Autorė: Rasa Ralickaite

Pikta – juokinga…
Liūdna – džiugu…
Keista ir tikra…
Ramu – neramu…
Tamsu ir saulėta…
Aštru ir švelnu…
Kieta ir minkšta…
Saugu – nesaugu…
Žengiam į priekį.
Grįžtam atgal…
Baisu – užsimerkiam…
Drąsu? Ne. Ne man.
Pasukti į šoną
Ar eiti pirmyn?
Nuklydus – sugrįšiu?
Ar trauktis tolyn?
Tiesa tai, ar melas?
Suprast negaliu…
Žemėlapy ieškau
Lengviausių kelių…
Paklausiu praeivio…
Jis rodo kairėn.
Nors balsas man kužda:
Pasuk dešinėn.
Gyvenimas veda
Vingiuotu keliu.
Todėl aš keliausiu –
Kaip man patogu.
Gal klysiu ir grįšiu,
Gal bus man sunku.
Sau kelią aš skinsiu
Net jei bus baisu.
Neklystantys irgi
Bent kartą suklysta.
O klaidos po laiko
Į patirtį virsta.

O mano kambary lelijom vakar lijo
Ir sienos nusidažė šviesia gėlių spalva.
Pro langą žvelgė mėnuo, o žvaigždės žaist norėjo
Su dar neišmatuota melsvai blausia šviesa.
O mano kambary nebuvo linksmo juoko
Nebuvo nei plakatų su scenos žvaigždėmis
Nebuvo čia vienatvės ir džiaugsmo begalinio.
Čia buvo tiktai mintys ir aš čia su jomis.
Ir man nesvarbu, kad už lango žvaigždėta
Kad naktis – ne diena – taip pat nesvarbu.
Nesvarbu, kad išdykėlės spalvos nerimsta.
Man svarbu – kas esu, ką turiu, kuo tikiu.

Žinau, keliai – ne visad eina tiesiai.
Žinau, juose yra kalnų, duobių.
Žinau, kad pereit viską aš turėsiu,
Bet kalnus ir duobes aplenksiu gudrumu.
Žinau, kad koją man pakišt norėsi,
Žinau, kad ranką tiesi, kai tau bus sunku.
Žinau, kad į akis sakysi – ką girdėt norėsiu,
O už akių – pasiųsi po velnių.
Žinau, ateis kada toks laikas,
Kai tau išties bus velniškai sunku.
Net ir tada, jei ranką tau ištiesiu –
Tu pasistengsi temptis ir mane kartu.
Žinau. Tu niekada nepasikeisi.
Žinau. Kas įgimta – pakeist sunku.
Aš ir nekeisiu. O keliu savuoju
Keliausiu be tokių draugų, kaip tu.

Dabar rimtai norėčiau atsakyti,
Gyvent ir klysti – leista vieną sykį.
Žmogus pasaulin darbą skirtą jam atlikt atėjo.
Suklyst šitam darbe neleista. Tai mintis Kūrėjo.

Likimą savo pats žmogus valdyti gali.
Likimas – tai, ką gimstant kiekvienam mums davė.
Žmogus, deja, jau taip yra sukurtas:
Žaidimuose laimėti nori, lyg užburtas

Vienatvė slegia širdį, širdis jausmus kankina
Todėl širdis kai plyšta – akis krauju dabina
Vienatvė – tai ne šaltis. Tai nesaugumo jausmas.
Kuriam staiga pradingus širdy belieka skausmas.

Pamilt – kurio nemyli? O kam tai reikalinga?
Manai, kad taip pamilus tu būsi ypatinga?
Per prievartą pamilti beprotiškai sunku.
Ši meilė nelaiminga. Gyvensi su skausmu.

Jei širdį tau sudaužė – kentėsi, patikėk.
Pamiršt jo negalėsi. Geriau jau išsirėk.
Šio jausmo nepamirši tikrai gana ilgai.
Šaltumas, abejonė lydės lyg du draugai.

Kova akla, grėsminga, prie gero neprives.
Kova tik pyktį kelia. Bet kam? Ar žino kas?
Geriau išmok atleisti. Skriaudėjai nukentės,
Kai jie pamils ką kitą, bet jų nieks nemylės…

Tu klausi, ką galvoju pabudusi rytais?
Kaip lengva atsisveikint su praeities sapnais.
Žinau, kad man likimas kliūčių nepagailės.
Bet aš tik nusišypsau. Manau, man tai padės.

Net ir juodžiausią dieną galvosiu apie šviesą.
Žinau, kad jei norėsiu – galiu daryti viską.
Žinau, kad kai likimas kumščiu piktai grūmos –
Parodysiu jam špygą. Manau, tikrai atstos;)

Atsakymus surandam ne iš kitų kalbų.
Juos patirtis diktuoja. Nėra čia paslapčių.
Bet jeigu bus tau liūdna ar velniškai sunku
Sakyk: esu aš Vilma, Ir dėjau ant visų;)