Aš esu vienas iš tų žmonių.Vienas iš tų kurie tiki,kad pasaulį dar galima pakeisti.Vienas iš tų žmonių kurie negali ramiai ir abejingai praeiti pro valkataujantį šunėką,pamesta katinėlį,ar verkiantį vaiką.Ir aš drąsiai galiu pasakyti,kad esu savanorė.Mano vardas Karolina.Ir nesvarbu,kad man tik 15,aš noriu padėti.aš jaučiu,kad galiu padaryti kažką mažo,bet reikšmingo.
Prieš kelias dienas teko lankytis Kolumbijoje.Nuostabi šalis,bet skurdi.Žmonės - tiesiog fantastiški.Tas nuostabus jausmas,kai eini gatve ir matai iki ausų išsišiepusį žmogų.Jis apsirengęs skarmalais,bet ne ką liūdnesnis už lietuvį,laimėjusį milijoną loterijoje.Važiuojant autobusu plaukia nuostabūs vaizdai,puiki architektūra,muzika,šokiai,spalvos.Visą tai tik priedanga.sunku patikėti,jog tokia šalis bėglių skaičiumi nusileidžia tik vienai šaliai - Iranui.Iš tiesų žmonės bėga.Jie nemasto apie vaikus,jų ateitį.Jie bando išlikti.Na, įsivaizduokite,gyvenate ramiai kaime ir vieną dieną į jūsų namus įsiveržia “karininkai”.Jie niokoja namus,žudo kitus.Jūs ten tikrai nepasiliksit.Bėgsit kuo toliau.Dėl to ir veikia organizacija Fundacion Pies Descalzos,arba Organizcija “Basos Kojos”,išvertus į lietuvių kalbą.Ji buvo įkurta 1997 metais,Pop žanro daininkės Shakiros.Organizacija atlieka labai svarbų ir didelį darbą - stato mokyklas skurdžiausiuose Kolumbijos regionuose.Teko lankytis jų pastatytose mokyklose.Vaikai puikiai mokomi,taip pat ten teikiamas maistas.Vaikai,mane labai nustebino,kad jie nežino kas yra “Facebook” ar net internetas,buvo labai aktyvūs,besišypsantys ir komunikabilūs.Namo grįžau su pilnesniais lagaminais nei buvau iškeliavusi.Mane “apdovanojo” savanorio marškinėliais,apyranke ir didele galybe piešinių bei įspudžių ir šypsenų.Tiesiog matant žmonių šypsenas ir žibančias akis,matai,kad viską darai teisingai.Ir niekada nesitiki atlygio.Tai ir yra savanorystė.