Autorius:  Modestas Kurauskas

Kas Tau svarbu?

Žmogaus gyvenimas susideda iš jam reikšmingų ir nereikšmingų dalykų. Vieniems reikia dėmesio, kiti gyvena (o gal parašiau klaidingai) ne gyvena, o egzistuoja tik dėl materialių dalykų, tačiau kiekvienas žmogus, kad ir koks jis bebūtų, kad ir kokios jo vertybės, savo širdies gilumoje turi tai, kas patį žmogų gali pakeisti. Keista, tačiau taip. Žmogų tai pakeičia iš esmės, žinoma, priklausomai nuo to, ar jis leidžia išsprusti savo jausmams gludintiems šaltyje. Kartais netgi akmuo pravirksta.

Kaip ir viskas, kas šiame pasaulyje nutinka Tau ir visiems kitiems turi priežastis, kurios savaime suprantama, didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų pačių. Todėl ir tam jausmų išsiveržimui yra priežastis. O gal priežastį vadinti tam tikrą asmenį? Palik tai spręsti sau, gal kažkas beldžiasi į Tavo duris?

Girdi?

Įsiklausyk.

Tai ne beldimas į duris, ir ne kas kita, kaip beldimas į Tavąją širdį.

Netiki?

Nepasinerk į pamąastymus, tiesiog džiaukis tuo ką pajutai ir jokiu būdu nebandyk tuo atsikratyti. Valdai savo likimą ir tuo pačiu gali pakeisti savo gyvenimą, tik ne tuo atvėju, jeigu kaip profesionalus aktorius vaidinsi, kad nieko nėra. Vėliau gali būti sunku susitaikyti su tuo, jog tą atgijusį jausmą paleidai tarsi paukštę į plačiasias gyvenimo erdves tarsi liepiant daugiau nebegrįžti. Na aišku, gal Tau to nereikia, bet kad ir kaip būtų juokinga, Tau to prireiks.

Pasinerk į svajones ir sugalvok ko šiuo metu norėtum labiausiai. Manai tai negali išsipildyti? Tik tas, kuris netiki savo svajonėmis, žūt būt neleis joms išsipildyti.

Manai be to gyventi įmanoma? Tu gal gali, bet kiek ilgai? Atsakyk į šiuos klausimus ir suprasi ko žmogui reikia labiausiai. Tai kas asocijuojasi su trumpalaikiškumu, tebūnie pamirštama ir nesivadovauk jais.

Taip, žmogau, Tu teisus. Žinai ko Tau reikia ir esi pranašesnis už tuos, kurie to nežino ir klaidžioja savo materialiajame pasaulelyje. Jie ne nežino, jie tiesiog nenori to žinoti. Šaunūs aktoriai ir galbūt už ta vaidybą jie gyvenime gaus savąjį „apdovanojimą“ už nepakartojamą vaidmenį kūrinyje, kuris vadinasi „gyvenimas“.

Ir galu gale, kas žmogui svarbiau už artimą ir mylimą žmogų? Kas gali būti nuostabiau už žinojimą, jog esi reikalingas, mylintis bei mylimas žmogus?

Gal ji, tai Tu?..

Naktis…Tyla…

Ko daugiau žmogui reikia apmąstymams, ir galu gale svajonėms.

Apmąstymai ir svajonės – du skirtingi ir nesulyginami dalykai, be kurių žmogus dvasiškai neegzistuoja.

Bet vis dėlto, nesureikšmindamas šių dienų principų ir stereotipų leidžiuosi gaudyti šio vakaro, nakties svajonių. O gal ne svajonių, būtų perdaug egoizmo, todėl apsiribosiu svajone…Tik viena.

Kokia gi ši svajonė? Nejau tai gali būti tik svajonė? Ar tai niekada neišsipildys?
Retoriniai klausimai, nustelbiantis svajos galią ir verčiantys suabejoti, ar tikrai verta šiandien svajoti.

Tamsu…Galiu pasiklysti savo mintyse ir pasinerti į savąsias sielos gelmes, tačiau visvien rasiu kelia atgal į kasdienybę, nors ir ji būtų be galo pilka, ar graži. Bet kokiu atveju reikės grįžti. Įdomu, ar kas nors pasigestų jeigu nesugrįščiau? Tas kažkas, ne artimi žmonės, turint galvoje gimines ir artimuosius, o kažkas, kas verčia svajoti kartu… Štai ko link krypsta mintys. Ne…Ne mintys, o svajonės, tiksliau - svajonė.

Tamsą nustelbia žvaigžių gausa ir spindesys. Tai tarsi tikėjimą suteikiantys simboliai…Bet žvaigžių daug…Kuri yra manoji žvaigždė?…Ech…gal ji tai TU?

Eime kartu, šiuo ramumos keliu.
Susikibsim už rankų ir sieksim svajonės kartu.

Menkas poetas, tačiau nemenka svajonė. Ta nemenkumą sustiprina tai, jog kiekvienam daug ką reiškia mylimo žmogaus, be galo artimo žmogaus buvimas šalia. O kai jo nėra ištikrųjų sunku. Žinoma, nebūtų žmogus stiprus jeigu neturėtų gebėjimo gyventi ir to neturėdamas. Bet kiek ilgai?…Aišku, kiekvienas pagal save, aš taip pat.

Moteriškos šilumos reikalingumas, supratimas kai yra sunku. Apkabinimas, bučinys. Jausmus norisi išreikšti kiekvienam, tačiau kiekvienas renkasi savotišką to išreiškimo būdą. Todėl tai unikalu, nes žmogus – savotiška asmenybė.

Noras kažkam rodyti dėmesį, kažkuo rūpintis, jaustis jog esi kažkam reikalingas:

Ir tas kažkas tai TU,
Vienintelė tarp milijono spindinčių žvaigždžių.
Kažkas nepakartojamo ir nuostabaus,
Kas man niekad širdies neužgaus.

Iš ryto prasidės nauja diena, kuri bus kupina vilties, jog ta žvaigždė suspindės ir taip duos ženklą būtent man. Lauksiu, tikėsiu. Tik nežinau KAS?KADA? ir KAIP?

Štai danguje krenta žvaigždė, ta vienintelė, galbūt manoji. Sugalvoju norą…Ir bėgu…Bėgu tos nukritusios žvaigždės ieškoti.