Autorius: Jonas Urbonas

 

Ilgo, kaip didžiulis vamzdis apvalaus, tamsaus koridoriaus abiejuose galuose degė ryškios, akinančios šviesos. Jos draskė akis, vertė užsimerkti, bet net užsimerkus nuo jų baisiausiai skaudėjo galvą.Varstantis skausmas vaikščiojo po visą kūną ir plėšė jį, tarytum smaigė daugybe peilių ar degino iki raudonumo įkaitintu iešmu. Ausyse spengė, švilpė ir leido manyti, jei tai nesibaigs, šie garsai visiškai apkurtins. Nebežinodamas ką daryti, Astas stovėjo koridoriaus vidury: norėjo eiti, bėgti, kažkaip išsigelbėti, tačiau negalėjo pajudėti iš vietos. Kojos klimpo į nepermatomą tamsą ir virtusios švininėmis, keistai didelėmis, tiesiog gremėzdiškomis, visiškai nebeklausė. Jis stengėsi pajudinti ranką, paliesti nesuvokiamai pasikeitusias kojas, tačiau ranka irgi neklausė – jos lyg nebuvo. Ranka turėjo būti, Astas žinojo – ji yra, tačiau šiuo metu ši kūno dalis jam nebepriklausė. Siaubinga baimė kaustė protą ir vertė ieškoti išsigelbėjimo, kuris privalėjo būti kažkur čia, netoliese, tačiau netekus visų veiksmų, vargu ar bebuvo įmanoma kažką pakeisti. Staiga koridoriaus gale kažkas sprogo ir atsiskyręs liepsnojantis rutulys, užpildęs visą ribotą koridoriaus erdvę, žaibiškai ėmė artėti. Astas pajuto, kaip kūnas netenka svorio ir atitrūkęs nuo žemės, nežmonišku greičiu krinta iš protu nesuvokiamo, neišmatuojamo aukščio. Jis sukosi, vartėsi neapibrėžtoje tuštumoje, nežinia į ką skaudžiai trankėsi, kol pagaliau, kaip iš dangaus nukritęs didžiulis meteoritas, rėžėsi į kažką labai kietą ir išsitiesęs visu ūgiu, nebepajudėjo. Skausmas visame kūne pasikeitė, berods, dar sustiprėjo ir tiesiog vertė netekti sąmonės, o gal netgi mirti. Visiškai netikėtai, labai iš toli, perrėkęs nežemišką švilpesį, pasigirdo nepažystamo vyro balsas:

 

– A, pagaliau atsigavai? Šaunuolis, šaunuolis…

 

Astas pabandė praplėšti akis, tačiau atsekusi paskui, ta pati ryški, akinanti šviesa tebesklido kažkur iš viršaus ir taip varstė akis, kad atsimerkti buvo tiesiog neįmanoma.

 

 – Tau pasisekė, vaikine, – vėl prašneko tas pats paslaptingasis balsas, kuris ką tik grąžino Astui realius jausmus. – Nevisi išgyvena. Juolab, kad tave iš pačio pragaro ištraukė. Gajus pasirodei. Šaunuolis, ilgai gyvensi. Na gerai, ilsėkis. Dabar tau tik tai ir te svarbu.

 

Astas pajuto kaip tvirta, vyriška ranka draugiškai patapšnojo jam per petį. Vargais negalais įstengęs truputėlį pramerkti akis, jis išvydo virš savęs pasilenkusį barzdotą, akiniuotą, nebejauną vyrą baltu chalatu. Tačiau vyras nelabai domino Astą. Kur kas labiau jam knietėjo išvysti tos nelemtos, mistinės šviesos šaltinį. Pramerktas akis akino virš galvos kabančio galingo prožektoriaus spinduliai. Giliai atsidusęs, su kaupu patenkinęs savo žingeidumą, Astas vėl užsimerkė. Buvo neapsakomai karšta, o prožektorius prilygo negailestingai, kepinančiai dykumos saulei. Baisiai norėjosi gerti.

 

Invalido vežimėlis lengvai riedėjo ilga alėja, kuri, berods, neturėjo nei pradžios, nei pabaigos ir susiaurėjusi prie horizonto, vedė tiesiai į dangų. Iš abiejų alėjos šonų maloniai šlamėjo seni, išsikeroję medžiai. Tankiose, net dienos šviesą sunkiai praleidžiančiose šakose čiulbėjo daugybė įvairiabalsių paukštelių. Rūpestingi gydytojai gydė kūną, ramybė – sielą.

 

Jauna, nedidukė, juodbruva slaugė, pasipuošusi baltu it sniegas chalatu ir apsirišusi tokios pat sniego spalvos skarelę su raudonu kryžiumi, kuri patikimai slėpė ne vien plaukus, bet ir kaktą, skruostus, kaklą, – viena ranka stūmė vežimėlį, o antroje laikė prakąstą obuolį. Laikas nuo laiko ji stabteldavo, atsikąsdavo sultingo vaisiaus, grakščiai aplaižydavo ant lūpų ištryškusias sultis ir bereikšmiai įbedusi žavų tamsiai rudų, apvalių akių žvilgsnį į priešais besitęsiančią smulkiais akmenėliais grįstą alėją, neskubėdama žingsniavo toliau. Berods, tai buvo nelabai įdomus, tačiau įprastas, kasdienis jos užsiėmimas, nes keistai sustingęs, pamaldus, bet tuo pat metu išdidus slaugės veidelis mokėjo tik liūdėti ir užjausti.

 

Astas net neįsivaizdavo kiek laiko praleido šitoje ligoninėje kol atgavo sąmonę: dieną, dvi, savaitę… Atsigavęs jis jau keletą dienų gulėjo balta pataline užklotoje lovoje nejudėdamas, prijungtas prie nežinia ką rodančių medicininių prietaisų, kuriuos laikas nuo laiko įdėmiai sekė besikeičiantys gydytojai. Tik šįryt, matyt likę patenkinti ligonio būsena, gydytojai atjungė visus stebėjimo prietaisus ir suteikė galimybę įkvėpti gryno oro. Todėl šis netikėtas pasivaikščiojimas Astui buvo tikra staigmena.

 

Atmintyje teišliko naktis. Danguje ryškiai švietė mėnulis, o žvaigždės taip priartėjo, jog norėjosi ištiesti ranką ir pasiekti kurią nors iš jų. Tą nuostabią naktį jie pateko į pasalą. Negailestingai švilpė kulkos, aidėjo sprogimai. Skeveldros skaldė uolas ir negailestingai kapojo nedidukų, jaunų krūmokšnių šakeles. Šalia kovęsis arabas sukniubo sužeistas, o gal nebegyvas. Astas bandė prišliaužti prie bendražygio, jam pagelbėti ar bent jau pasinaudoti jo ginklu, nes savojo apkaboje teliko tik keli šoviniai. Netikėtai visai šalia, kurtinamai driokstelėjo sprogusi granata, o gal iš minosvaidžio paleista mina. Akis apakino ryškus sprogimo blyksnis. Krūtinėje Astas pajuto nestiprų, bet deginantį skausmą. Kūnu tekėjo kažkas šiltas ir lipnus. Akimirksniu kojos ir rankos nutirpo, tapo lyg vatinės pliušinio meškiuko letenos, ir visiškai atsisakė vykdyti savo pareigą. Nebesigirdėjo šūvių; tik keistas, bjaurus spengesys pripildė ausis ir kaip replėmis suspaudė galvą. Apsivertęs aukštielninkas, Astas įsistebeilijo į žvaigždėtą dangų, kuris krito ant jo, sukosi, neapsakomu greičiu bauginamai artėjo ir tuoj, tuoj turėjo prispausti savo sunkia mase. Nuleidęs galvą ant kietų akmenų Astas pajuto kokie jie minkšti, minkštesni už bet kokią pūkinę pagalvę – malonūs ir žadinantys didžiulį norą miegoti. Galva gulėjo ramiai, o akyse pamažu viskas blanko, blėso, nyko, kol įsiviešpatavo visiška tamsa – nebeskaidrinama mėnulio, nebemarginama žvaigždžių. Jis nejuto skausmo, nebijojo mirties, net nemąstė apie tai kas nutiko. Tuo momentu, kaip niekada anksčiau, Astui pasidarė vi¬iškai vis viena kas su juo bus toliau. Ir tik vienas vienintelis nepaprastai keistas jausmas neleido atsisveikinti su šiuo pasauliu: tarytum nuo kūno atsiskyrusi dvasia dar plazdėjo, klajojo aplinkui, bet irgi tuoj turėjo kažkur išlėkti. Tačiau prieš ilgą kelionę ji dar privertė pagalvoti:

 

„Mirštu… Jau mirštu… Pagaliau mirštu…“

 

Ir tamsa, visiška tamsa, beribė, beerdvė, sunki ir panaikinusi tolimesnį egzistavimą. Tuštuma ir išnykimas… Tarytum kažkas ėmė ir išjungė gyvybę kaip elektros lemputę. Išjungė ir tam tikrą laikotarpį ištrynė ne tik iš atminties, bet ir iš gyvenimo. Nebuvo nieko, tik ta žudanti tuštuma, tamsa ir neegzistavimas, kol…

 

Mergina baltu chalatu sustojo prie vieno iš daugybės suoliukų ir rūpestingai apsuko invalido vežimėlį taip, kad pro tankias šakas besiskverbiantys ryškūs saulės spinduliai nekristų jos slaugytiniui į akis. Pabrukusi po savim ilgą sijoną, kuris labai panėšėjo į vienuolės apdarą, ji atsisėdo ir atsirėmė į kietą suolo atlošą. Astas nematė merginos, o tik jautė jos artumą, jos būvimą šalia, net girdėjo, ar bent įsivaizdavo girdys jos alsavimą ir kartkartėmis keistą kandamo obuolio traškesį. Ieva valgė draudžiamą vaisių.

 

– Mes jau atvažiavome? – Net pačiam Astui savo balsas pasirodė keistas, negirdėtas, nesavas – taip seniai jis nebuvo ištaręs nė žodžio. Tvarsčiai veržė krūtinę ir neleido laisvai mėgautis seniai pamirštais gryno oro aromatais. Plaučiams trūko deguonies ir ištaręs keletą žodžių, Astas vos neužduso.

 

– Taip, – trumpai, sausokai sučiulbo plonytis, mergiškas slaugės balselis. Minutėlę patylėjusi ir, turbūt supratusi, jog mažokai pasakė, ji paaiškino: – Tau dar negalima toli. Gydytojai neleidžia…

 

Sukaupęs visas jėgas, kaip galima daugiau įkvėpęs sauso, gerklę džiovinančio oro, Astas vėl paklausė:

 

– Kiek laiko aš jau čia, jūsų ligoninėj?

 

– Tiksliai nežinau – apie mėnesį. – Slaugė pasidarė truputėlį kalbesnė, o gal kalbėtis su ligoniais tebuvo jos profesine pareiga. Kaip ten bebūtų, mergina tęsė: – Girdėjau, tau labai pasisekė. Tave išnešė iš mūšio lauko. Netekai daug kraujo. Vos per plauką granatos skeveldros nepalietė širdies, o kulkos suvarpė pilvą. Kiti su tokiais sužeidimais paprastai miršta, o tu, kažkokio stebuklo dėka pradėjai gyti ir greitai visai pasveiksi…

 

– Puiku, ilgai gyvensiu. – Astas sugebėjo net nusišypsoti. Jis pajuto, kad kvėpuoti ir kalbėti darosi kur kas lengviau. Liežuvis tarytum išsimankštino, prisiminė savąją paskirtį ir vėl ėmėsi savojo darbo. Deja, tuo pat metu aštrus skausmas pervėrė kairįjį šoną. Astas stengėsi pasisukti į merginą, tačiau negalėjo net krustelti.

 

– Nedaryk staigių judesių, – pastebėjusi, kad ligonis nori atsigręžti, perspėjo slaugė. – Žaizdos ir siūlės po operacijos dar nevisai užsitraukę, – paaiškino ji. – Būk atsargus. Jei tau pasidarys blogiau, nuo gydytojo klius man.

 

– O aš bent jau vaikščiosiu?.. – paklausė Astas.

 

Netikėtai jį persmelkė baisi mintis.

 

„O kas jei… Po velnių! O jei tapsiu gyvu lavonu! Invalidas…“

 

Tačiau tarytum perskaičiusi siaubingas ligonio mintis, gailestingoji seselė suskubo jas paneigti:

 

– Ne, ne, viskas bus gerai. Gydytojas sakė, kad netik vaikščiosi, o net pamirši apie sužeidimą. Tau padėjo Alachas. Tik jam turi būti dėkingas…

 

Likęs patenkintas merginos atsakymu, tačiau nesusidomėjęs pasiūlymu už grąžintą gyvybę visą likusį gyvenimą dėkoti Alachui, Astas dar sykį pakartojo bandymą atsigręžti, bet veltui: sustingęs kūnas neklausė ir tik aštrūs diegliai varstė jį perspėdami, kad verta likti tokioje pozoje į kurią jį pasodino.

 

– Kuo tu vardu, – pagaliau susitaikęs su visišku neveiklumu, paklausė Astas. – Pastebėjau, tu labai graži…

 

Mergina atsistojo ir matyt supratusi, kad šis jos slaugytinis nepaprastai užsispyręs, gan staigiu judesiu apsuko invalido vežimėlį į savo pusę. Prasiskverbusi pro tankią medžių lapiją saulė krito jai ant veido. Išlindusi iš po glotniai galvą apgobusios skarelės nepaklusni juodų plaukų sruoga sutvisko sidabro spinduliais. Mergina vėl atsisėdo. Pro prasiskyrusius ilgo, balto chalato skvernus, kyšančios iš po tokio pat ilgo, storo audeklo sijono, pasirodė nuostabios, tamsios, tarytum gerai saulėje įdegę blauzdos.

 

– Džošia, – atsakė ji ir tarytum dėl kažko susigėdusi, nuleido žavingų akių žvilgsnį į juodais akmenėliais grįstą alėją. Tačiau tuoj pat įsidrąsinusi ji vėl pažvelgė į smalsųjį ligonį ir pridūrė: – Dažnai mane vadina paprasčiausiai Džo. – Putlokas jos lūpas pravėrė šypsenėlė…