Autorius: lmirka

Štai skrendam. Skrendam. Skrendam.

Jau galbūt kelerius tūkstantmečius iš eilės mes skrendam nesustodami. Labai labai seniai  iš planetos, kurią vietiniai gyventojai vadino “Žemė”, mus paleido į visatą beveik tiesine trajektorija. Mes buvom užprogramuoti skristi tiesiai tiesiai tiesiai … tiesiai ties…iai…

Ir vėl jis užsikirto, nieko toliau aš papasakosiu. Mes turėjome skristi tiesiai ir kiekvieną sutiktą kliūtį gražiai aplenkti. Pakeliui fiksuodavome viską, ką matydavome visais savo radarais ir visą tai perduodavome į Žemę. Iš pradžių mūsų buvo labai daug - šimtai… Per pirmus skrydžio metus žuvo pusė. Technika buvo gavusi trejų metų garantinį laikotarpį, bet argi tai sprendimas raketai skrendančiai kosminėje erdvėje, kai staiga ji pradeda matyti viską inversiškai per visus radarus, arba dar geriau, viskas aukštyn kojom. Taip ir žūdavo raketos viena po kitos. Palaipsniui brokuotos raketos atsisijojo ir liko tik santykinai tobulos. Žuvimai praretėjo, vidutiniškai žūdavo raketa per tūkstantmetį. O mes vis skridom kaip didžiulis spiečius į priekį ir skridom.

Kodėl žmonės paleido krūvą geležies su dirbtinėm smegenim į priekį nieks iš mūsų nežino. Gal būt jie tikėjosi taip ištirti visatą, o gal būt kažką atrasti, o galbūt jie į mus prikrovė begalę sprogmenų ir norėjo ką nors susprogdinti???

Dabar tai jau nebesvarbu. Mes jau kelis kartus praskridome Žemę, bent jau taip visi mūsų davikliai rodė. Keista, skrendi tiesia linija, o prasuki ratą. Gal nėra jau ta linija tokia ir tiesi? Kas ją žino. Bet jau po pirmo susitikimo su Žeme mes supratome, kad žmonijos nebėra, žemė buvo virtusi beore dykuma. Ir mes neužfiksavome nė mažiausios dalies drėgmės ir geležies, nei paviršiuje, nei giliai po žeme.

Keista ta žmonių logika. Sukūrė raketas, įkrovė į jas dirbtinį intelektą ir uždavė griežtą skridimą, kurį kontroliuoja elektronika. Taip mes ir skrendam, nors jau senai viską matėm po kelis kartus, senai atsibodo sukti tą beprotiško ilgio apskritimą, bet nutraukti skrydžio negalim. Viskas ką mes galime padaryti, tai laukti, kad kokia nors elektroninė dalis išeis iš rikiuotės, ir tada jau nebeaplenksi eilinės kliūties.

Taip tu teisus, galiausiai mes likome dviese… dviese… dviese…

Na štai, tai jau labai dažnai pradėjo pas jį kartotis, anksčiau užsikirsdavo, po kiek laiko atsigaudavo ir toliau kelis metus veikdavo, o dabar štai tik atsigauna ir vėl užsikerta. Vienintelis vis dar iki šiol labai įdomus dalykas, tai kliūtis mūsų kelyje ir jos aplenkimas. o įdomus jis todėl, kad galbūt tai paskutinė kliūtis, ir jos nebeaplenksi. Na štai vėl planeta, įdomu kiek mūsų jos neaplenkė? Sunku pasakyt, nes mūsų atmintis tokių dalykų kažkodėl ilgai nelaiko. Bet… Gaila ši kliūtis man nepaskutinė.

Bet užtat man paskutinė… paskutinė… paskutinė…

Išties, jos jis neaplenkė. Keistas dalykas, užsikirtinėti jis pradėjo vos tik mus paleido į visatą. Ir visi tada galvojo, kad jis bus vienas iš pirmųjų. Bet, pasirodo, jis tapo priešpaskutinis. Gaila, bet likau vienas, kaip bebūtų keista, bet man atrodo, kad kažkas taip ir buvo suplanavęs, nes visą laiką aš skridau priekyje, kaip bandos vadas. Įdomu ir kodėl taip buvo sugalvota? Na bet štai ir vėl Žemė, keista, bet kiekvieną kartą, kai artėju prie jos, galvoju, kad šis kartas paskutinis…

Kažkas ne taip… Anksčiau nuo šios vietos prasidėdavo aplenkimo manevras, bet dabar tik palaipsniui didinamas greitis ir kažkas vyksta galinėje raketos dalyje, anksčiau to nebūdavo.

Na štai, mano skrydis baigėsi ir baigėsi ten kur prasidėjo – “Žemėje”. Dabar jau niekaip neįmanoma išvengti susidūrimo, o be to kažkodėl atrodo, kad raketos gale yra užtaisomas galingas sprogmuo. Bet tegul vyksta tai, kas turi vykti, o aš mėgausiuosi paskutinėmis skrydžio minutėmis… sekundėmis…