Autorius: Aleksandras Bubnys

 

Krenta karaliaus

 

karūna kopiant kažkur

 

ten, Karpatuose.

 

 

Žanui miegoti

 

neleidžia nuodėmingi

 

aistrų sūkuriai.

 

 

Žiemos vidury

 

ežero ledas skamba

 

tarsi muzika.

 

 

Nudraskė klevo

 

lapus - be gailesčio tas

 

niūrusis šiaurys.

 

 

Šešeri metai

 

sukako raudonskruostei

 

Dievo karvytei.

 

 

Ant kelmo stovi

 

Skarbonkė, švino šratais -

 

cha! - suvarpyta.

 

 

Į mane smalsiai

 

žvelgia juodas, medinis

 

katės totemas.

 

 

Ant užšalusio

 

Ežero čiuožinėja

 

Padūkę vaikai.

 

 

Verkia poetas -

 

dangoraižių džiunglėse

 

meilė išnyko.

 

 

Tu nepagausi

 

mano pilve skraidančių

 

drugelių niekad.

 

 

Kodėl dažaisi

 

savo blakstienas, juk jos

 

ir taip nuostabios?

 

 

Eureka! - šaukė

 

Einšteinas, kai suvokė

 

meilės didybę.

 

 

Aš atsistoju,

 

man atsistoja, o jums -

 

jau nebestovi. :}}

 

 

Žodžiais taškosi

 

apsisnarglėjęs vaikas,

 

jaučiasi kietas.

 

 

Užsiklodami

 

samanomis šypsosi

 

maži bobausiai.

 

 

Raudonas vynas,

 

pelėsinis sūris, va

 

štai jums ir krizė.

 

 

Rūmų intrigos,

 

saloniniai pokalbiai

 

jau vemti verčia.

 

 

Indija dvelkia

 

nuo cinamono lazdelės,

 

kraštas pasaulio.

 

 

Arlekinas ir

 

mimas geria degtinę -

 

tai nedorėliai.

 

 

Balandžiai lesa

 

grūdus keistuolės delne,

 

gausiai apspitę.

 

 

Atskrido fėja

 

dantukų su maišeliu

 

pigių monetų.

 

 

Kosminis laivas

 

galaktikos prieangy

 

vejasi šviesą.

 

 

Pilna kartėlio

 

krūtinė senolio, jau

 

iškirto medžius.

 

 

Meilė ir mirtis

 

įkvepia kurti, tiesa -

 

man akivaizdi.

 

 

Indėnai rūko,

 

vizijos garuoja pro

 

skylę vigvamo.

 

 

Apšerkšnijusios

 

medžių viršūnės kartu

 

dusliai kosčioja.