Autorė: Rasa Teresevičienė

Mamai

Kai praversiu duris-

Tuščia vieta prie stalo.

Ir Tavo šilto žvilgsnio

Jau nesutinku.

O kaip norėčiau vėl pašaukti - „Mama“

Ir apkabint, kad būtume kartu.

Tik tu viena atjaust, paguost mokėjai

Ir nuramint, kai būdavo sunku.

Kiek liko daug nepasakyta visko:

Neištartų paguodos žodžių, padėkų.

Gal būt ankščiau vis nesuradom laiko,

Įvertint nemokėjom kas brangu.

Tavo širdis nustojo plaku … skaityti toliau >>

Autorė: Asta Mi

Kambarys, kuriame nėra

Nusprendžiau išsinuomoti butą. Pirmiausia ilgai vaikščiojau po miestą ir ieškojau tinkamos gatvės. Tada išsirinkau tinkamą namą. Tinkamą aukštą. Ir prie tinkamo buto paspaudžiau skambučio mygtuką. Dešimt minučių niekas neatidarė. Tačiau jie žinojo, kad stoviu ant jų naujo kilimėlio. Galiausiai susiprato.

–        Sveiki, norėčiau apsidairyti.

skaityti toliau >>

Autorius: Gediminas C.

Nusiskutęs žvelgi pro langą ir lėtai glostai apie lūpas. Sunku net meluoti, jog kadaise visas tavo veidas buvo toks lygus ir beveik švelnus. Ir pirštai, matyt, tokie buvo. Ar čia maždaug tai, ką vyresnieji vadina senatve?

Staiga atsimeni kažkur skaitytą novelę ar apysaką apie vyrą, kuris užsimojo žūtbūt surinkti visą informaciją apie vieną 1972-ųjų dieną. Jis skaitė visus laikraščius, žiūrėjo visas TV laidas ir visaip kitaip kankinosi, kol galų gale suprato, jog tai neįmanoma. Didžioji to vyro, o gal visos žmonijos tragedija. Nuo pirmo antkapio, nuo signalinių senovės laužų – saugokitės, kaimynai, mirtis jau ateina.  Nuo pirmojo laiško ir optinio telegrafo, kai žinia atsiskyrė nuo kūno ir ėmė jį valdyti. Kai kūnai mirdavo, o žinios … skaityti toliau >>

Autorė: Neringa Jegalevičiūtė

Durys. Medinės, pažymėtos septintu numeriu. Ar katės prietaringos? Ne, greičiau Jos pačios yra prietarų objektas.

Šiaip ar taip, Ji kažkodėl išsirinko mane.
 

Man atrodo, aš visada Jos laukiau. Todėl nekilo jokių klausimų, kam ir kodėl ir pas ką – paėmiau ją į rankas, ir mes iškart radome kalbą. Ji murkė, aš klausiausi.
 

Yra pasauly viena bendra kalba, ir ji nemirė nė po Babelio bokšto pastatymo. Meilės kalba. Jei mes abi klausomės tylos, dainuoja Meilė. Trečioji  tarp mūsų.
 

Taigi Ji pradėjo mane mokyti. O aš pradėjau rašyti.

Žalios akys. Mes niekada nesišnekame. Bet jei įsiklausau, atsiver … skaityti toliau >>

Autorė: Indra Karklytė

I look at the guy

saying goodbye and crying

for his friend

whom he unfortunately hit  

bežiūrėdamas filmus, išmokau klausyti savęs ir daiktų. anksčiau net nepastebėdavau, kaip skamba atidaromas stiklainis ar rašomas meilas. gyvenau tarsi vakuume.  

bandau prisiversti galvoti apie merginas, smaugiančias save dietomis ir vėmimu. bandau negalvoti. lieknumai liko kažkur nuošalyje. o skylės tarp išbadėjusių kojų boluoja sniegu tarsi tuštymės jų sielos. kiaurymetis. barška kaulai raganos laižomi. metas.  

skaityti toliau >>

Autorius: Užupio angelas

               25. LINKĖJIMAI NUO SOLISTO

   Pro traukinio langus lėkė žaliuojančios eglės ir baltaliemeniai beržai. Netrukus šį akiai mielą peizažą pakeitė vis labiau retėjantys krūmokšniai, po jų sekė rūpestingai suarti dirvonai, paskui vis dažniau pro šalį praskriedavo sodybos, nedideli miesteliai, o po kelių minučių - šalia viens kito rikiavosi mūriniai daugiaaukščiai namai, mašinos, žmonės…   Traukinys sulėtino greitį.  

skaityti toliau >>

Autorius: Edmundas V.

Apačioje jau buvo neramu kelinta diena.  

Iš mano palėpės atsiveria puikus vaizdas į istorinę Lietuvą. Taip nutinka kai sėdžiu priešais langus ir į spausdinimo … skaityti toliau >>

Autorė: Marija Khan

Buvo šeštadienis. Net jei kas iš galvos būtų išmušęs dienų ritmo skaičiuoklę ir eksperimento vardan paleidęs į miestą, nė nemirktelėjusi užuosčiau šeštadienį. Savaitės gale oras tampa aksominis, meilus ir pasirengęs vakare laukiančių pramogų morčiui.

Ak, kaip aš netikau prie prospekto auros! Nusiplūkusi, išsidraikiusiais plaukais, paklaikusiomis akimis blaškiausi miesto vidury, gadindama puikią poilsiadienio elegancijos nuotaiką. Aš ir pati mielai būčiau įsiliejusi į lėtą, kvaitinantį vakaro ritmą, išlaisvinusį džiazuojančią miesto sielą, tačiau pastaruoju metu su žmonėmis man buvo nepakeliui. Nepakeliui buvo su liūdnojo likimo dievo Dža maldininkais, ieškančiais įkvėpimo žygdarbia … skaityti toliau >>

Autorė: Karolina Adelbergytė

Gyvenimas

Gyvenimas – vėjas, pabalnotas juodojo kipišo.

Gyvenimas – prisirpusi  giesmė vyturio vienišo.

Ir aš skaitau raides ant juodo lapo,

Ir aš beriu viltis sausas ant savo kapo.

Gyvenimas – judėjimas ratų girgždančių nuo šalčio.

Gyvenimas –  kai  negali mirti, nes prisiaukinai kančią.

Ir aš pagrobti noriu savo visą laiką,

… skaityti toliau >>

Autorė: Sandra

Pirmadienis. Einu link mokyklos. Ką tik prabėgo šeši japonai. Hmm… Paslydau ant ledo. Kaip tik tuo metu iš eskimų namelio išlindo eskimas… Štai aš jau netoli mokyklos. Įeinu į vidų, o budinti apsirengusi kaip čiukčia. Ei, gal tos spintelės medinės? Teks laužti kastuvu kaip kiekvieną šiokiadienį. Pasidėjau marškinėlius ir čiuožiu prie klasės. Ooo… Prašuoliavo afrikiečiai su ietimis .Turbūt tai jų rašikliai, nes visur pripaišė tų nesąmonių, dėl kurių, regis, turi kompleksų… Pagaliau įeinu į urvą. Ech, tie belgai, vieni kitų nesuprantantys. Bando save iškelti virš kitų, bet pamiršta, kad vis dar sėdi puoduke. Rusai, aišku, toliau tebešūkalioja sau nesuprantamas frazes. O, taip. Jie kieti. Patys sau. O mokytojas kaip manekenas savo smagiais judesiais vėl bando atkreipti mūsų dėmesį.

 
-Jjjūs paklausykit, čččia tikrai įdomu, - vėl bando atkreipti mūs … skaityti toliau >>