Autorius:  Teodoras Četrauskas

Mekenija  

(Jos istorija, mekenių pasakojama smalsaujantiems šalių–draugių žmonėms)  

Mekenija tai ne koks nors Europos, Azijos ar kurio kito žemyno užkampis, o normali Sambūvio narė, pati pirma priėmusi jo konstituciją, taip pat priklausanti Gynybiniam sambūviui, jungiančiam dar platesnį ratą šalių, taigi palyginti drąsiai žvelgianti į ateitį ir kartu su savo šalimis–draugėmis šį tą lemianti pasaulyje. Tačiau būna, kad kai kurių tolimesnių šalių–draugių piliečiai ima ir paklausia, iš kur ta Mekenija staiga atsirado, ir kodėl jie nieko apie ją anksčiau nebuvo girdėję. Paklausia iš aukšto arba pabrėžtinai atsargiai, manydami, kad paklaustas mekenis arba mekenė sutriks ir įgis nepilnavertiškumo kompleksų, tačiau kai išgirsta atsakymą, kompleksų įgyja patys, pasijunta visiškai neišprususiais mulkiais ar beveik ima garbinti į klausimą atsakiusį mekenį kaip kokią aukštesnę būtybę. Kai tuo tarpu būna išklausę tik mekenių šalies istorijos minikursą.

– Mūsų šalis, Mekenija, – išgirsta smalsus klausėjas, – yra sena ir labai nusipelniusi vadinamajam kultūringam pasauliui šalis. Jos pavadinimas, kaip nesunku atspėti, susijęs su tam tikru garsu, su garsu „me–ke–ke“, kuriuo komunikuoja ožkos. Mat senovėje mekeniai laikydavo labai daug maistui ir gyvenimo sąlygoms neišrankių ožkų, ir jų mekenimas aidėdavo visoje šalyje, todėl pirmieji atradėjai ją taip ir pavadino – Mekenija.

Šalies gyventojai šio pavadinimo nesikratė, nes gėrė daug ožkų pieno, valgė iš jo spaustus sūrius ir pagaliau dietišką jų mėsą. Todėl buvo stiprūs, liekni ir mielai, iš dėkingumo tiems jaukiems padarams, vadinosi mekeniais. Mat tas, kuris iš tiesų yra stiprus ir narsus nesipuošia visokiais karžygiškais vardais ir mieliau nešioja netgi truputį menkinantį, taktiniais sumetimais, manydamas maždaug taip: „Tegu nedraugai manęs verčiau neįvertina ir paskui stebisi, pamatę, kaip iš tiesų yra“.

Šitaip neherojiškai besivadinantys mekeniai senovėje buvo puikūs kariai ir išplėtė savo valdas nuo jūros iki jūros. Šioje vietoje savo šalies istoriją pasakojantis mekenis paprastai nusišypso ir sako: „Mūsų didysis kunigaikštis, pasak legendos, girdė savo žirgą Juodojoje jūroje, tačiau tai, matyt, netiesa, ta prasme, kad žirgai jūrų vandens negeria, tačiau galima neabejoti, kad savo žirgą jis tenai maudė.“ Kaip okupantai mekeniai buvo švelnūs, jie nevertė užkariautų kraštų žmonių kalbėti ir rašyti mekeniškai, netgi patys naudojosi jų raštu, nes tingėjo puoselėti savąjį, ir neprievartavo užimtų kraštų moterų. (Jos pačios mielai tuo punktu bendravo su mekeniais, nes jie dėl teisingos mitybos ir nuolatinių fizinių pratimų buvo dailių proporcijų vyrai. Ypač madinga buvo tekėti už mekenių ir tapti vienokio ar kitokio rango mekenėmis.)

Tuo mekeniai labai skyrėsi nuo toliau rytuose siautėjusių ordų. Kurių politika užimtose vietose buvo pasiimti visą gerą, perpjauti vyrams gerkles, o moteris padaryti nėščias prievarta, kitaip tariant, įtaisyti jų būsimiems vaikams vadinamuosius Brežnevo antakius. Apie vedybas su užimtų kraštų damomis ordų kariai net negalvodavo. Todėl buvo nekenčiami, juolab kad ir grožiu nė iš tolo neprilygo mekeniams, buvo nuo sėdėjimo ant arklių kreivakojai ir visąlaik prisimerkę, tarsi bijodami, kad jiems neįkristų į akis dulkių. Mekeniai taip pat nemažai laiko praleisdavo ant arklių, tačiau jų kojos neiškrypdavo. Pasak dabartinio senovės mekenių mitybos autoriteto Vincento Sako, būtent dėl to, kad vaikystėje gerdavo daug ožkų pieno, stiprinančio kaulus. Ordų kariai taip pat gerdavo daug pieno, tačiau ne ožkų, o kumelių, kuris, matyt, nestiprina kaulų, nes vaikščiodavo taip, tarsi visąlaik būtų turėję tarp kojų arklį. Galima pamanyti, kad kitų kraštų gyventojai tyčia pasiduodavo mekeniams, kaip švelnaus tipo okupantams, nenorėdami būti užimti žiaurių ordininkų. Galbūt, tačiau tai nemenkina mekenių kaip karių, nes ordų raiteliai jų bijodavo ir nekišdavo nosies ten, kur su čiabuvėmis jau gaudydavosi tiesiakojai mekeniai. Ir tai daug ką pasako, nes rūstieji raitininkai savo antakius, skruostikaulius ir primerktas akis jau buvo įtaisę visiems į rytus nuo mekenių užimtų žemių.

To ruožo čiabuviai vyrai, aišku, nesidžiaugė, kad jų damos taip noriai gaudosi su mekeniais, tačiau ginklų dėl to nesigriebė, nes jų nekurstė moteriškoji pusė, dėl kurios arba jos iniciatyva kyla dauguma karų, nė viena jiems nesakė „Gink mus!“, šūkis tada buvo „Suartėkime!“, ir tai ilgainiui sužlugdė mekenius kaip okupantus, jie tenai tiek daug ir taip noriai su jomis artėjo, nesivežė į užkariautus kraštus savų įnoringų ponių, jog po kiek laiko susidarė tokia padėtis, kad niekas jau gerai nežinojo, kas yra mekenis, o kas ne. Ir buvo atvejų, kad visai nemekeniai reiškėsi, kaip didžiausi mekeniai, o iš dalies mekeniai jiems mokėjo duokles, kurių niekas niekur nevežė. Okupuotiems kraštams tai būdinga.

Paskui, išsilaisvinus, būna daug bjauraus knibinio, aiškinimosi, kas yra kas, ir iškyla visokių netikėtų dalykų. Tad mekenių šalis toje pusėje pamažu traukėsi, kaip ta šagrenės oda, nors niekas prieš mekenius tiesiogiai nekovojo, nestojo su ietimis ir kardais rankose ir laisvės šūkiais lūpose. Priešingai, tenykščiai žmonės net laikė už garbę būti kaip nors artimi mekeniams ir mielai pagal savo kalbos tradiciją vadinosi ir tebesivadina Mekenenkomis arba Mekenčenkomis. Kaip vienas garsus mūsų dienų šnipas, nunuodytas poloniu. Ir jau patys sėkmingai gynėsi nuo kreivakojų raitelių, vadindamiesi kazokais.

Priešų būta ir Vakarų pusėje, į kurią mekeniai nesiveržė. Galbūt dėl to, kad tenai nematė tinkamos jūros jų žirgams girdyti (maudyti). Priešai iš ten patys ėjo su ta dingstimi, kad mekeniai klysta melsdamiesi gamtos dievams, visokiems pikoliams, perkūnams ir potrimpams, kai Dievas yra tik vienas. Ir prieštaraudami tam savo vieninteliam Dievui, kurio programoje buvo tik meilė, meilė ir dar kartą meilė, ėjo pas mekenius su ugnimi ir kalaviju, vijo mekenius į vandenį, šlakstė juo mekenių galvas ir liepė atsisakyti daugelio savo dievų ir nuo šiol pripažinti tik jų vienintelį.

Meilės punktu su nauju tikėjimu mekeniai sutiko, kas pagaliau gali priešintis meilei ar peikti ją, tačiau jiems nepatiko pati tikėjimo keitimo procedūra. Mekeniams ji atrodė neori. Argi tam jie amžių amžius gėrė ožkų pieną, valgė jų dietišką, netukinančią mėsą, miklinosi lakstyti ant savo neaukštų ištvermingų žirgų, kad kažkokie šmikiai ateitų, taškytųsi vandeniu ir aiškintų, kad viskas, ką jie darė iki tol, buvo ne taip, kad mekeniai klydo visais atžvilgais ir jiems kuo greičiau reikia pasikeisti, jog nedegtų anapilyje, kurį jie vadino pragaru. Mekeniams buvo ir taip gerai, ir jie nelipo į vandenį krikštytis. O kartą neapsikentę surinko didelę armiją, ir jų didysis kunigaikštis su savo pusbroliu taip sutaršė krikštytojus, kad jie amžiams atsižadėjo eiti į mekenių šalį su kalaviju. Ir ėjo tik su kryžiumi didžiajam mekenių kunigaikščiui leidus, kad vietiniai kriviai neturėtų monopolio. Mekeniai pamažu smalsaudami krikštijosi, nes geruoju su jais visada buvo galima susitarti. Ilgainiui jie netgi tapo didžiausiais naujo tikėjimo fanatikais ir kartais vadino savo šalį Marijos žeme. Mat ta šventa moteris kartą pasirodė vienam mekenių piemenėliui ir kažką reikšminga pasakė, tik tas, deja, neatsiminė ką.

Apsikrikštijusi, priėmusi artimo meilės religiją, Mekenija kažkodėl ėmė nykti ir trauktis kaip šagrenės oda, buvo kelissyk padalinta, paskui, praėjusiame amžiuje, vėl trumpam pasireiškė kaip šalis, vėl išnyko, ir tiktai jo pabaigoje labai elegantiškai, be šūvio, išsilaisvino, ir dabar jau kuris laikas egzistuoja kaip išdidi savarankiška valstybė, visateisė Sambūvio narė ir entuziastė.

– Taigi mus, kaip imperialistus, – paprastai baigia dėstyti trumpą savo šalies istoriją paklaustas mekenis, – atrodo, vis dėlto bus sužlugdžiusi meilė, – mes, matyt, pernelyg azartiški, — dar priduria ir mįslingai šypsodamasis nutyla.