Autorė: Virginija Dapkutė

Miglė nubildėjo laiptais žemyn, įsiutusi, tačiau nesuvokdama kodėl galvoje sukasi tik vienas kvailas žodis, pančiojantis savo nuodingu voratinkliu mintis. ,, Kekšė“,- skambėjo merginos galvoje,- ,, kekšė“,- balsas galvoje garsėjo. Rankos ir kojos tirtėjo iš jaudulio ir nervų. Blaivas protas kaip išgąsdintas žvėriukas pasislėpė tolimiausioje sąmonės kertėje ir atsisakė išlysti, užleisdamas vietą emocijoms. Paskendusi jausmų ir sujauktų minčių jūroje Miglė greitu žingsniu keliavo namo, nors ten laukė chaosas ir motinos pykčio bangos, tačiau tai buvo nustumta į antrą planą.

Tuo metu mokytoja uždarė duris ir kelias akimirkas pastovėjo atsirėmusi į jas, bandydama suvokti, kas ką tik įvyko, tačiau nesiryžo vytis merginos, kita vertus vertėjo palaukti ryto, o su juo ir protingesnių minčių srauto. Papurtė galvą, pliaukštelėjo delnais per duris ir nuėjo į kambarį, išjungė žviegiančias moteriškes kalbančioj dėžutėj ir kelis įkvėpimus- iškvėpimus sėdėjo tyloj. Įkyruolės mintys įsikibusios laikė ir  nepaleido iki paryčių, kai išvargęs kūnas pagaliau pasidavė ir nugrimzdo į poilsio būseną.

Rytą Miglė šoktelėjo iš lovos, manydama, kad pramiegojo- mama jau nuo penktos klasės nežadindavo,-  bet tuoj pat nurimo ir vėl atgulė. Miegas nebeėmė. Buvo penkta ryto. Sekmadienis. Spoksojo į lubas tarytum laukdama slaptų ženklų ar simbolių, kurie nurodytu teisingą kelią. Miglė, kaip ir daugelis jos bendraamžių turėjo begale problemų ir bėdų. Tikrų ir išsigalvotų, susikurtų dėl dėmesio trūkumo ar jo pertekliaus. Miglė negalėjo atsiremti į mamą, nes ši merginos akimis buvo despotė, netinkanti būti motina, dėl kurios kaltės tėvas paliko šeimą, o jo bandymas grįžti baigėsi motinos pastojimu ir brolio gimimu. Miglė nepasitikėjo mokytojais, kurie į bet kokias jaunimo problemas žiūrėjo su lengva šypsena ,,  užaugsit ir praeis“. Miglė buvo mylima ir gerbiama klasės draugų, tačiau paauglystė, kuri jau tolo ir rodės tuoj tuoj bus pamiršta, padarė ją tylene, uždara, tačiau stiprios valios moksliuke. Klasės draugai iš pradžių kvietę ją į įvairius pasilinksminimus pamažu nustojo tai darę, o vaikinų merginusių ją nuo pradinių klasių užsispyrimas subyrėjo, kai visada save prisižiūrinti mergina po vasaros  į dešimtą klasę atėjo su ,, arklio uodega“ ir nutįsusiais rūbais, priaugusi kelis kilogramus. Tačiau ne visus atbaidė pasikeitusi Miglės išvaizda. Atvirkščiai atsirado tokių, kurie sugebėjo jos pasikeitimuose įžvelgti ir teigiamų bruožų. Mokytojai apsidžiaugė, kad mergina susikaupė ir pradėjo stropiau mokytis, kad jos ankstesnis lyderiavimas ir teisybės ieškojimas, dažnai privesdavęs prie konfliktų su mokyklos vadovybę, dabar tebuvo ginčai dėl ginčų, pasibaigiantys mokytojų naudai. Atsirado ir tokių, kurie Miglei simpatizavo. Jų buvo net keletas, tačiau mergina niekada nemėgo tų, kurie lįsdavo į užpakalį ar  draugystėje ieškodavo naudos. Tokius ji nupurtydavo nuo savęs iš karto kai tik suprasdavo kėslus, be galimybės pradėti iš naujo. Vienas iš simpatijų buvo naujokas Jonas, susižavėjęs Migle būtent dešimtoje klasėje ir įsimylėjęs ją rugsėjo antrąją, nes rugsėjo pirmąją Miglės nebuvo mokykloj. Jonas aukštas, ištįsęs, visada trumpai apsikirpęs juodaplaukis, žaliomis akimis, kalbantis tyliu ir ramiu bosu. Būtent balsas ir kalbėjimo tonas pirmiausia ir sužavėjo merginą. Pripratusi prie nuolatinių spiegimų, rėkimų ir aukštų moteriškų tonų, mergina net išsižiojusi klausydavosi Jono pirmomis jų draugystės dienomis, visiškai užsimiršdama ir pasinerdama į ramaus tembro balsą, susiliedama su juo, pranykdama jame. Jonas kalbėdavo daug ir protingai, visada turėjo savo nuomonę apie knygas, muziką, kiną ir be abejo žmones. Niekada nesiveldavo į konfliktus ir bereikalingus ginčus su suaugusiaisiais, anaiptol, visada laikydavosi pagarbaus atstumo ir ramiai išklausydavo pastabas, atsižvelgdavo į jų nuomonę. Jonas augo stipriai tikinčioje šeimoje, kurioje meilė Dievui ir šeimos vertybės buvo keliamos aukščiausiai. Tai truputėli erzino Miglę, nes ji jautėsi laisva, laužanti normas ir ,, suaugusiųjų“ taisykles, kurios anot jos buvo kuriamos tik siekiant sukiršinti kelias kartas. Miglė niekada netikėjo į Dievą ir net nežinojo ar yra krikštyta. Jonas jai padėjo suprasti daugelį dalykų, kurie teikdavo ramybę. Vienas iš tokių būdavo giesmių klausymas. Jų jaunuoliai dažnai klausydavosi kartu su Jono šeima vakare, prieš vakarienę. Iš pradžių Miglei tai keldavo juoką ir ji tik didelės valios pastangomis nepratrukdavo kvatoti, žiūrėdama į rimtą Jono ar jo tėvų veidą. Būdama atvira ir niekada neslepianti, ką galvoja prakalbo apie tai nutaikiusi progą, kai juodu su Jonu darbavosi jo tėvų sode. Tikėjosi emocijų protrūkio ir švelniai tariant katalikiškų keiksmažodžių ar bent jau, kad išvadins ją nieko nesuprantančia ir neišmanančia apie Dievo didybę mergše, tačiau po akimirką trukusios be proto slogios tylos Jonas ištarė:

 - Kitą kartą kumštelk mane ir pasakyk, kuri vieta giesmėje tau juokinga, gal pasijuoksime kartu. Juk giesmes taip pat kuria žmonės.

Nuo to karto Miglę lyg kas surišo, privertė surimtėti, atsakingiau į daug ką pažiūrėti. Iki tol buvusi kantri, tačiau dažnai užsiplieskianti nenuorama dabar tapo sesių vienuolių pagyrų verta mergaitė. Tačiau net Jonas ir jo ramumas, proto blaivumas ir atsidavimas Dievui bei šeimai nesugebėjo priversti Miglės išsikalbėti su mama, išsiaiškinti nuolat kylančių konfliktų priežastis ar  mesti rūkyti ir įsikarščiavus neleptelti riebaus kaip alyvuogių aliejus keiksmažodžio, po kurio vaikinas dažniausiai tik išrausdavo ir nuleisdavo akis lyg tai būtų jo gėda. Miglė prisileido vaikiną arti savo vidinių minčių ir išgyvenimų, net atskleidė jam savo svajones, kurios buvo nuodugniai apsvarstytos, tačiau niekada nebuvo kritikuojamos. Miglė jautėsi saugi ir be galo rami būdama su Jonu. Jai pakako žinoti, kad jis toks yra ir kad bus visada jei ją ištiks ,, krizė“, kaip ji dažnai vadindavo nervinius priepuolius po konflikto su mama. Tačiau nepaisant gražių, net idealių santykių, mergina galėjo tai pavadinti tik draugyste. Ir ne dėl to, kad per trejus bendravimo metus Jonas jos nei karto nepabučiavo ( ir net nebandė, nes taip būtų nusižengta moralėms principams ir supratimui, kad tai yra skaistybė), nepaėmė už rankos ir nepasiūlė nakvoti, kas jo amžiaus vaikinams labai aktualu ir net gyvybiškai būtina. Ne dėl to, kad jis nuolat apie santuoką, draugystę su mergina ir Meilę kalbėjo lyg būtų iš kosmoso platybių atskridęs ateivis, o ne kaip kitas jo bendraamžis. Tiesiog dėl to, kad Miglė niekada be draugystės nieko daugiau nejuto, be paprasto artumo ir saugumo, be šilto rūpesčio būdingo broliams ar labai labai tiesiog idealiai geriems draugams. Miglė žinojo ir suprato, kad ištrūkti iš autokratės motinos rankų jai yra du keliai: draugystė ir … priverstinės vedybos su Jonu arba studijos kitame mieste, nors jis atrodė toks tolimas, milžiniškas ir nepasiekiamas. Juk mama jos niekur ir niekada nebuvo išsivežusi. Tačiau tai buvo įmanoma ir dėl to mergina turėjo pasistengti mokykloje, nes, net ir būdama labai lakios fantazijos negalėjo įsivaizduoti savęs Jono žmonos vietoj. Nors jo tėvai, matydami ne vienerius metus trunkančią ,, padorią“ draugystę slapčia vylėsi, greit turėsiantys marčią.