Autorius: Gintaras Radvila

Į Algirdą Šventoji Dvasia kreipėsi Vokiečių gatvėje mano lūpomis ir mano prisimerkusių gudrių ir pašaipių akių žvilgsniu vieną saldų gegužės vakarą, kai jis, maloniai išsidrėbęs, su Virgilijum K. (tikru Lietuvos patriotu, profesionaliu badautoju ir kankiniu už teisybės atstatymą LT , iš kurios naujosios lietuvos apaštalų buvo išguitas, nes juk negi už Meno ir Tiesos produkciją statysis sau namelius generaliniai direktoriai , saugomi valstybinių auditorių ir tradicinių partijų kaip beatifikuojami asmenys), kuris valkatavo Vilniaus gatvėmis ir iš pažįstamų bei nepažįstamų rinkdavo aukas savo mergaitės aukštiesiems muzikos mokslams Austrijoje)ir dabar derino savo planus dėl Šv Mergelės koplyčios Aušros Vartuose išaukštinimo nedideliu komerciniu videofilmuku, kurį turėtų noriai pirkti tarptautiniais turizmo maršrutais atklydę keliautojai ir piligrimai, o dar labiau žiopliai, kurių čia visuomet daugiau nei maldininkų.

Maldininkų visuomet yra tik tiek, kiek Mergelės įsteigtoji viešoji įmonė vienu sykiu pajėgia aptarnauti ,jie tradiciškai telpa į penkiolika kvadratinių metrų patalpėlę, išpuoštą sidabrinėmis kojomis, širdimis, plaučiais - visom sergančio kūno dalim, kurių esą kenčiantieji su didžiausiu malonumu atsisakytų už savo nuodėmes, bet kad iš tiesų nebūtų to iš jų pareikalauta, jie paaukoja tik jų simbolinius bragmetalio pakaitalus, kurie išdidžiai dabar ir kabo, kaip pasityčiojimas iš atgailos.

Šiais laikais, kai moterų teisės yra visuotinai išpažįstamos ,Vilniaus kardinolų ir vyriausybinės Lygių Teisių Komisijos jungtine valia ir nuomone ta teisė liko galioti ir mergelei Marijai, po ilgų ir triukšmingų diskusijų Seime, tautos referendume, sujungtame su rinkimais į vietines seniūnijas, kad nepersidirbtų.

Antroji, netelpančių tiesioginėje audiencijoje pamaina, jeigu tokia susirenka per didžiąsias šventes, gali kuo puikiausiai išsitekti ir gatvėje, po mergelės kojomis, kaip ir visas miestas ir visa Lietuva, bet tiek jai nereikia, nes visą teritoriją apskričių principu ji seniai yra pasidalinusi su kitomis mergelėmis (pavyzdžiui , Šiluvos) ir dirba pasikeisdamos, tieiog pagal metų kalendorių išsidalinę meldžiančių pasigailėjimo rinkas .Jos atsiradimas virš Vilniaus rytinės sienos , kaip ir daugelyje Lietuvos ir Europos miestų buvo anot M.Fuko, pyderio ir Prancūzijos kairiųjų elitinio rašytojo, “sudistancintos nuo išpažinčių klausytojo, paprastai vyro, Kristaus nuotakų kolektyvinės psichinės energijos netikėtos sankaupos, įgalinančios saugiu būdu per atstumą, o svarbiausia , nekontaktiniu būdu atsiduoti tikėjimui, nesueinant į gundantį prisilietimą su dieviškaja ranka, koja, drabužio kloste ar, kvapais išsiduodančia slapčiausiąja kūno paslaptimi, gink dieve, jo dangiškuoju kūnu.”

Kunigas Algirdas Apvaizdai patiko kaip itin moteriškas, švelnaus būdo jaunuolis, kokių seminarijos sulaukiama vis mažiau ir mažiau, kur kas dažniau sulaukiama pragmatiškų tikrų vyrų, kurie, įsisąmoninę profesinius draudimus, pasijunta išdurti, apsigavę ir anksčiau ar vėliau virsdavo narkomanais, girtuokliais ar homoseksualais .Taigi Algirdas buvo itin pamaldžiai nusiteikęs savo pareigų atžvilgiu (jo dvejonės buvo ne itin dramatiškos, dar jam nekėlė “būti su moterim ar nebūti”klausimo taip aštriai, kaip kažkada Danijos nelaimingam princui ir šiandien jis net nemąstė apie eunuchiškos savo prigimties pakeitimą artimiausiu metu, bent jau kol jis tarnauja Dievo Gimdytojos hareme iki man pasirodant.

Abu jie buvo apsirėdę juodais lengvais vasariniais lietpalčiais, todėl iš tolo atrodė kaip vienos sektos nariai, tikrai nekatalikiškos, o greičiau kokios žydiškos, garbinančios teoriją, kad Dievas Sūnus yra sutvėręs savo Tėvą per Šventąją dvasią ir pats pagimdęs save iš savęs paties.Apie tokios sektos realų gyvavimą ir nuolatinį jos įtakos plėtimąsi pilna liudijimų intelektualams D.Džoiso romanuose, juodadarbiams iškrypėliams, besilankantiems viešose Delfio inernetinėse “svetainėse - išvietėse”(į kurio puslapius jie su džiaugsmu perkėlė liaudiškojo grafitti įgudimus ir pomėgį pirštus, kuriais valosi užpakalius, šluostyti į oponentų įvaizdį, “naujųjų kairiųjų”homoseksualistiniame, lesbjietiškai teroristiniame ir liberalistiniame judėjime, puoselėjančiame pogrindinę svingerių (susituokusių vyrų ir moterų keitimąsi partneriais) praktiką ir partneryste vadinamą oficialią politiką , siekiančią sužlugdyti jauną valstybę ir, svarbiausia ,jos pagrindą - šeimą.

O dar ansčiau visa komunistinė epocha, pradedant marksu ir engelsu ir leninu buvo užsimojusi įgyvendinti šitos sektos pasaulėžiūrą, nepaisydama milijoninių aukų ant savosios sampratos stalo. Ir ypač tikslų apibūdinimą radau vienoje Erezijų enciklopedijoje, kurios nedrįsau kadais pasivogti iš Respublikinės bibliotekos, kurioje trumpai dirbau, netvarkytų rankraščių skyriuje, nors visos sąlygos tam ir buvo,(dėl ko iki šiandienos negaliu sau atleisti ir tikrai žinau, kad tai buvo esminė mano išsilavinimo skyles neužpildžiusi klaida,mano didžioji nuodėmė, dėl kurios esu priverstas visą gyvenimą atgailauti.Nes ją pavogė kitas, gal dievas,o gal nurašė į makulatūrą didysis knygų inkvizitorius Juozas Tumelis, nedidelio ūgio seniokas, užsispyręs sutvarkyti Visatos bibliotekos lietuviškąjį skyrių.Seniai apie jį negirdėjau , gal kada ką sužinosiu iš Šv.Pr.Morkaus)

Bet tuomet aš sirgau nuosavybės neturėjimo ir neturto manija .Viešpats man uoliai pritarė ir sykiu su tarybine vyriausybės premjeru tokiems nusidėjėliams skirdamas vos šimtą rublių , kurių nepakako nei geresniam drabužiui nei prabangesniam gyvenimui, bet pilnai pakako tik vyno aukai , kurią kasdien atnašavau su Vagos redaktoriais – atsiskyrėliais (atsiskyrusiais nuo savų šeimų-aut.pastaba),nes tai buvo laikai, kai galėdavai beveik be pinigų laikyti šventąsias mišias keliuose Vilniaus baruose, pasižyminčiuose itin stipria ir apvalančia grynojo dievo kraujo gėrimo nesublimuojama dvasingumo aura .

Ten galėjai prieiti prie švento A.A Jonyno ar Švento V.Rubavičiaus , Švento Medardo, Švento Kunčino, švento Katkaus, švento šlubuojančio Verbos iš Žvėryno beveik nemokamai, mainais pasiūlydamas diskusijai kokią Kjierkegoro ar Vitgenšteino metaforą apie kalbą kaip gatvelių labirintą arba estetinės žiūros viršenybę prieš tikėjimą.Ką jau kalbėt jeigu įeidavai į tokią užeigą apsiginklavęs I.Kanto “Grynojo proto kritika”arba jo “Prologomenais”.

Palaiminti laikai, palaiminti vakarai, kai visas girtas bet laimingas nevienkartiniais Dievo apsireiškimais,vykstančiais čia pat, visų akivaizdoje ir ekspromtu, kai visiškai iki susiliejimo su šventąja dvasia atpalaidavus smegenis ir naktimis surinktų metaforų, simbolių ir klaidinančių palyginimų ugningą materiją sumaišęs su dideliu alkoholio kiekiu, myžau ant Vilniaus miesto ir jo nugalėjusio socializmo gyvenimo būdo principų, nesąmoningai tokiu būdu pagal seną kiniečių paprotį pagerindamas rūgštų pirmojo savo brendimo vyną.

Taigi sėdi anuodu broliuku netoli Barboros Radvilaitės, mano tolimos gentainės iš tėvo pusės,ir Lizdeikos iš proproprosenelio pusės,paminklo,kažkada nacionalinių komunistų užsakytų iš Viešpaties per skulptorių Vildžiūną, kurio dukros vyrą, saugumo pulkininką ,neseniai išmetė per viešbučio langą, o tyrimą nuslopino, nes jo tikėjimas ir meilė tėvynei grėsė Liucifieriaus transatlantinių struktūrų įsitvirtinimui Marijos žemėje, kliudė didžiosios daugumos konservatorių ir krikščionių demokratų siekiams išsilaikyti valdžioje galutinai ir negrįžtamai sulindus į užpakalį buvusiems komunistams, pasiteisinimui pavadinusiems šį projektą 2K.

Taigi istorija vėl kartojasi kaip Vytauto pabėgimo iš Lietuvos laikais, anam persirengus moteriške, ir gal dar sulauksime jo sugrįžimo, kad ir su naujųjų kryžiuočių ar saracėnų dieviškomis dangaus pajėgomis, koks skirtumas su kokios svetimos kariuomenės pagalba, Lietuvos išvadavimo misijos, kai vėl išvysime Marijos žemę nuo vieno vandenyno pakrantės iki kito.

Aš nieko nelaukdamas, užsipuoliau apstulbusį kuniką tirada iš Kytso (Jorkšyto katino katalikų tikėjime) Gilberto Čestertono apie nakinančią krikščionybės ugnį dykumoje, pats tuo tarpu virsdamas visa naikinančia savanoroliška prakalba:

- Ir pasakyk man, kunige, ką čia veiki, kas tau leido mėgautis laisvadieniu, kai milijonai jaunų sielų kenčia nelaisvę ir yra tvirkinamos įvairiausiose rytų sektose, apėmusiose Vilnių kaip viduramžiais buboninis maras, šiltinė ar gailestinga švedų kariuomenė, tik ir girdėt aplink apie auras, susilaikymą nuo energingos veiklos ir karmą, klesti raganų komercializuotų paslaugų industrija, būrėjų iš rankos ir apyvarpės raukšlelių ir Taro kortų aiškintojų jugtinės asociacijos, Sai Babos ir Krišnamurčio pasekėjų pogrindinės teroristinės veteranų sąjungos, susikuriančios iš savanorių bedarbių ,buvusių verslininkų, bankininkų ir jų namų tarnaičių.Ir kaip gali Šventoji bažnyčia į kovą su jais įgalioti tik vieną nutukusį ir apykvailį vienuolį Peškaitį, kuris nei kovos technologijų nei partizaninio karo subtilybių visiškai neišmano?Nejau korumpuoti Bažnyčios ir Valstybės santykiai , kai nuodėmės plitimas skatinamas kaip “Maksimos” monopolija visoje šalies teritorijoje ir dar patvirtinami specialiais susitarimais, jau taip pasmerkti bendradarbiauti Velnio Įtvirtinimo Globaliniuose planuose, ir, nors istorikams aišku, kad tai prasidėjo iškart po Prancūzijos Revoliucijos, bet aš , manau, tai prasidėjo iškart kai Dievas, sukūręs Žmogų , atsiskyrė nuo jo ir stebi , ką anas be jo veiks pasaulyje.

Dievas šelmis , bet jo žaidimai man rodosi jau reikalingi tiesaus komentaro.Švento Nėrio ar mano paties.To negana.

- Kodėl ji, kaip Pontijus Pilotas, įžūliai plaunasi neatsakingumo nuodėme suterštas rankas žydų, terorizuojančių Palestiną ir visą pasaulį, akivaizdoje?

- Kodėl išplitusi niekų darymo politika yra reklamuojama kaip prisitaikymo prie Kirkilo,Kubiliaus ir Adamkaus recesinės ekonomikos moralinių vertybių išsaugojimo šventė, garsiu ir populiariu lozungu “Yra kaip yra”, ir tyliai globojama Kardinolo rūmuose, jo bailioj suinteresuoto valstybės kliento širdyj ir veikloj,užuot atgailavus prie Pauliaus bareljefo kaip andai daro parlamentaras Andriukaitis,meldžiantis grąžinti jį į Seimo, saugų nuo Dievo pykčio, šešėlį?

- Ir pasakyk man, kunige, kodėl , kai nuodėmė yra akivaizdesnė ,populiaresnė ir pigesnė už lenkiškas bulves turguje prie stoties, tu leidi sau sočiai kimšt jomis pilvą, kuris man iškalbingiau kalba apie tavo baimę gyventi pasaulyje, išraiškingiau nei tavo visos atmintinai seminarijoje iškaltos citatos iš senojo ir naujojo testamento, sykiu sudėjus?

- Ar esi pasiruošęs atremti pergalingą Auksinės Aušros Ordino, mano mokytojo,paskutiniojo Europos mago Kroulio(mokėjusio parsiduoti kelioms saugumo tarnyboms vienu metu) ir Nlp

mokslo įkūrėjų, buvusių CŽV agentų , dvylikos spindulių atakas,siekiančių suderinti majų kalendoriaus (pagal Chose Arguelį) ir Motinos Žemės pulsą su mūsų protėvių druidų gyvaisiais kūnų laikrodžiais, atsiriboti nuo Romos bažnyčios ir Didžiojo Devintuko mechaninio laiko garbinimo tradicijos, skelbiančios” kad laikas- pinigai”?

Ta tradicija, kažkada patekusi iš šeicho rankų kaip trojėnų arklys į romos popiečių rankas tapo manipuliacijų laiku įrankiu, ir ateistinio materializmo įsitvirtinimo žemėje fundamentu?

- Ar atsižadi naikinti ir bausti savo kūną , neleisdamas jo garbinti mergelių mergelėms, kad ir toms, kurios iš nuobodulio sėdi priešais tave, o jų gal koks šimtas, ir nykiai gurkšnojančių pigų alų, o jose jau matau motinas, gimdančias atsitiktinius benkartus, darančias abortus ir pardavinėjančias savo sielas turtingiems verslininkams iš Ispanijos, Airijos ir Amerikos.Sielas, apšlakstytas ir krikštytas konfederacinėse Lelevelio ir Mickevičiaus spindulingųjų draugijose, pažymėtas Kosčiuskos ir visų kas trisdešimt metų kylančių maištų ir sukilimų aukų krauju?Nejau taip pigiai ruošies atiduoti jas,net nepirstelėjęs,kaip po sočių pietų?