Autorius: Albertas Dusevičius

…„Viskas“, pagalvojo Bartas, numesdamas į šoną paskutinę dėtuvę. Virš įkaitusio kulkosvaidžio vamzdžio virpėjo oras ir parako dūmai. Padėjo ginklą į šalį, užtaisė pistoletą ir ėmė laukti. „Glock-as geras ginklas, bet tik artimai kovai“, kažkaip netikėtai ramiai pagalvojo. JO mažutis AŠ susigūžė iš baimės supratęs situacijos beviltiškumą, bet karo velniai jo viduje jautėsi tiesiog puikiai. Siela buvo kupina pergalės džiugesio, raumenys geidė kovos, nors protas šaltai suprato, kad iššokęs pro duris atsidurtų prieš kelis kalašnikovų vamzdžius ir būtų akimirksniu suvarpytas. Sujudėjo užbarikaduotos medinės durelės.

Beveik nesitaikydamas paleido kelis šūvius ir žaibiškai užsiglaudė už sienos kampo. Kitoje durų pusėje kažkas aiktelėjo ir sunkiai šlumštelėjo žemėn. Pasigirdo įniršę riksmai arabiškai ir uraganinė kalašnikovų ugnis. Į visas puses pasipylė medinių durų ir barikados šipuliai. Trumpas riktelėjimas, šaudymas liovėsi. Pokštelėjo granatos sprogdiklis. Bartas tiksliai žinojo ką išvys sekančią akimirką. Ir tikrai – bildėdama laiptais prie jo kojų atriedėjo rankinė granata. Lengvas dūmelis rūko iš sprogdiklio.

Baimė kietais spazmų pirštais užgniaužė gerklę, šalto prakaito lašai nuriedėjo smilkiniais. Jis norėjo pasilenkti ir švystelėti granatą atgal, tačiau viskas kambarėlyje staiga ryškiai papilkėjo lyg nušvietus galingu, bet pilkos šviesos prožektoriumi. Daiktų kontūrai tapo neįtikėtinai ryškūs ir geometriškai tiesūs. Oras pasidarė klampus kaip kisielius. Antžmogiškos jėgos ir pojūčiai jį apleido. Ne, neapleido, jie vis dar buvo jo kūne, JIS tai jautė, bet buvo bejėgiai įveikti dar galingesnes jėgas, esančias patalpoje. Nekrustelėdamas akies krašteliu jis sekė dar judančią granatą. Blyksnis…

- „Alfa“ grandis lieka saugoje! - riktelėjo komandą seržantas. Sunkiai kvėpuodamas nubraukė iš po šalmo srūvantį prakaitą. Pro taikiklį pažvelgė į įėjimo angą. Kulkų sukapotos medinių durelių liekanos dar kabojo ant vyrių. Ant grindų nukritusi granatos sprogdiklio rankenėlė ir daugybė gilzių. Prie šaudymo angos nuvirtęs rankinis kulkosvaidis. Į taikiklį pakliuvo granatos skeveldrų apdraskyti dykumų lauko batai, kyšantys iš už kampo. Seržantas mostelėjo sutartinį ženklą porininkui. „Judėk“. Jaunas jūrų pėstininkas žaibiškai šoko į angą, keliais šuoliais atsidūrė tolimajame dešiniajame patalpos kampe ir staigiai atsisuko pasiruošęs atidengti ugnį į bet ką šiame kambaryje. Iš paskos galingai liuoktelėjo ir juodaodis milžinas. Atsidūręs artimesniame ankšto kambario kamputyje, jis dar akimirką kraipė ginklą į kitus kampus. Tuščia. Tik kampe kažkas guli paslikas. Nuleido automatą.

- Švaru! - šūktelėjo saugoje likusiems kariams. Ėmė lėtai artintis prie kampe tįsančios žmogystos. Be jokios abejonės tai buvo koalicijos pajėgų karys. Nors jo dykumos maskuojanti uniforma, kaip ir batai, gerokai nukentėjo per granatos sprogimą – buvo sudraskyti ir apsvilę, ant peties dar aiškiai matėsi antsiuvas „LITHUANIA“ ir ryškių spalvų trispalvė vėliavėlė. Ranka tebegniaužė Glock pistoletą. Bet kažkas čia buvo ne taip. Labai ne taip. „Kas per velnias…“, prasinešė galvoje jūrų pėstininkui. Netikėdamas savo akimis seržantas nužvelgė karį nuo galvos iki kojų. Galingas stotas, pusę veido dengianti rusva sulipus barzda, tuščios akiduobės, kaip pergamentas išdžiūvusi gelsva oda, aptraukusi raumenų likučius…Dar daugiau – perskrodęs gulinčiojo šoną kyšojo kažkoks lūžgalys panašiu į ieties antgaliu. Ant krūtinės pro sudraskytus marškinėlius blykstelėjo atpažinimo žetonas. Sutrikęs seržantas pakėlė jį prie akių. „BARTAS VALEIKIS. LITHUANIA“, perskaitė neįprastą amerikiečio ausiai vardą ir pavardę.

- „Baltasis ereli“, „baltasis ereli“, - už jo nugaros karštligiškai nuskambėjo radisto kvietimas medicininės evakuacijos komandai, - koalicijos pajėgų karys…, - pradėjo siųsti raportą.

- Stop, - nutraukė jį seržantas, - nereikia. Jis negyvas. Jis netgi LABAI NEGYVAS, - sumurmėjo daugiau sau negu radistui. „Jėzau Kristau, šitai mumijai turbūt koks tūkstantis metų!“, tylomis apstulbęs pagalvojo.