Autorius:  Dainius A. Butautas

Krintančios snaigės panašios į besiblaškančius mažus drugelius. Niekur neskubančius ir gyvenančius tik vieną dieną. O gal ir mažiau. Kol nukris iš dangaus, apsivers tūkstančius kartų pirmyn ir atgal, ir nukris žemėn. Atsiguls į sniego patalus ir ramiai užmigs. Iki pažadins vėjas ar prabėgusio šuns letena, vis ieškanti vietos atsižymėti, ar žmogaus koja girgždančiu puspadžiu nešanti jos šeimininką į darbelį anksti ryte. Tokia nepavydėtina snaigės dalia.

Bet liūdniausia nutinka tada, kai iš po sniego debesų ištrūksta pirmieji saulės spinduliai, perskrodžia lyg lazerio šūvis tūkstančius krintančių sniego drugelių, negyvų ir šaltų, ir atsimušdamos nuo sniego dangos ir pakildamos į orą tarsi sako :

“ tuoj atšils, tuoj atšils, tuoj atšils!”

Tik snaigėms tai nė motais. Nes jos negirdi. Negirdi ir nemato. Ir nedejuoja, “ vyriškai žūsta”, kad po metų, po mėnesio ar po dienos vėl pakartotų ciklą.

Vis dėl to šiame snaigės gyvenimo cikle man įstabiausias jos užgimimo momentas. Kaip ji užgimsta? Iš kur ji – snaigė- atsiranda? Danguje skrenda šimtai sniego kamuolių, kurie nuolat išmeta, kaip kokia itin griausminga sniego patranka, tūkstančius ir net šimtus tūkstančių, milijonus sniego drugelių. Ir tik tam, kad jie laimingai numirtų- ištirptų žemėje iki kol žmonės jais pasigėrės ir pasinaudos. Ar kažkas iš maišo semia tuos sniego drugelius savo stebuklinga didele ranka ir nuolat juos pabarsto? Kaip tyčia visada tuo pačiu metu. Daugiau ar mažiau. O gal sniegas tėra mūsų nevykusios vaizduotės vaisius? Pavargusios nuo nežinojimo ir netikėjimo vaizduotės vaisius. Gal šios žiemos net nėra? Gal tiesiog visą žiemos periodą tęsis ilgas, drėgnas, šaltas ar saulėtas ruduo? Kas gi tai žino, jei žmogus net nežino, kiek gi plazdančių sniego drugelių atskrenda kiekvieną žiemą mūsų pradžiuginti.

Menkai teišmanydamas apie visatos dėsnius, galiu tik pasakyti, kad sniego kamuolys yra tikrai sunkesnis už krintančią žemėn snaigę. Juk jei vienas vandens lašelis iš mažyčio puodeliuko ištėkštas krinta žemėn, tai natūralu, kad ir visas vanduo, apvertus puoduką, turėtų išsipilti ant žemės. Tad tuo labiau milžiniškas sniego kamuolys seniai turėjo nukristi ant žemės pirmiau lengvai plazdenančio ir nuolat krintančio žemyn iš, rodos, niekada neišsibaigiančio sniego kamuolio sniego drugelio.

Tad iš kur tas sniegas “imasi”. Juk nukritusio ir gulinčio ant žemės sniego niekas nesurenka ir nepadeda, kaip lašinių į sandėlį atsargoms juodai sunkiai dienai, kad prireikus bet kada būtų galima išsiimti. Ir neperneša iš kitų žemės pakraščių, nes anksčiau ar vėliau tokia sniego lavina vis tiek baigtųsi. Tai iš kur tas sniegas, krintantis iš dangaus vis gausiau ir gražiau?

O gal iš tikro iš Dangaus? Juk ką mes žinome apie Dangų? Gyvename ant žemės, todėl nuolat žeminame vienas kitą, įsivaizduojame visagaliais, bet nieko nenutuokiame apie paprasčiausią sniego drugelį. Na gal tik vienas kitas. Ir nieko tam sniegui negalime padaryti. Ir net vienam sniego drugeliui negalime nieko padaryti. O jei ir padarysime vienam, tai vietoj jo tuoj atsiras šimtai ir tūkstančiai. Juk tam ir apmiršta vienas, kad atgimtų šimtai tūkstančių. Gal net trys ar penkiolika milijonų. Ne kaip toj dainoj. Nors man labiau patinka

“ ir šviesa, ir tiesa”.

Sniego drugeliui nieko negalime padaryti, nes jam visiškai tas pats ar mes piktai į jį žiūrėsime, ar su pagieža.

Mes tokie “visagaliai”, o nieko negalime padaryti paprasčiausiam sniego drugeliui. Ir tegalime nulenkti galvas, pasipustyti padus ir nuolankiai stebėti, kaip iš dangaus krinta tūkstančiai ir šimtai tūkstančių sniego drugelių. Mes tegalime prisitaikyti prie krintančių sniego drugelių nuotaikos ir šilčiau apsirengti. Jei turime drabužių. Jei neturime, tai galime jais pasidalinti.

O snaigė vis krinta ir krinta, vis gausiau ir gausiau. Ir nors snaigės apsirengusios visos vienodai, ir vaikšto po pasaulį, kaip Tėvas ir Motina pagimdė, mums gaila drabužių šalia esančiam, nors jis toks pat, kaip ir mes- kaip vienas krintantis sniego drugelis tarp kitų.

Mes tokie galingi, o nieko negalime padaryti krintančiam, palengva plazdenančiam vienam vieninteliui sniego drugeliui. Nes jis kur kas galingesnis už mus. Nes jis turi paskirtį- apsaugoti žemėje žmogaus pasėtą grūdą, kad turėtume ką valgyti.

Argi tai ne stebuklas- krintantis sekmadienį tiesiai iš dangaus tau ant delno palengva plazdenantis švarus it nesuteptas sniegas drugelis. Argi tai ne stebuklas?

2006. vasario 26d.Rytas.