Autorius: Gintaras

 

1.Važiuojam atgailos

 

 

Šeštadienis prasidėjo nuo nedidelio melo. Šiaip , žinoma, nuo nuodėmės, kaip ir visas pasaulis.Tai tiek įprasta, kad net nuostabu, jog kažkaip tai pastebėjau. O pastebėjau šįkart tuoj, nes be jokio aiškaus motyvo atsisakiau pagloboti savo anūkėlį, kurį be galo myliu, dažnai apie jį galvoju, o kartais man netgi atrodydavo, jog jo ugdymas turėtų būti mano tikroji gyvenimo paskirtis.Juk visos tos knygos, kurias parašiau, visi moksliniai laipsniai suteikti už „tyrinėjimus“yra tikras niekas, tuščiausia iš tuščiausių tuštybė, tiesiog pajuoka Ir štai  žinodamas, kad turiu visą laisvą , jokiom atliktinom pareigom neapkrautą, šeštadienį aš tyčia sumeluoju, pasilikdamas sau patogaus tinginiavimo septynias valandas, nes vakarop buvau pasižadėjęs eiti melstis su broliais oratorijonais.Įvykęs melas graužė, ėmiau blaškytis po kambarius ieškodamas sau kokio užsiėmimo lyg pasiteisinimo, bet neradau nieko kaip tik stiprėjantį norą surinkti sūnaus telefono numerį ir pasakyti, kad situacija esą pasikeitusi ir jis gali atvežti vaiką. Staiga  vidinio chaoso užmarštyje pasigirdo Grigo melodija, mano mobilaus telefono  signalas.Skambino Silvija mano žmonos mirusio dėdės (o pastarasis mano žmonai atstojo kaip ir tėvą) sugyventinė paskutiniaisiais jo šešiolikos gyvenimo metais.Tai buvo nedidelė staigmena, jos netikėtas atvykimas, nes po laidotuvių visi dėdės artimieji tylom atsiribojo nuo jos taip parodydami, kad su Stasio mirtimi  jiems ji yra mirusi taip pat, nėra reikalo iš tuščio mandagumo ją bepakęsti, nors ji pati nekart rodė norą likti „savųjų“rate.Aš pats juolab nerodžiau jokio suinteresuotumo kaip nors palaikyti su ja ryšius, neatsakinėjau į jos kasmetinių ar gimtadieninių sveikinimų žinutes, galiausiai pamečiau jos numerį ir adresą.O kas gi ji man?

 

 

Silvija paprašė, kad sutikčiau ją stotyje, mat yra prikrovusi daugybę lauktuvių, pati nepanešanti, rankos jau silpnos, būk geras, pagelbėk.Ėjau nugrimzdęs dvejonėse, perkratydamas galimas jos atvažiavimo versijas, spėliojau, kokį elgesio variantą pasirinkti pačiam, kol nusprendžiau , kad jeigu nesuprantu, nedidelė čia bėda, tuoj viskas išaiškės, juk anksčiau ar vėliau viskas išaiškėja, tik gaila, jei taip atsitinka po laiko.

 

 

Staiga mane apėmė ramybė tokia galinga visaapimanti kaip virš stoties švytinti saulė ir joks daugybės išvykstančių ir atvykstančių autobusų triukšmas, būriai tai išsisklaidančių , tai vėl susispiečiančių žmonelių, joks neišsklaidomas benzino debesis nebegalėjo uždengti menkutės figūrėlės – ten perono gilumoje.

 

 

Jutau, kad ji mane jau irgi pastebėjo, iš tolo švietė nuolankia, atleidimo prašančia šypsenėle.Apsikabinau ir truputėlį ilgiau nei dera formaliam pasisveikinimui palaikiau savo glėbyj, lyg norėdamas pajausti, rasti atsakymą tuoj pat, aplenkdamas jos žodžius.Greitai pasiekėme namus, pakeliui įspėjau nekalbinti žmonos susenusios mamos, kas kelios minutė prarandinėjančios atmintį, bet nuolat siekiančios ištaikyti progą sukelti gailesčiui, paverkšlenti, ypač prašiau neliesti jos brolio mirties fakto, nors , aišku, tai buvo neįmanoma.

 

 

Kai ėmiau krauti ant stalo lauktuves  –  abstulbau  –  čia buvo daugybė stiklainių, pripildytų  –  virtų ir žalių, rankomis trintų uogienių - serbentų, vyšnių, visokiais naminiais būdais suruoštų daržovių mišrainių, raugintų,konservuotų ir šviežių pagardų prie mėsos, saldžių desertinių kepinių, saldumynų,  pirktų parduotuvėje ir pagamintų namuose.Puoliau ieškoti kokio patiekalo savo tuščiame šaldytuve, ačiū dievui, radau gabaliuką karbonado, kaip tik trims, jį greitai ėmiau ruošti, palikdamas moteris pokalbio, tik retsykiais įsikišdamas, norėdamas apsaugoti viešnią nuo kart nuo karto senolę apimančio nusikalbėjimo manijos.Kai jau sėdom užkandžiauti, atkreipiau dėmesį jog Silvija labai sumenkusi, išryškėję visos senatvinės raukšlės veide, o kūnas apdribęs, kaip paprastai kad būna kai žmogus nenatūraliai greitai meta svorį.Į mano nemandagią pastabą ji atsakė,kad pastaruosius dvejus metus ją be galo kankina skrandžio,stemplės negalavimai,išbandžiusi gausybę brangiausių vaistų,egzotiškiausių dietų,priversta labai disciplinuotai gyventi,o nepadeda niekas net nekalčiausia košelė neilgai trukus ima erzinti virškinimo sistemą ir taip ji galuojasi ,nežinodama ką ir galvoti.Ačiū dievui, laiku atsisakiusi mokytojavimo,išeidama į pensiją nesijaučia ką nors praradusi,nes ir ką ji galėjo perėmusi kitų mokytojų mokinius,anie būtų greičiausiai jos nesupratę.Taip jau būna – vieniems vaikams atiduodi visą dūšią,neriesi iš kailio,o jiems nei motais.Dabar gi daugiau laiko lieka sodui(nepaisant ,kad vaikai ją ragina parduoti,bet čia jos atsiminimai,kaip galima jų atsisakyti?).Tu gydytojas,tu žinai,kad galima išgydyti tik tuos ,kurie patys to nori,o su nenorinčiais – tik laiko gaišimas ir savo sveikatos alinimas,-sako ji.Pritariamai linkčioju,klausausi pasakojimo,o pastebėjęs senolės bandymus grįžti prie „mylimos“jos temos – „Anksti išėjusio brolelio“netikėtai paklausiau – o kodėl išsiskyrė tavo sūnus?Ji papasakojusi,kad pagrindinė priežastis esą buvusi numanoma žmonos neištikimybė,kai gimtadienio proga anoji išvykkusi į Ispaniją,o tą vakarą jai nebuvo galima prisiskambinti,jos nebuvo namie iki trijų nakties,o žinote,kokie tie ispanų vyrai,o tos jaunosios šiuolaikinės vokietaitės,tiek ir tereikia.Taip,atsakiau Silvija,tavo vaikas visas į tave,kaip keistai mes kartai nulemiam savo vaikų likimą.Jis paveldėjo ar tu jam įdiegei pačią brangiausią savo dovaną,pagrindinę savybę- pavydą.

 

 

Kaip paprastai tokiom aplinkybėm ,Silvija suplojo rankomis,užsidengė veidą ir išdidžiai pasakė – ko jau ko – o šitos savybės manyje nei su žiburiu nesurasi.Ir kaip tu gali gydyti žmones,taip jų nepažindamas? Atsakiau – ir tai buvo pagrindinis mano manevras - užtenka, kad pažįstu save.Tas kitus ir išgydo – savęs skausmingas pažinimas, prisipažinimas sau.

 

 

Pagaliau vaišės baigėsi ir gurkšnojant kavą ryžausi paklausti, koks gi yra jos pagrindinis kelionės tikslas. Ji truputį susijaudinusi pasisakė norinti aplankyti kapus, tik nežinanti, kaip iki jų nusigauti. Aš pats nežinojau, kaip nusigauti, nes tebuvau ten tik kelis sykius, o ir tuomet mane vežė kiti, tad nesirūpinau nei kelionės mršrutu, nei stengiausi įsidėmėti, kaip tą vietą pasiekti.Tepasakiau - turiu keturias valandas ir jeigu nori, kad tave palydėčiau, mes maža teturime laiko .Jo beveik visai neturime, nusprendžiau, pasiskambinęs į autobusų stoties informaciją sužinoti, kada atgalios į jos namus važiuoja  paskutinis autobusas. Skubiai apsirengę išbėgome į troleibusų aikštę, o šeštadienis, o grafikai rodo sumažintą reisų kiekį, o bėgu prie taksistų – į vieną galą penkiasdešimt, vadinasi, visas šimtas į abu galu.Ir tada sakau jai, jeigu rasi jėgų nurimti, mes viską spėsim, tik netrukdyk savo nerimu.Įšokome į troleibusą, vežantį Antakalnio link, mums iki „Žiedo“, paskui reiks klausinėt ir persėsti.Tuo tarpu yra šiek tiek laiko ir paprašiau jos lyg jau daugiau niekados nebepasimatytume pasakyt viską, kas guli jai ant širdies.Ji papasakojo, kad Stasį ji be galo mylėjusi, bet niekaip negalėjusi jam atleisti slaptų neištikimybių.Esą po mirties jai paskambinusi nepažįstamoji, telefonas yra išlaikytas ,jeigu panorėsiu patikrinti, prašom, tai įrodymas, o kažkokia nepažįstamoji verkdama apkaltinusi ją žmogžudyste – „tu jį nuvarei į kapus, jam taip gera buvo su manimi“.

 

 

Tuo metu jau reikėjo išlipti ir Dievo apvaizda jau ėmė mumis rūpintis  –  žmonės kažkaip vienas per kitą aiškino kaip pereit į kurią gatvės pusę, susakė numerius mums reikalingų autobusų, maža to, iš tolo komentavo į kokį mums sėsti, koks netinka, nors ,rodos, turėjom savo akis.Negana to , kai įlipus į reikiamą autobusą pirkau talonėlius į mano užklausimą atsiliepė bent trečdalis keleivių - vairuotojas, jo girtas draugas, šalia sėdinti žilaplaukė moteris vienuolės veido, visi kažkaip rūpinosi, stebėjo mus, kad tik neįvyktų klaida, kad neišliptumėm per anksti, o kai išlipsite – eisite tokiu takeliu, iki miško, gal septynis šimtus metrų, o ten jau susiorientuosite.

Išlipęs pradėjau juoktis - matai, Silvija, kai esi teisingam kelyj net neprašomi žmonės tau teikia pagalbą, tos pagalbos net ir per daug , ji tokia gausi.

 

 

Stotelėje prie kapų žvilgterėjome į atgalinį grafiką ir buvo aišku, kad teturime lygiai valandą , nei minutės daugiau, bet greičiausiai iki stoties nebespėsime.Ji vėl pradėjo nerimauti, blaškytis lyg įkliuvusi į laiko spąstus, užbėgo į kapinių parduotuvėlę, išsirinko žvakelę kryželiu pagražintoj stiklinėj vazoj, o jau seniai atspėjęs jos kelionės tikslą tyčia nupirkau dar vieną, tokią pat, tik violetinės-atgailos spalvos.Dar ji išrinko gyvų baltų gėlių puokštę ir…..pabandė pasiklysti kapinėse.

 

 

Painiava jos galvoje, nerimas ir drebėjimas jau ėmė nervinti ir mane, tad pasakiau – sek paskui, aš nuvesiu.Toli gelmėj kapinių pamačiau du mediniais kryželiais pažymėtus kapus ir nuvedžiau tiesiai prie jų. Silvija vos vilko kojas, nuo vidinio susijaudinimo ir dienos karščio buvo šlapia, suplukusi, jos žodžiais tariant net šilkinis jos švarkelis buvo jai per sunkus. Nuėmiau švarkelį ir įvariau ją į šoką, pakabindamas ant Stasio kryžiaus skersinio, tardamas,“kad atėjome tavęs lankyt, tai ir nurenk , ir palaikyk.Visada buvai mandagus ir malonus, rūpestingas svečiams. Šitas mano veiksmas ir žodžiai smarkiai išgąsdino Silviją, ji dar labiau pasimetė, niekaip negalėjo susikaupti maldai, bandė melstis, bet, pagaliau, atsisukusi į mane teištarė  –  negaliu, nėra jėgų.

 

 

-O tu pasakyk tai , kas svarbiausia, ko tu čia atvažiavai.Drąsiau, savo žodžiais.

 

 

Pradžioje ji buvo bebandanti kažką vapėti  apie tai , koks jis buvo jai neištikimas, kaip jai dėl jo buvo gėda savo giminių akivaizdoje, kaip jis negalėjo suprasti, kad ji viena jį mylėjo vienintele tobula meile,bet aš griežtai nutraukiau:

 

 

- Ne, ne tai.

 

 

Ta moteris, kuri skambino – guli čia, tu atvažiavai jos atsiprašyti dabar, po dvejų metų tavo meilužio mirties.Tu jos atžvilgiu padarei tą patį, ką kitos moterys darė tau.Štai ko tu čia atvykai Atleidimo..Ir , tardamas tai , perskyriau gėlių puokštę į dvi lygias dalis - kiekvienam sutuoktiniui po lygią dalį.

 

 

Tada ji man papasakojo, kad jų slaptas ryšys iš tiesų prasidėjo penkeri metai iki Stasio žmonos mirties.Apie jį žinojo visi, tik ne žmona.Ir aš nežinojau.Žinojau tik amžinas pavydo skandalingas scenas, kurių metu jis buvo kaltinamas negalintis praeiti pro jokį sijoną, pagaliau ta santuoka baigėsi skyrybomis, o susituokt su savo sugyventine jis taip niekuomet ir nesiryžo.Kad jis mylėjo savo vienintelę skandalingąją žmoną – supratau iš jo nesulaiko verksmo, sielvartingo nesugrąžinamai atrasto tiesos verksmo prie žmonos karsto.To verksmo buvo neįmanoma sutramdyti, paslėpti, visų aplinkinių nuomone tai buvo beveik nepadori rauda, tokia begėdiškai prisipažįstanti, tokia klaiki išpažintis, kad dauguma bevelijo pasišalinti, palaukti, kada tai nurims.

 

 

Surinkę šiukšles -  sudegusių žvakių likučius, apdžiūvusias, papuvusias vandenyje gėles, palikome visa tai ten, iš kur jos bus išvežtos, o patys  mes išskubėjome atgalios.Laiko jau beveik nebebuvo, tapo aišku , kad nėra prasmės laukti autobuso.Reikėjo prašyti grįžtančiųjų iš kapinių.Pirmoji pora – jaunas vyras ir gal aštuntame mėnesyje nėsčia moteris atsisakė, nes jie važiavo ne į miestą o dar kitas kapines.Antroji šeima, artėjusi prie automobilio su senut sena močiute ar mama taip pat atsisakė paimti mus dėl vietos stokos.Tada pastebėjau du jaunus vaikinus, jau ne paauglius, bet ir dar ne vyrus.Vienas jų man pasirodė sukalbamesnis ir jo pasiprašiau, kitas, kuris man, mano gėdai, pasirodė grubesnis  –  paklausė, kiek užmokėsiu.Atsakiau - o kiek kainuos?Jo draugas nusijuokė ir atsakė - sėskit, mano draugas pajuokavo.Mes įsėdome ant galinių sėdynių ir tyliai susispaudę pajudėjome.

 

 

-Ką lankėte?-paklausė „grubusis“.

 

 

-Vyrą, - netikėtai atsakė Silvija.

 

 

-o Jūs pas ką buvote? - savo ruožtu užklausiau aš.

 

 

- Buvusį draugą.

 

 

-Kokie Jūs nuostabūs žmonės, kiti savo artimųjų nelanko, o jūs lankote draugą……

 

 

Vaikinai net apsalo, išgirdę mano žodžius ir lyg pasiteisinimą teištarė, “kad draugas buvo labai geras“.Tada susidairė ir tepasakė  – mes aplenksime troleibusą ir, įjungę bėgį ,dideliu greičiu ėmė lėkti Antakalnio gatve.Sustabdę automobilį abu šypsodami plačiomis nuoširdžiomis šypsenomis ištarė – jums į „antrą“. Dabar suspėsite.

 

 

Pavydas - kaip nuodėmė manęs nedomino savo kasdieniškumu ir banalumu.Bažnyčia pasmerkė jį kaip mirtiną nuodėmę, bet aš, pavydėdamas įžvalgos Kšištofui Kiešliovskiui, kurio kūryba visą gyvenimą žavėjausi ir stebėjausi, kaip jis sugeba atrasti, išryškinti , detalizuoti ir demaskuoti blogio veikimą kasdieniniame -  ne bažnytiniame gyvenime, iki šio įvykio niekaip negalėjau suprasti , kad bet kurios nuodėmės mylimiausias rūbas įprastas kasdieniškumas, nepastebimumas, savotiškas kuklumas, o bažnyčia , savo ar ne savo noru atsiskyrusi nuo gyvenimo, pati yra tikrų tikriausia nuodėmė , besipuikuojanti savo atrestauruotais didingais mūrais, iškilusi aukščiau aukščiausiųjų miesto pastatų ir mielai lankoma turistų, kur jiems rodoma Dievo apleistųjų  buveinių šiuolaikinė prabanga kiekviename didesniajame pasaulio mieste , ką ten mieste – kiekviename skurdžiausiame bažnytkaimyje, nuodėmė, palikusi mus vienus beginklius stoti į negailestingą savižinos kelią dar yra ir didžioji dorybė,.mat tam, kad žmogus atsibustų dar reikia kančios, reikia, kad jis atsidurtų dykumoje, apiplėštas, sudarkytas, sulaužytas, patyręs šio pasaulio kunigaikščio galybę, kuri prieš jo paties valią padeda parodyti žmogui jo silpnąją vietą, pačiam žmogui nematomą, bet svarbiausią.Tada jau ir išsigelbėjimas ranka pasiekiamas.