Autorius: Darius Gylys

 

Rima atėjo laiku. Tiksliau, atvažiavo dviračiu. Ji mėgo tą daiktą ir naudodavosi juo tol, kol šis neklimpdavo sniege ar neslysdavo ledu.

 

Riedėdama pro metalinius dvivėrius vartus į mūru aptvertos teritorijos vidų, Rima neatkreipė dėmesio į sarginę. O į televizorių įsispoksojęs sargas nepastebėjo jos.

 

Kairėje pro didžiulius pirmo aukšto langus matėsi blizgūs, pasieniui sustatyti karstų dangčiai. Čia skausmo parduotuvės užkulisiai: šiame įvažiavime turbūt rūko pardavėjai, pasiplepa su sargais, su kaimynais. Mažų įstaigėlių komplekse apstu – tarsi vėžiagyvių mirusio banginio kūne, Rima tuo neabejojo.

 

Už vokiško autobuso nuleistomis padangomis stovėjo šuns būda. Jo paties nematyti, gal snaudžia arba pas sargą glaustosi. Už būdos – kairėn, o ten – „broma“ į vidinį pastato perimetrą.

 

Iš visų užrašų, Rimos vizito tikslą aiškiausiai apibrėžė šis: „medienos restauravimo dirbtuvės“. O greta: „eksperimentinis-mokomasis kulinarijos cechas“…

 

Antrame aukšte toje pastato pusėje nedegė nė viena lempa. Negyva, vaiduokliška pusė. Pradėjo lynoti, todėl Rima, vis tik, su dviračiu pakilo laiptais. Sustojo prie šviežiai betonuotos palangės, šalia baltai dažytų durų padabintų jaunatvišku lipduku „Nesibeldę neikite. Į duris nebelskite!“, kurį Rima prietemoje vos įžiūrėjo. Prieš skambindama darbdaviams, ji pastebėjo sklindant šviesą iš už gilyn į pastatą besirangančio koridoriaus posūkio. Sumanė patikrinti.

 

Apšnerkštas tualetas. Šviesa palikta. Laimei, ant sėdynės buvo plastmasinis dangtis, tad Rima trumpam užėjo. Durų neužsidarė, nes taip įdomiau, ir šviesos papildomai nedegė. Romantika! Kur kitur, žmogus, gali „viešai“ nusileisti kelnes?

 

Vos spėjusi pajusti akimirkos žavesį, ji išgirdo skubrų tipenimą. Kažkur jau už dviračio, vis artyn.

 

Rima instinktyviai užtrenkė tualeto duris. Sustingo aklinoje tamsoje, matydama tik šviečiančius plyšelius aplink durų perimetrą. Šuo jau čia pat, krebžda už durų, kartkartėmis skambiai sulodamas. Balsas „solidus“ – Rimos celėje aidi kaip šūvis, priversdamas nenorom krūptelėti.

 

Vis dar sėdėdama, Rima apčiuopia telefoną. Šis rodo dvi ryšio padalas.

 

 

Kol aukštaūgiai Kęstas (aka Kysa) ir Rolandas (aka Rolas) skubėdami knebinėjosi su tekintais durų staktos „от Версаче“ varžtų kaištukais, Leonidas (aka Lionia) – vyriausias ir reprezentatyviausias iš trijulės – rankiojo ir į plastmasinį konteinerį dėjo išmėtytus įrankius: spaustuvus, plaktukus, kaltus, matavimo prietaisus, pieštukus, klijų tūbeles, skudurėlius, skiediklio bei pigmento tirpalo indelius, teptukus, obliukus, grąžtus, sraigtus, plastmasinius kaiščius, kartono gabalėlius, elektros laidų prailgintuvus ir kita. Jie skubėjo atgal į dirbtuves, nes žinojo Rimą atvyksiant, tačiau mest beveik baigto darbo nebuvo pratę.

 

Kieme rūkė apsauginis, o mažutis, niurzglus įrenginėjamo namo darbų vadovas savo kamaraitėje ilgesingai sklaidė rusišką „Playboy“ numerį – jis nori namo…

 

Pakeliui iš Didikų gatvės, suskambo Lionios telefonas. Po pusės minutės pokalbio visi bernai prapliupo garsiai žvengti. Tai bent istorija su Rima išėjo! Cha cha! Kas turi sargo numerį? Šiandien Mazajus budi? Jis greičiau nueis.

 

Kelionė atgal neprailgo.

 

 

Grįžtančius, nešinus įrangos dėžėmis vyriškius Rima pasitiko oriai. Laiptų aikštelėje plieskė žilabarzdžio sargo įjungta šviesa, o šuo buvo toli – glaustėsi prie Mazajaus sarginėje: „ai, šaunuooolis!..“. Rimos garbė beveik sveika, nes gelbėti atskubėjęs nuovokus senis skubiai pasišalino, vos pranešęs, kad jau saugu, ir Rimos net nematė.

 

Leonidas Rimai pasirodė galantiškas ir tarškus – tikras „menininkas“. Neįpareigojantys jo plepalai nuėmė grėsusią įtampą taip, kad Rima net laikinai primiršo savo ketinimus nunuodyti šunį.

 

Kavos? Arbatos? Ne… Ji negeria nei to, nei to.

 

Fone dzingsi kažkokia labai jau moderni Kęsto įjungta muzika. Kol Lionia kriauklėje plauna tris puodelius, o anie du prausiasi ir turbūt persirenginėja apačioje, Rima vizualiai įvertina dirbtuves.

 

Pirmas žvilgsnis – į stalą (vėliau Lionia atsiprašys už jį ir juokaus, kad čia „indiškas stalas“, dukart į metus plaunamas Gango vandeniu, todėl ugdo darbuotojų imunitetą ir palaiko dvasingumą): pilkšvas laminuotas medžio dulkių plokštės luitas, labai panašios būklės kaip neseniai lankytas tualetas – rudai „dekoruotas“. Tik, vietoje nutuokiamo ingrediento, čia dominuoja kavos, cukraus ir tabako pelenų mišinys.

 

Storu medžio dulkių - dirbtuvėse jos tikra rykštė – sluoksniu dengti, kurį laiką neliesti stalo įrankiai bei išdžiūvę arbatos pakeliai, prancūziškos duonos kriaukšlė, į tumulą sumaigytas plastikinis maišelis, o jame – biologinė, penicilino, bomba…

 

Nusprendusi šio daikto niekada neliesti, Rima pakelia akis į platesnes erdves, kurios mena daug šeimininkų ir stilių.

 

Papildžius, tai kas matyta, istoriniais faktais, išeina įdomi mozaika: kadaise čia būta didelio vienuolyno, gūdžiuoju sovietmečiu – kareivinių, o iš vėlyvojo sovietmečio likę kadaise čia dirbusių grafikų, vitražistų bei įvairios specializacijos restauratorių pėdsakų.

 

Pastato išorė – didžiulis vienuolyno kvadratas su vidiniu kiemu, barokine bažnyčia greta ir masyvia mūrine tvora. Pastato vidus primena seną geležinkelio stotį: duobėtos lentinės, kai kur – beveik poliruoto betono grindys, nuo sienų atšokinėję keraminės plytelės – iki pusės aukšto, dygūs ketaus radiatorių „akordeonai“, daugiasluoksnis nekokybiškas ir gumbuotas, purvinai žalsvas arba rusvas aliejinis dažymas.

 

Amatininkių pėdsakai kuklesni už „ideologų“, - tik dekoratyvūs, tarsi teminėje kavinėje: vitražėlis lango centre, gigantiškas diskinis pjūklas – tarsi Saulė – ant sienos, varyje kalinėtas Leninas, pavienės ryškiaspalvės raidės iš lipnios plėvelės – puošnios transparantų, stendų gamybos atliekos, gipsinės drožtinių baldų bei durų elementų kopijos – lapų pynė, vainikėlis, rozetė, fauno galva… Viskas, kaip žinia, labai dulkėta, tad paskutinis svarbus interjero akcentas – jei neminėsime savaime suprantamo staklių, įrankių ir darbo medžiagų dominavimo – yra pirštų žymės (drūžės, nučiupinėjimai bei kvaili piešinukai) ant glotnių paviršių.

 

 

 

- Tai ką, Rima, moki daryti? – klastingai, su juokeliu balse pradėjo Leonidas, kai silpnos persaldytos kavos gerti atėjo ir Rolas su Kysa. Visi trys greit, slėpdami šypsenėles, susižvalgė.

 

Rima nudavė, kad jai nė motais ir nepasismulkino atsakydama:

 

- Viską!