Autorius:Vytas Greblikas

 

SAPNAS

 

 

 

Man vėl sapnavosi laukai…

 

Žali žali nelyg nupjautas šienas

 

Virš jų dar draikėsi ūkai

 

balti tarsi pamelžtas pienas.

 

Už pievos kyšojo juoda

 

alksnyno nejauki kepurė.

 

Atrodė, kad žemė apleista,

 

nei galo, nei pradžios neturi.

 

 

 

Už krūmo ganėsi arklys

 

Į dobilus giliai įbridęs,

 

regėjos, kad be kojų jis

 

arba iš debesų atskridęs.

 

 

 

Aplinkui buvo taip tylu,

 

taip vieniša ir ilgesinga,

 

krūtinėj tapo neramu,

 

tarsi visi, kas gyvas, būtų dingę.

 

 

 

Iš išgąsčio rankas ragu

 

prie lūpų aš pridėjau

 

ir sušukau klaikiu balsu:

 

“Kur jūs, kuriuos mylėjau?..”

 

GANDRAI

 

 

 

Menu, pavasaris laukais sugrįžo,

 

aplinkui žalia ir gražu.

 

Staiga danguj pabiro balti dryžiai-

 

gandrai parskrido iš pietų.

 

 

 

Mes lyg draugus juos pasitikom,

 

iš džiaugsmo mėtėm kepures.

 

Gandrams, regėjos, tas patiko,

 

nes greit iškėlė vestuves.

 

 

 

Po pievas braidė iškilmingai,

 

vis pamaksėdami kaklais.

 

Varles jie rinko ir laimingi

 

vis džiaugėsi savais vaikais.

 

 

 

Bet rudeniop, apsukę ratą,

 

į pietus jie patraukė vėl.

 

Mums buvo liūdna, kai pamatėm,

 

kad mūs nepakvietė jie kažkodėl.

 

NEVILTIS

 

 

         Jos ėjo nuo namo prie namo,

 

nuo durų prie durų nakčia-

 

dvi žydės beviltiškai ramios,

 

iš geto pabėgę slapčia.

 

 

 

Jos prašė nedaug ir tyliai,

 

kad jas tegirdėjo naktis:

 

“Gal duosite duonos?- dar vylės.-

 

Ir leiskit trumpam užmerkti akis.”

 

 

 

Bet durys vis vėrės ir vėrės,

 

nė vienos vidun neįleisdamos jų,

 

nes baimė vertė žmones it žvėris

 

atsižadėti net savo draugų.

 

 

Naktis dviejų žydžių širdgėlą matė,

 

ir matė į dangų pakeltas rankas.

 

Jos Dievą pagalbos vis prašė,

 

maldavo, kad jis išgelbėtų jas.

 

KULKA

 

 

 

Jis bėgo vienplaukis arimais.

 

Ir bėdo basas.

 

Jis vieną ranką spaudė prie krūtinės

 

lyg trūktų kvapo.

 

 

 

Jo kojas draskė gruodas rudeninis,

 

šukavo plaukus vėjas.

 

Jis bėgo vienas, paskutinis,

 

kiti jau pakirsti gulėjo.

 

 

 

Aplink it širšės kulkos kaukė,

 

nuo jų laukai dulkėjo,

 

bet jis nematė jų, neklausė,

 

nes dar gyvent norėjo.

 

 

 

Staiga jis atmetė rankas į šonus

 

lyg šaukt kažką norėtų.

 

Krūtinė buvo it liepsna raudona.

 

Tada parkrito ir liko ten gulėti.

 

 

 

Jaučiau kaip skausmas nelyg peilis

 

man perskrodžia krūtinę,

 

tarsi ir man pataikius būtų

 

kulka ta, paskutinė…