Autorius: Kęstas Sukackas

 

Arkliai muitinėje, arkliai….

 

Vieno daugiabučio namo dviejų kambarių bute suskambo telefonas. Šiltoje lovoje vartęsis nuo šono ant šono Auryla ne juokais išsigando. Muitinės viršininkas galvojo ilgiau pasnaus po įtemptos savaitės, ir še, kad nori, vėl kažkam prireikė. Tingiu judesiu Auryla atmetė antklodę, pasirąžė lyg koks katinas ir tarsi nenorėdamas lėtai tiesė ranką prie telefono ragelio. Jį keldamas muitinės viršininkas jau pradėjo keikti tą netikėtą žadintuvą, kuris trikdo ryto ramybę, neleidžia ilgėliau snustelėti. Aušo šeštadienio rytas, tikėjosi pailsėti, niekur neskubėdamas paskaityti laikraščius, išgerti kavos, o vėliau padirbėti nuosavame kolektyviniame sode prie ežero. Tenai, mažyčiame žemės sklype, jau verkiant reikėjo rankų darbo, nes žėlė žolės. Tik skambutis nutraukė visą ramios dienos planą.

 

 

„Klausau“, – pakėlęs telefono ragelį įpykusiu kimiu balsu ištarė Auryla.

 

„Viršininke, viršininke, – šaukė persigandusiu balsu pamainos vadas Petraitis. – Arkliai muitinėje, arkliai…“

 

„Kas per velniava, kokie, Petraiti, dar arkliai? Gal balti tau vaidenas, o gal ko nors prisilupai vakar?“ – pertraukė Auryla, nesuprasdamas, ką šneka pavaldinys.

 

„Ne balti, tikri arkliai, viršininke, tikri. Aš irgi, kai pamačiau, kad atbėga tiesiai į mane per muitinę, pagalvojau, kad sapnuoju ar haliucinacijos prasidėjo. Bet pasitrynęs akis supratau – čia ne juokas. Žirgai dar sužvengė ir nubėgo su vežimu tolyn, kelią nusagstę „minomis“. Nespėjau pagauti“, – raportavo uždusęs muitininkas.

 

„Kur nubėgo, ką čia šneki? Cirkas kažkoks, – iš nuostabos pradėjo šaukti viršininkas. – Tuoj pat sulaikyk arklius ir važnyčiotoją bet kokia kaina. Sulaikyk ir uždaryk nedelsiant, tuoj pat. Važnyčiotoją apklausti ir išsiaiškinti visas aplinkybes. Gal ką vežė ir kaip jie per tą muitinę pralėkė!“ – įsakmiai šaukė pavaldiniui ką tik prabudęs viršininkas.

 

„Važnyčiotojo nėra, vieni arkliai pasibaidę su vežimu pralėkė. Kur jis –neaišku, gal iškrito, gal kur girtas krūmuose miega. Nežinau. Mačiau, vežimas beveik tuščias, kontrabandos neturėtų būti, tik šieno truputis jame buvo“, – toliau raportavo išsigandęs Petraitis.

 

„Čia dabar kas? To muitinėje dar nebuvo. Arkliai – sienos pažeidėjai. Na, ir nuotykis. Atlėks tuoj žurnalistai, prirašys visokių nesąmonių, kad nesugebam saugoti sienos. Reikės aiškintis viršininkams. Kažkokia velniava“, – mąstė sau balsu viršininkas, galvodamas apie savo munduro garbę.

 

„Kaip tai nėra važnyčiotojo? Surasti ir išaiškinti. Įsakyk vyrams arklius sulaikyti, reikia – pririšk prie kokio stulpo, nes jie gyvas įrodymas, nusikaltimo sudėtis. Ką mes parodysim, kai paprašys tų gyvulių? Ir raportą man tarnybinį parašyk. Kuo skubiau vykdyk. Tiesa, „minas“ nuo kelio pašalink, kad būtų švaru. Aš tuojau atvažiuoju. Niekam apie tai nė mur mur, nes apsijuoksim ant viso svieto. Triukšmo mums nereikia“, – įsakmiu tonu tarė viršininkas.

 

Petraitis atsakė, kad viską padarys kaip pridera, kaip liepta. Dar tarstelėjo, kad arkliai netoli nubėgo, žvitriai rupšnoja žolę pievoje už šimto metrų nuo muitinės. Juos prižiūri Kostas.

 

Aurylai kaip mat išgaravo miegas. Jis greitai nusiprausė, apsirengė ir, pasiėmęs švarką, išbėgo pro buto duris. Skubėdamas bandė spręsti mįslę, ką daryti su tais arkliais, gal pranešti policijai? Juk negalima jų laikyti muitinėje. O ir atiduoti ūkininkui negalima. Tai gyvi nusikalstamos veikos įrodymai. Ir kas bus, jeigu atsiras koks valstietis iš Lenkijos ir pareikš, kad šie arkliai yra jo nuosavybė, kad jie pasibaidė ir perbėgo valstybinę sieną? Kur tada žiūrėjo muitininkai? Jau tarptautiniu skandalu kvepia. Pradės komisijos visokios važinėti, domėtis, ar darbuotojai pasielgė pagal įsakymus, reglamentus. Tirs įvykį, naršys dokumentus, ieškos, kaip vienas ir kitas dirbantis poste elgėsi pamatęs tuos eržilus, ar davė komandą sustoti, ar viską padarė, kad sulaikytų, užkirstų kelią neprašytiems svečiams.

 

Auryla važiuodamas mąstė ir kaip pats pasielgtų, pamatęs putojančius, išsigandusius arklius, lekiančius per sieną. Bandyti juos sulaikyti – tai tas pats, kaip ir stabdyti nestojantį automobilį ir lįsti po ratais gyvam. Šie gi galėjo savo kanopom pašventinti ir kaulus paskaičiuoti. Tuomet būtų dar liūdniau, o gal net ir juokingiau, jeigu būtų nustatyta, kad kažkuris darbuotojas susižeidė eidamas tarnybines pareigas, bandydamas sulaikyti kontrabandininkų arklius, perbėgusius valstybinę sieną. Oi kaip juoktųsi viršininkai, pirštais užbadytų. Gal ir apdovanotų tokį „didvyrį“, krūtine pastojusį kelią arkliams, bet kalbų, kalbelių nebūtų išvengta.

 

Taip mintis dėliodamas viršininkas suprato, kad vargo dėl arklių bus, bet niekaip negalėjo apkaltinti muitinėje dirbančių vyrų. Atrodo, jie viską padarė, ką galėjo.

 

Tačiau viena mintis jį neramino. Nejaugi tame vežime, su kuriuo pralėkė arkliai, nieko nebuvo. Nejaugi. Juk veža iš ten ir cukrų, ir miltus, ir mėsą, ir šiaip visokius daiktus. Gal koks nors kontrabandininkas paslėpė po šienu kokią nors kontrabandą, pats įlindo į krūmus ir, išgąsdinęs arklius, žiūrėjo, ar jų nesulaikys, ar jie saugiai perbėgs. Kontrabandininkai dabar išradingi, gali visko sugalvoti.

 

Vydamas tokias mintis iš galvos, dar žiovaudamas, Auryla pasiekė muitinę. Nors vos pusmetį išdirbęs šiame poste, tačiau viršininkas matė, kad visi vyrai yra savo darbo vietose. Kaip visad lėtai judėjo važiuojanti per muitinę automobilių eilė.

 

Iš kažkur išdygęs pamainos viršininkas Petraitis pasisveikindamas ištiesė ranką Aurylai, dar kartą raportuodamas, kad viskas teka įprasta vaga, važnyčiotojas nerastas, jo ieškoma visais galimais taip vadinamais kanalais, nors niekas jo taip ir nematė. Pavaldinys, skėsčiodamas rankomis, parodė į tiek triukšmo sukėlusius arklius, įtariamus kontrabandininkų padėjėjus, kurie ganėsi pievoje. Jie, iškinkyti iš vežimo, jautėsi saugiai, skabė pievoje žolę vos už šimto metrų nuo muitinės, prižiūrimi muitininko Kosto. Petraičio veide jau nebuvo baimės, tik praikaitas veide dar išdavė kažkokį nerimą.

 

„Viršininke, arkliai ramiai ganosi, vyrai dirba savo darbą. Kol kas ramu“, – tarstelėjo užtikrintai pamainos viršininkas. Jis ištiesė tarnybinį raportą, kuriame smulkiai buvo surašyta, kaip šiuose laukuose atsirado nelemtieji arkliai. Permetęs akimis, Auryla tarstelėjo, kad viskas surašyta tvarkingai ir jis perskaitys sugrįžęs namo.

 

„Išgąsdinai tu mane, Petraiti, labai išgąsdinai. Lėkiau čia tarsi į kokį gaisrą. Galvojau, nesusitvarkysi su tais arkliais, pradės žvengti, spardytis, dar kokiam užsieniečiui įspirs ar automobilį apgadins savo kanopomis. Pasirodo, kad ramu. Bet sakyk, ar vežime nieko nebuvo, nes jeigu kokią kontrabandą vežė, paslėptą šiene, tai gali mums visiems blogai atsirūgti“, – svarstė budrusis Auryla.

 

Pamainos viršininkas tik gūžčiojo pečiais ir tvirtino, kad vežimas netoliese tuščias stovi. Tik kažkokia kepurė jame gulėjo, dar šieno šiek tiek, matyt, arkliams ėdalo įdėta. Jis tvirtino apžiūrėjęs iš visų pusių ir vežimą, ir arklius, nieko įtartino neaptikęs. Tiesa, juokaudamas dar pabrėžė, kad sulaikyti arkliai yra gerokai įmitę. Matyt, jiems ūkininkas negailėjo nei šieno, nei grūdų ar kitų priedų, kad jaustųsi sotūs ir stiprūs.

 

Šypsodamasis pamainos viršininkas tarstelėjo, kad kaip ten bebūtų dabar muitininkai praturtėjo, turės arklių ir galės vadintis raitais muitininkais. Girdi, nepabėgs kontrabandininkai su krepšiais, prigrūstais gėrybių, nei laukais, krūmais ar miškais, nes raitoji muitinės kavalerija juos „susems“. Juokais tikėjosi – muitininkų darbas taps mobilesnis.

 

Pašnekėjęs ir supratęs, kad situacija kontroliuojama, Auryla sėdo į automobilį. Prieš tai dar paprašė, kad arklius gerai prižiūrėtų, duotų ne tik paėsti, bet ir atsigerti. Jautė, kad niekas neateis jų pasiimti, po kiek laiko jie bus pripažinti bešeimininkiu turtu ir parduoti ūkininkams. Jam rūpėjo, kad toks turtas neprarastų savo vertės.

 

Auryla buvo įsitikinęs, kad vietinių laikraščių reporteriai nesnaudžia, tarsi bitės, ištroškę nektaro, tuoj pat atlėks į muitinę. Todėl, nenorėdamas papulti jiems ant „kabliuko“, sėdo į automobilį ir išrūko namo. Jis jautė, kad žurnalistai iš šio įvykio išpūs muilo burbulą, parašys, kad išgąsdinti muitininkų arkliai kirto sieną ir žvengdami bei kanopomis kasdami žemę įvarė baimės eilėje stovėjusiems turistams, kurie metė cigarečių prigrūstus krepšius ir pasislėpė krūmuose.

Kitą dieną vietiniame laikraštyje pasirodė panaši informacija, skambiu pavadinimu „Arkliai muitinėje išvaikė eiles“. Šioje publikacijoje dar buvo rašoma, kad norėjusiam sulaikyti iš anapus atlėkusius su vežimu arklius vienam iš muitinės darbuotojų šie vos neišmušė priekinių dantų. Pyko skaitydamas šią publikaciją Auryla, tačiau jis to ir tikėjosi. „Vargas su tais arkliais, didelis vargas, kaip ir su kiekvienu gyvu padaru, kuris tik žvengti moka“, – mąstė skaitydamas Auryla.