Žodis masonai, kaip ir žodžiai satanistai, ufonautai arba vaiduokliai maloniai skamba. Be abejo, todėl, kad jį išgirdus per nugarą nubėga šiurpuliukas, mes iš karto įsivaizduojame paslaptingus ritualus (dar įdomesnius nei Stanley‘io Kubricko kino juostoje „Plačiai užmerktose akyse”), keistas apeigas.

 

Pasiaiškinkime, kas iš tikrųjų yra masonai. Iš tiesų dar prieš kokius penkerius metus apie masonus mums galėjo papasakoti nebent istorikai, žinantys, kas dėjosi Lietuvoje prieš šimtą kitą metų. Todėl prieš kelerius metus pasklidęs gandas, kad iki išrinkimo Lietuvos prezidentu Valdas Adamkus JAV priklausė masonų ložei, buvo šokiruojantis. Be abejo, V.Adamkus (lyg tikras masonas!) iš karto šį gandą puolė paneiginėti ir katalikų radijo žurnalistams taip aiškinosi: „Vienintelis priekaištas (…), kurį primetė man ir Amerikoje, ir ypač Lietuvoje iš kai kurių sluoksnių prieš rinkimus ir per rinkimus – buvo tas, kad aš esu masonas. (…) Atvirai pasakius, jei šiandien manęs paklaustumėt, ką veikia masonai, išskyrus šalpos sritį, aš nieko nežinau, prisipažįstu, gėda, reikia pasiimti knygą ir pasiskaityti apie juos“

 

Tačiau mums nereikia imti knygos. Praėjus keleriems metams, Lietuvoje atsirado tinklalapis, kuriame pristatomos net kelios masonų ložės. Jos gana išsamiai pasakoja apie savo atsiradimą, principus ir veiklą (tiesa, pirmąsyk į viešumą masonai išėjo 2003 metų liepą, kai jų atstovas davė interviu vienam dienraščiui).

 

Interneto svetainės pradžios žodis gali sugluminti: „Malonu pasveikinti Tave, mielas skaitytojau, apsilankius Lietuvos laisvųjų mūrininkų internetiniame puslapyje. Laisvieji mūrininkai, vadinami masonais (angl. mason - mūrininkas) egzistuoja virš 250 metų daugiau 130-tyje valstybių. Šiandien pasaulyje iš viso priskaičiuojama apie 40 000 ložių (klubų), kurios jungia apie šešis milijonus narių. Visur kur viešpatauja laisvė ir įstatymų valdžia, gyvuoja laisvųjų mūrininkų ložės. Kur įsigali totalitariniai režimai, laisvųjų mūrininkų veikla yra draudžiama. Taip atsitiko nacių Vokietijoje ir komunistinėje Rusijoje. Taip yra tokiose šalyse, kur nuolat pažeidinėjamos žmonių teisės ir laisvės, kur nėra pagarbos kitaip mąstantiems, nėra pliuralizmo ir individualios asmenybės sklaidos“.

 

Šio teksto autoriaus, prisistačiusio Lietuvos senųjų laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžiosios Ložės Didžiuoju Meistru, teigimu, Lietuvoje laisvieji mūrininkai turi senas ir garbingas tradicijas, prasidėjusias dar XVIII a. antroje pusėje. „Jos remiasi pagarba individo laisve, tolerancija, meile savo tėvynei ir joje gyvenantiems žmonėms. Žmogaus vidinis atsiskleidimas ir nuolatinis savęs tobulinimas yra pagrindinis kiekvieno laisvojo mūrininko tikslas, kurio jis siekia visą gyvenimą, laikydamasis tradicinių, iš Anglijos atėjusių ritualų savo suėjimuose.  Viena detalė iš tos tradicijos - tai mūrininko prijuostė, kurią jis dėvi savo kolegų tarpe. Pagal seną tradiciją laisvieji mūrininkai, gerbdami kiekvieno žmogaus politinius bei religinius įsitikinimus, nediskutuoja tarpusavyje šiais klausimais ir nereiškia oficialios nuomonės nei apie atskirus asmenis, nei apie partijas bei religijas. Lietuvos laisvieji mūrininkai gerbia Lietuvos Respublikos įstatymus ir laikosi jų kasdieniniame gyvenime“, - taip prisistato laisvieji mūrininkai.

 

Šis prisistatymas internete sulaukė nemažai komentarų. Atsirado ir giriančių, ir peikiančių, ir nelabai ką iš jo tesupratusių. Bene labiausiai kategoriškas buvo anoniminis komentaras, kurio teigimu, čia esą ne masonai, o tik tie, kurie nori jais būti, būrelis, apie kurio egzistavimą tikroji masonų ložė nėra nei girdėjusi, nei nori girdėti. „Sėkmės žaidžiant indėnus!“ – masonams palinkėjo vienas anonimas.

 

Tačiau mes, remdamiesi šiuolaikinių masonų pateikta informacija, nusikelsime į senovę. Kaip teigia istorija, 1717 metais Londono smuklėje „Žąsis ir keptuvė” susikūrė pirmoji pasaulyje Didžioji ložė, savo pirmuoju Didžiuoju meistru išrinkusi Anthony Sayerą (apie 1672-1741/2). Keturios Londono ložės, kurios anksčiau rinkdavosi kitose smuklėse, susivienijo, tuo sukūrusios pirmąją naujųjų laikų masonišką organizaciją ir pradėjusios šiuolaikinės laisvosios mūrininkijos istoriją.

 

Lietuviškųjų masonų tinklalapis teigia, jog pirmoji laisvųjų mūrininkų ložė dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tuometinėje Prūsijoje, įsikūrė Klaipėdoje, kur 1776 metais, gavus konstituciją iš Berlyno Didžiosios ložės buvo įkurta „Memfio“ ložė. Jos pirmuoju Sosto meistru buvo pirklys Johanas Sipsonas. Ši ložė, skirtingai nuo kitų Lietuvoje veikusių ložių, nepatyrusi represijų ir persekiojimų, egzistavo ilgiausiai - net iki 1935 metų, kai nacių Vokietijoje buvo uždraustos visos laisvųjų mūrininkų ložės. Manoma, kad hitlerininkai nužudė apie 200 000 masonų. Jų simboliu tapo neužmirštuolė.

 

1803 metais Klaipėdoje buvo įsteigta antroji Lietuvoje masonų ložė – „Aurora išminties šventykloje“. Trumpą laiką Klaipėdoje veikė ložė „Irene“, perkelta iš Liepojos. Joje rusų valdžia laisvųjų mūrininkų veiklą buvo uždraudusi, todėl masonai iš Liepojos važiuodavo pas savo kolegas į Klaipėdą ir čia įkūrė savo ložę.

 

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmoji laisvųjų mūrininkų organizacija buvo 1776 metais Vilniuje įkurta „Šv. Karolio riterių komandorija“. 1780 metais Vilniuje veikė jau trys – „Gerojo ganytojo“, „Išminties šventovės“ ir „Uoliojo lietuvio“ - ložės. 1781 metais Lietuvos masonų organizacijoms suvienyti ir joms vadovauti Vilniuje buvo įsteigta Didžioji provincijos ložė „Lietuvos tobuloji vienybė“. Jos sąjungoje, be jau minėtų ložių, veikė ir moterų ložė Vilniuje „Tobuloji ištikimybė“ bei Gardine ir Nesvyžiuje įkurtos „Laimingo išlaisvinimo“ ložės. Lenkijos sostinėje Varšuvoje susikūrus centrinei masonų organizacijai „Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didiesiems Rytams“, 1784 metais buvo priimta laisvųjų mūrininkų Konstitucija. Lietuvoje ja vadovautasi iki pat ložių uždarymo XIX a. pradžioje. Lietuvos masonų veikla atsikūrė po 1812 metų. Atsikūrusios Lietuvos laisvųjų mūrininkų ložės vienijo apie 700 jos narių, o Lietuvos provincijos ložė vienijo 12 ložių. 1816-1819 metai net vadinami „masonų aukso amžiumi“.

 

 

Ložių nariais Lietuvoje yra buvę žymūs visuomenės ir kultūros atstovai, menininkai, mokslininkai, Vilniaus universiteto profesūra: Laurynas Stuoka-Gucevičius, Mykolas Riomeris, Mykolas Oginskis, Liudvikas Rėza ir kt. Būtent Vilniaus universiteto profesūros priklausymas masonų ložėms įtakojo Šubravcų, Filomatų, Filaretų, Spindulingųjų draugijų atsiradimą universitetinėje aplinkoje.

 

1822 metais carui Aleksandrui I uždraudus visų slaptų organizacijų veiklą, masonų ložės buvo uždarytos. Prasidėjo represijos prieš masonų ložių narius.

 

 

Masonų veikla Lietuvoje buvo atgaivinta tik XX a. pradžioje, kai 1910 metais Vilniuje buvo įsteigta ložė „Vienybė“, vienijusi daugiatautę miesto inteligentiją. Laisvieji mūrininkai lietuviai suvaidino didelį vaidmenį kuriant Lietuvos valstybingumą. Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Jurgis Šaulys, Jonas Vileišis buvo Lietuvos Tarybos nariais, o Mykolas Sleževičius tris kartus vadovavo Ministrų kabinetui. Tačiau tarpukario Lietuvoje laisvieji mūrininkai nesugebėjo tinkamai juridiškai organizuotis bei įsteigti Lietuvos Didžiąją ložę. Jie nebuvo pripažinti kitų šalių Didžiųjų ložių. Sovietiniais laikais laisvųjų mūrininkų ložės veikė JAV, Didžiojoje Britanijoje, tačiau tai nebuvo savarankiškos ložės, jos priklausė tų šalių Didžiosioms ložėms.

 

Griuvus geležinei uždangai, buvusiame komunistiniame pasaulyje pirmosios masonų ložės atsikūrė Vengrijoje (1989), Čekoslovakijoje ir Jugoslavijoje (1990), vėliau - Lenkijoje (1991), Rumunijoje (1993), Rusijoje (1995), Bulgarijoje (1997), Estijoje, Ukrainoje bei Moldovoje (1999). Lietuvos Didžioji ložė įkurta 2002 metais, Latvijos – 2003-iaisiais.

 

Visoms šioms ložėms įsisteigti padėjo Vakarų Europos, JAV, Skandinavijos šalių Didžiosios ložės, turinčios autoritetą ir didelį istorinį patyrimą. Vidurio Europoje ir Balkanuose savo aktyvumu, misionieryste bei pagalba besikuriančioms nacionalinėms ložėms išsiskyrė Vokietijos Didžiosios ložės. Būtent Vokietijos Didžioji ložė „A.F. & A.M.“ padėjo įsteigti Lietuvoje visas keturias mūsų šalyje egzistuojančias ložes. Jiems talkinant 2002 metais buvo įsteigta ir Lietuvos Didžioji ložė, dalyvaujant daugelio Europos valstybių Didžiųjų ložių atstovams.

 

Lietuvos Didžioji masonų ložė sudaryta iš keturių ložių – „Renaissance“ (1993), „Vilnius Orient“ (1995) ir „Uolusis lietuvis“ (1999), taip pat „Švento Jono ložė“ Kaune. Lietuvos laisvieji mūrininkai pripažįsta 1723 metų Senąsias prievoles, kuriose išdėstyti laisvosios mūrininkijos pagrindai, besiremiantys laisvės, humanizmo ir tolerancijos dvasia. Lietuvos masonai bendrauja su 22 pasaulio Didžiosiomis ložėmis.

 

Patys masonai aiškina, kad jie yra viena seniausių pasaulietinių broliškų bendrijų pasaulyje, tačiau nepriskiria savęs religinėms organizacijoms. Tačiau pagrindinis reikalavimas būti priimtam ir tapti ilgalaikiu ložės nariu yra tikėjimas Aukščiausiąja Būtybe.

 

Pateikiame tris pagrindinius principus, kuriais, kaip teigiama, daugelį metų vadovavosi masonai:

 

Broliška meilė. Kiekvienas tikrasis masonas privalo būti pakantus ir rodyti pagarbą kitų nuomonėms ir būti geras bei supratingas kitų žmonių atžvilgiu.

 

Parama. Masonai mokomi dalyvauti labdaroje ir rūpintis ne tik savo, bet ir visuomenės gerove, labdaringa veikla, taip pat individualiomis savanoriškomis paskatomis ir darbais.

 

Teisybė. Masonai siekia teisybės, puoselėdami aukštus moralinius reikalavimus ir stengdamiesi jais sekti asmeniniame gyvenime.

Masonų nuostatuose taip pat numatomi dar keli svarbūs dalykai:

 

Slaptumas laikomas tradiciniu masonų atpažinimo ženklu. Tai nėra slapta bendrija, kadangi visi jos nariai gali laisvai paskelbti apie savo narystę ir tai gali daryti atsakydami į garbingais tikslais užduodamus klausimus. Jos konstitucijos ir taisyklės yra prieinamos visuomenei. Bendrija neslepia jokių savo tikslų ir principų. Kaip ir daugelis kitų bendrijų, masonai kai kuriuos savo organizacijos vidaus dalykus laiko asmeniniu jos narių reikalu. Masonai yra nepolitinė organizacija. Diskusijos politinėmis temomis masonų susitikimuose draudžiamos. Masonai skatinami visų pirma atlikti pareigą savo Dievui (nepriklausomai nuo to, kokiu vardu jis vadinamas) ir tik tada, nepakenkiant savo šeimai ir artimiesiems, labdaringai tarnauti kitiems. Masonų organizacijos ceremonijos yra uždaros. Biblija, kurią masonai vadina Šventuoju įstatymu, būna atversta kiekvieno masonų susitikimo metu. Masonai prisiekia ant Šventojo Įstatymo ar kitos prisiekiantiems šventos knygos. Tokios priemonės padeda išlaikyti masonų atpažinimo ženklus, o taip pat atitinka masonų principus. Fizinės bausmės, kurios yra tik simbolinės, nėra priesaikos dalis. Tačiau įsipareigojimas sekti masonų principais yra labai stiprus.

 

Masonystė neturi pagrindinių religijos elementų.

 

a) Ji neturi teologinės doktrinos. Draudimas susitikimuose diskutuoti religinėmis temomis kliudo teologinės doktrinos plėtrai.

b) Ji neteikia sakramento.

c) Ji neskelbia vedanti į išganymą darbo, slapto žinojimo ar kitais keliais. Masonystės paslaptys yra tik organizacijos atpažinimo ženklas ir negali būti siejamos su išganymu.

 

Nepaisant šių Lietuvos masonų teiginių, masonystės tyrinėtojai pripažįsta, kad žinios apie pirmuosius laisvuosius mūrininkus mus pasiekia dar iš viduramžių – XIV amžiaus. Tais laikais mūrininkai ir architektai buvo privilegijuota žmonių klasė, kuriai be apribojimų būdavo leidžiama visur keliauti. Todėl šie ir pasivadino „laisvaisiais“. Masonai statė katedras, kitus estetiškus pastatus įvairiose Europos vietose. Iki XVI amžiaus jie tebuvo amatininkai, tačiau vėliau perėmė įvairių Europos mistinių draugijų mokymus. Masonų šventraštis – „Šventojo įstatymo knyga“, kuri yra vienas iš trijų svarbiausių masoniškų objektų, sudarančių „Tris didžiąsias šviesas“. Kiti du objektai – kompasas ir kvadratas.

 

Šiuo metu masonai – didžiausia pasaulyje brolija. Daugiausia jų buvo 1950-1960 metais. Manoma, kad dabar pasaulyje yra apie 5 milijonus masonų, maždaug pusė jų – JAV.

 

Nepaisant gana didelio kiekio informacijos apie masonus, kuri prieinama viešai, juolab ka dir patys masonai nelabai slapstosi, Lietuvoje moksliškai jų veiklą tyrinėti tartum vengiama – labiau linkstama į sąmokslo teorijų plėtojimą. Kaip būdingiausias to pavyzdys – 2008 metais pasirodžiusi dr. Laimos Kastanauskaitės monografija “Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918-1940)”. Kaip matome iš knygos pavadinimo, joje vengiama kalbėti apie dabartinius laikus, tačiau tai – ne didžiausias monografijos, kurią greičiau būtų galima pavadinti spėlionių rinkinių, trūkumas. L.Kastanauskaitė į vieną “masonišką” šutvę įtraukia šias organizacijas: “Rotary”, esperantininkus, rerichiečius, įvairias partijas, skautus, bajorus, baltų tikėjimo atstovus ir net Lietuvos karininkų Ramovės narius. Nors knygoje pateikiama daug faktologijos, vadinti minėtas organizacijas “paramasoniškomis” (L.Kastanauskaitės terminas) vargu ar galima – šiai prielaidai paprasčiausiai trūksta įrodymų.