniai seniai, kai tu dar Jonai, buvai mažas, į mūsų namus įskrido varnelė. Ne juoda. Balta!.. Nuo to laiko tu ėmei dažniau šypsotis ir svajoti…“ Tokia buvo mano vaikystės pasaka. Dabar turėjau galimybę dar kartą pamatyti baltą varniuką. Deja, norams išsipildyti nebuvo lemta. Išgelbėtas varniukas pasimuistė delne ir nuskrido lizdo link.
- Jonai..Grąžink paukštį!!! – rėkė balsai iš gitaros. – Jis mums patiko.
- Neturiu aš jo. Išskrido, - tariau į gitaros ertmę. Netoliese sėdintys žmonės dar įdėmiau nužiūrėjo mane.
- Eime namo, - tariau savo naminukams ir neišgirdęs jų atsako paėmiau gitarą ir patraukiau namų link.. Kad mano draugams nebūtų liūdna, ėmiau sekti dar dar vieną pasaką
 - Seniai, labai seniai.nuo neatmenamų laikų, už jūrų marių gyveno karalius ir turėjo gražią princesę….
Papasakojo
Andrius Guginis

PASAKA APIE TAI, KAIP BALTOJI VARNELĖ TIKRO PLOMBYRO IEŠKOJO

Kartą gyveno varna. Juoda ir nesiprausus.
Ne, kartą gyveno nepaprastai protinga varna. Labai daug galvojo ir niekada nieko nesugalvodavo.
Ne, ir vėl ne taip. O gal vis gi šitaip….
Gyveno sau kartą labai įdomi varnelė. Baltoji varnelė. Na va, dabar jau gerai.             Paseksiu Jums pasaką, baltą ir šviesią, stebuklingą ir saldžią, apie varnelę, baltų plunksnų, labai linksmą ir nepaprastą. Sakot, kad baltų varnų nebūna? Būna. Nežinia, kodėl, o gal todėl, kad gerdavo labai daug natūralaus pieno, pasakos herojė buvo baltutėlė, kaip iš pieno plaukusi. Ryte, tik atsikėlusi, pasigardžiuodama išgerdavo puodelį pieno, kuriuo visada mielai vaišindavo netoliese besigananti labai linksma karvutė. Jei užsinorėdavo ko nors ypatingai gardaus, Baltoji varnelė į svečius pasikviesdavo netoliese gyvenančią voverę Adelę (tik voverė visada labai vėluodavo, nes ilgai šukuodavo savo uodegą), baikštųjį ežį Artūrą (nežinia, kodėl, bet tas karts nuo karto vis susiriesdavo į kamuolį) ir visi, šiltą vasaros vakarą, sutūpę ant kvapnios ramunių pievos, gerdavo šviežią grietinėlę, nepaprastai kvapnią ir gardžią. Kaip skanu…….Išgėrus šviežutėlaitės grietinėlės, Baltosios varnelės plunksnos pasipūsdavo, tapdavo purios, juodos akys pradėdavo blizgėti. Ežys pradėdavo snausti, o dvi draugės plepėdavo apie šį bei tą.
Dienos bėgo, draugai susitikdavo, skanaudavo įprastų skanėstų, tačiau Baltoji varnelė jautė, kad jai kažko trūksta, žvilgsnis tapo ne toks žvitrus ir aiškus, nei iš šio nei iš to apnikdavo liūdesys. Ežys sunerimo, voverė lankydavo varnelę dažniau, kol galiausiai buvo iškviestas daktaras – katinas Bazilijus, kuris pareiškė, kad jokių ligonių jis čia nemato, bet profilaktiškai, ūpui pakelti, išrašė nepaprastą vaistą. Recepte buvo kreivai išraitytas, būkim atviri, iškeverzotas (o gal tiesiog tokia katinų – daktarų rašysena?), keisčiausias kada girdėtas vaisto pavadinimas – “Tikras plombyras, vartoti mažiausiai du kartus per dieną, nesvarbu, ar ryte ar vakare, ar per pietus ar po pietų arba kai norisi. Gydymosi laikas – neribotas, kol praeis liūdesys”. Kai ežys pasiteiravo, ar tai kokia homeopatinė priemonė skirta nuotaikai pagerinti, Daktaras Bazilijus sumiauksėjo, kad neturi laiko daugiau ką nors aiškinti, nes kaimynystėje laukia rimtesni ligoniai (paminėjo bebrą su nulaužtu dantimi) ir nuliuoksėjo. “Kokie keisti vaistai”, - garsiai pamąstė ežys. “Kas per stebuklas tas plombyras?”, - sutrikusi buvo ir voverė. “Kur jo reikės gauti?!” – sušuko mūsų herojė. „Nedelskim“, - nutarė draugai ir suskubo ieškoti stebuklingojo vaisto. Kelionė buvo nelengva, bet smagi. Apie „tikrą plombyrą“ buvo klausinėjami visi pakeliui sutiktieji – ir voras, mezgantis tinklą (bet neturėjo laiko „kvailiems klausimams“), ir didelis karkvabalis (sakė, kad niekada nieko panašaus negirdėjo), ir boružė, skraidanti žydrame ir vaiskiame vasaros danguje (nežinojo, kas tai per „vabzdžių rūšis“) bei bebras (ne tas, kur nusilaužė dantį) ir tarškantys žvirbliai (susiginčijo ir susipešė dėl to, kuris pirmas turėtų atsakyti į klausimą apie „tikrą plombyrą“). Tačiau, kai mūsų pasakos herojė su draugais buvo nuklydusi gana toli ir netoliese jau buvo matyti Smaragdinio miško pakraštys ir saulėgrąžų laukas, iš kažkur ūktelėjusi, išniro pelėda, kuri girdėjo paskutinį Baltosios varnelės pokalbį su kurmiu (nes mėgdavo pasiklausyti, ką šneka kiti ir užsirašyti savos gamybos knygelėje) ir, reikšmingai krenkštelėjusi, pasakė, kad žino, ko ieško draugai ir kur tai galima rasti. Voverė Adelė nustojo triauškusi riešutą, ežys Artūras prabudo, nes truputį snūduriavo. Kelionės išvarginta mūsų pasakos herojė nutūpė ant ąžuolo šakos ir, įsitaisiusi šalia didžiaakės pelėdos (ji nesutiko išduoti, kuo vardu, nes buvo labai paslaptinga), nekantriai lūkuriavo, ką gi pasakys paslaptingoji miško gyventoja. Pelėda tarė:
- Tikras plombyras – nuostabus delikatesas, pasakiško skonio, gardus ir gaivus. Tinka karštą vasaros dieną, galima vaišinti netikėtai į svečius užgriuvusius draugus, pradžiugina nusiminusį ir tiesiog gerai nuteikia, valgyti – sveika, galima kabinti mažu šaukšteliu, tinka su uogiene arba vaisiais ir riešutais bei šokoladu. Tikras skanumėlis.
Taip tarusi, išmintingoji miško gyventoja pravėrė slaptas dureles medžio drevėj, ir visiems, net nespėjus iš nuostabos nė žodžio pratarti, pavaišino Tikru plombyru, kvepiančiu šviežia grietinėle ir vasaros gaiva. Patiekė traškiame vaflyje ir papuoštą įvairiais pabarstais.
Paragavę netikėtų vaišių, netekę žado ir apsalę, keliautojai pajuto, kad nuovargis kažkur išgaravo, akyse nušvito, Baltoji varnelė pajuto kaip sugrįžta jėgos ir energija, pakedeno savo gražiąsias plunksnas ir, padėkojusi pelėdai už vaišes bei už Tikro plombyro paslapties atskleidimą, su ištikimais bendrakeleiviais patraukė namo.
Dar ir dabar kartais matau, kaip smaragdinėje pievoje, leidžiantis saulei ar po smarkaus lietaus, kai dangų puošia spindinti vaivorykštė, ežys, voverė bei padūkėlė Baltoji varnelė valgo Tikrą plombyrą, o pelėda, be abejo visai netikėtai užsukusi į svečius, nutūpusi ant kelmo, mąsliu žvilgsniu viską stebi bei viską užsirašo.
Papasakojo
Simona Bieliauskaitė

Seniai seniai, kai proseneliai vanagai dar buvo jauni, o gegutės nepalikdavo savo vaikų svetimuose lizduose, kai vabalėliai, nebijodami, kad gali sustingti į gintaro gabalėlius, šildydavosi sakuose, o pievų žolė siekė žemai plaukiančius debesis, gyveno graži miela mergelė. Švelnūs saulės spinduliai šukavo jos geltonus plaukus, du broliai vėjas rytys ir vėjas vakaris gairino veidą, o gaivūs tyri rasos lašeliai prausė kūnelį.
Mergelės gimtąją tėviškę – asteroidą- supo melsvi ūkai, ore pleveno žiedlapiai, o vieninteliame kalnelyje, kuriame buvo palaidoti mergelės motinėlė ir tėvelis, vienas su kitu žaidė drugeliai su ilgais iš svetur atkeliavusiais šešėliais.
Asteroidą, kurį mergelė apkeliavo per tris dienas ir tris naktis, skyrė plati srauni Baltoji upė, o šalia jos driekėsi pieva įvairiaspalvių gėlių – pienių, rugiagėlių, aguonų…
Gėlių žiedai buvo išmarginti baltais lašeliais, kurie mergelę atgaivindavo, pamaitindavo ir sustiprindavo.  Tų lašelių pavadinimo mergelė nežinojo, bet jautė, kad jie pasiekia jos širdį ir įauga į kiekvieną kūno dalelę, kad ilgomis naktimis užaugina jai sparnus ir padeda apskrieti artimiausias planetas.
Mergelė turėjo vieną vienintelę svajonę, kurios niekam negalėjo pasakyti, kuria su niekuo negalėjo pasidalyti, kuri niekaip nedavė ramybės, nors kaip tik to jai linkėjo išeidami motinėlė ir tėvelis. Nedavė ramybės, nes kasnakt už aukščiausios gėlės, išpuoštos baltais lašeliais, danguje suspindėdavo išryškėdavo suboluodavo didelis šaltas karštas kamuolys. Jo paviršiuje mainėsi visos pasaulio spalvos, sausumas keitė vandenys, dykumos persimainydavo į miškus, pievos išaugdavo į kalvas ir kalnus, o ledai netikėtai išsiliedavo į nepaprasto grožio ugnies stulpus.
Balti lašeliai praplėsdavo mergelės svajones, ir ji ilgainiui naktimis jau nieko negalėdavo daryti, tik didelėmis akimis žiūrėti į tą planetą, kurioje viešpatavo, kiek ji įžiūrėjo, keturios gamtos stichijos – žemė, oras, vanduo ir ugnis.
Bet…kaip jai ten nuskristi, kaip nuplasnoti, kaip nupleventi? Kaip savo liauną kūną nuskraidinti ten, iš kur gali niekad nesugrįžti? Kaip išsaugoti kelionėje Baltosios upės gurkšnius ir baltus gėlių lašelius?
Mergelė nežinojo, kas jos laukia, bet vieną dieną, kai Baltosios upės tekėjimas susiliejo su žaibo blyksniais, o gėlių lašelius pasiekė tolimiausių žvaigždžių šviesa, ji į nedidelį indelį įsipylė Baltosios upės vandenėlio, į pintinėlę priskynė gėlių baltais lašeliais ir išskrido.
Kelionė buvo sunki ir varginanti – žvaigždžių  šviesos akino jos akis, šaltis stingdė  kūną, karštis smelkėsi į kaulus, sūkuriai draikė šviesius plaukus, bet mergelė skrido ir skrido.
Perskridusi per pirmąją juodąją bedugnę mergelė pajuto, kaip ištirpo jos suknelė, antroji praraja išlydė jos kūną, trečioji pradėjo traiškyti kaulelius. Bet ji  indelį ir pintinėlę saugojo nuo tamsos ir akinamos šviesos, spaudė ir glaudė prie savo krūtinės ir širdies.
Pasiekusi tos neįprasto grožio planetos dangaus skliautą, mergelė jau tirpdama pajuto, kaip iš indelio išsiliejo baltas vandenėlis ir apgaubė visus debesis, kartais išsiliejančius į žemę baltu lietumi, vadinamu pienu, o gėlės baltais lašeliais pabiro sėklomis ir išsibarstė po visą žemės paviršių.
Ji tik dabar pajuto, kad tie lašeliai ant gėlių buvo skirtingo skonio, ir suprato, kad, nusileidę  ant žemės, jie bus vadinami dviem skirtingais pavadinimais – grietinėle ir plombyru.
Dabar žmonės, gerdami pienelį ir valgydami grietinėlę ir plombyrą, prisimena liūdną mergelės istoriją ir vienas su kitu pasikalba apie tai, kad patys geriausi dalykai pasaulyje  yra susiję su Auka.
O šioje pasakoje – su mergelės auka.
Norite tikėkite, norite – ne, bet  šią pasaką man papasakojo baltoji varnelė.
Papasakojo
Daiva Stakišaitienė

Pasaka apie tai, kaip Baltoji Varnelė Ledukų miestelį atrado

Kažkur Lietuvoje yra toks miestelis, tačiau niekas apie jį nėra girdėjęs ir niekas jame nėra buvęs. Būčiau ir aš apie jį ničnieko nežinojusi, jei vieną rytą nebūčiau pabudus anksčiau nuo iš kažkur atsklindančių keistų garsų. Pažvelgusi pro langą į kaimynystėje esantį namą pamačiau neįprastą reginį – ant namo stogo buvo susirinkę gausybė margais apdarais apsirėdžiusių varnų, kurios viena kitai kažką garsiai kranksėjo. Staiga kranksėjimas liovėsi ir išsipusčiusių varnų būryje išvydau mažą, tačiau labai išdidžiai link pakylos žingsniuojančią, Baltąją Varnelę. Baltoji Varnelė užlipo ant pakylos, kelis kartus kostelėjo ir pradėjo sakyti savo ilgai ruoštą kalbą. Patyliukais, kad neišgąsdinčiau susirinkusių varnų, pravėriau langą ir štai ką išgirdau.
- Mielosios, - drąsiai ir rimtai kalbėjo Baltoji Varnelė, – aš daug skridau ir daug kur buvau, bet tokių keistenybių dar nesu mačiusi. Ar žinote, kad Lietuvoje yra Ledukų miestelis, kuriame gyvena didelė ir darni Ledinukų giminė?
- Baltoji Varnele, - kreipėsi į ją senutė varna su akinukais ir marga skarele, - Lietuvoje nėra tokio miestelio. Jaunystėje aš labai mėgau keliauti ir aplankiau visus Lietuvos miestus, miestelius ir mažiausius kaimelius, bet apie Ledukų miestelį nieko nesu girdėjusi. Net Lietuvos žemėlapyje jis nepažymėtas!
- O jis ir negali būti pažymėtas! - atkirto Baltoji Varnelė. – Ledukų miestelis neturi pastovios vietos. Kiekvieną dieną, vos tik išaušus rytui, gausi Ledinukų giminė pakuojasi didelius lagaminus ir kraustosi vis į kitą vietą.
Staiga vėl išgirdau šurmulį – kranksėdamos varnos susižvalgė viena į kitą ir toliau klausėsi Baltosios Varnelės kalbos.
- Ledinukų giminė mėgsta įsikurti vis kitose vietose ir paslapčia džiuginti didelius ir mažus. Ledinukų giminėje yra pačių įvairiausių profesijų atstovų, tačiau labiausiai iš jų išsiskiria madam Ledinos, visada dėvinčios šviežios grietinėlės atspalvio skrybėlaitę, ir misterio Ledinio, natūralaus pieno baltumo ūsais, šeima.
- Na, na ir kuo gi ta šeima tokia išskirtinė? – garsiai pasišaipė auksiniais papuošalais apsikabinėjusi varna.
- Madam Ledinos ir misterio Ledinio šeima turi penkis truputį padykusius vaikus ir ledų fabrikėlį, - toliau tęsė savo kalbą Baltoji Varnelė. – Kavinukas atsakingas už kavos skonio ledų gamybą, Pieninukas gamina pieninius, Kivinukas – kivių skonio, Vanilinukas – vanilinius, o Karamelinukas – karamelinius ledus. Madam Ledinos ir misterio Ledinio ledų fabrikėlis įsikūręs tikro plombyro formos kilnojamajame namelyje raudonu stogeliu ir darbas ten virte verda nuo pat ryto iki vėlyvo vakaro!
- Ar jie patys ir valgo tuos ledus? – pasidomėjo jauna varnelė su dviem kasytėmis.
- Ne, ne, - nuramino jaunuolę Baltoji Varnelė. – Kiekvieną rytą, prieš išsikraustydama, Ledinukų giminė vežimėliais išvežioja pagamintus įvairaus skonio ledus į dideles ir mažas parduotuves, kad maži ir dideli įvairių Lietuvos miestų, miestelių ir kaimelių gyventojai turėtų kuo pasmaližiauti! O kai aš lankiausi Ledukų miestelyje ir man lauktuvių įdavė!
- Tai kur jos?! – sukranksėjo varna smaližė išsipūtusiomis nuo saldainių kišenėmis.
- Kantrybės, mielosios! - paslaptingai nusišypsojo Baltoji Varnelė, išdidžiai nulipo nuo pakylos ir atidarė šalia stovėjusią spalvingą dėžę.
Visos varnos staigiai prišoko prie dėžės, iš kurios kyšojo įvairių skonių ledai.
- Ledai, ledai, leeeeeeeeeeeeeeedai!!! – džiaugsmingai kranksėjo varnos ir godžiai plėšė spalvingus ledų įpakavimus.
Ir pažiro įvairiaspalviai ledų popierėliai nuo kaimyninio namo stogo. Ir netilo varnų džiaugsmingas kranksėjimas dar ilgą laiką. Beje, margais apdarais apsirėdžiusios varnos ne tik pačios smaližiavo, bet ir mane, žiūrinčią pro langą, pastebėjo ir vieną ledų porciją ir man atskraidino!


Papasakojo
Sigita Komarovskytė

Mokytas katinas

Miesto ponas turėjo mokytą katiną, kuris darė viską, ką jam liepdavo. Liepdavo šeimininkas gulti – guldavo, šokti šokdavo, bet svarbiausia, kad jis be savo pono leidimo nieko neėdė. Kartą pas jį atėjo draugas ir labai stebėjosi tokiu katino elgesiu. Žinoma, šeimininkas gyrė savo katiną ir labai juo didžiavosi.
-Mano katinas, jeigu panorėčiau, pastiptų iš bado, bet niko neėstų be mano leidimo,- aiškino jis bičiuliui ir čia pat pakišo katinui po nosim natūralaus pieno dubenėlį. Iš tiesų – katinas jo nė nepalietė: kniaukė, žvairavo, bet be leidimo net neprisilietė.
-Matai, ką daro mokslas,- sakė katino šeimininkas.- Mokslo padedamas aš pakeičiau gyvulio prigimtį. Ateis laikas, kai mokslo dėka pakeisime ir pačius gyvulius.
-Meluok sveikas, kiek tik lenda, - atšovė draugas, - bet manęs neįtikinsi. Gyvulys ir liks gyvuliu.
-Tai tik paprastas gyvulys, o ne mokytas, - užsigavęs už žodį „meluok“ karščiavosi pirmasis, - mano katinas geriausias mokslo liudytojas.
Abudu tvirtino savo, vadindami vienas kitą melagiu.
Rytojaus dieną jie susitikę susėdo pietauti. Šeimininkas vaišino svečią visokiais valgiais, o katinas tūpčiojo šalia, bet nepalietė nieko, net šviežios grietinėlės, nes neturėjo leidimo.
-Matai,- juokiasi šeimininkas, - o tu dar vadinai mane melagiu. Tuo metu svečias išsitraukė iš kišenės dėžutę ir ją atidaręs ištraukė tikro plombyro ,,Baltosios Varnelės“ ledus. Katinas, užmiršęs visus draudimus, puolė jį kaip išprotėjęs laižyti.
Šeimininkas nukabino nosį, supratęs, kad svečias teisus: joks mokslas neįveiks gyvulio prigimties balso, niekas negali atsisakyti ,,Baltosios Varnelės“ ledų.
Papasakojo
Karolina Norbutaitė