Autorė: Agnija

 

Kartą vienoje nuostabaus grožio šalyje, kuri buvo už jūrų marių, kalnų ir upių, už devynių galybių debesų, lietaus liūčių ir sniego kalvų, buvo nepakartojamas sodas. Tokio sodo nebuvo niekur, nei šiame, nei kitame pasauliuose. Nelabai daug kas ir žinojo, kad yra toks sodas, tad jis nebuvo lankomas žmonių iš kitų šalių. Jis tiesiog buvo ir juo džiaugėsi arba nemylėjo tie, kurie buvo šalia.

 

 

Sodas buvo ypatingas. Kartais jis būdavo vienoje vietoje, kartais persikeldavo į kitą, o kartais netgi išskrisdavo pažiūrėti, kokių sodų yra kitose pasaulio šalyse. Tai buvo labai smalsus sodas, kuris ieškojo kitų sodų-draugų, kad visiems sodo gyventojams būtų gera, turėtų su kuo draugauti ir jie būtų laimingi. Sodas buvo ne tik gražus, bet ir turėjo kažką, kas traukdavo aplinkinių dėmesį, jis spinduliavo keistą šilumą, jaukumą ir nenustygstantį vėjavaikiškumą. Jis buvo saldus ir aštrus tuo pat metu, gal todėl kitiems jis ir buvo toks įdomus.

 

 

Kad geriau suprastumėme, koks buvo tas sodas, reikia susipažinti su visais jo gyventojais:

 

 

                    Raudonoji rožė – nepakenčiamo charakterio aikštinga, kaprizinga, bet deganti aistra.

 

                    Geltonoji rožė – gyvendavo nuolat jaudindamasi, ar nereikės su kuo nors atsisveikinti ir kažką prarasti.

 

                    Baltoji rožė – buvo gera tarsi angeliukas, tačiau vis dažniau pradėdavo stipriau badyti jos spygliai.

 

                    Vandens lelija – buvo didžiausia sodo svajotoja, fantazijos ją nunešdavo visur, ji manė kad būtent tai ir yra tikroji realybė, arba kad ji turėtų tokia būti.

 

                    Pakalnutė – galvodavo apie mirtį ir liūdėdavo pagalvojusi, kad gali kažkas jai brangaus išeiti iš šio pasaulio.

 

                    Našlaitė – būdavo labai atsargi ir bijodavo naujovių, jai patiko stabilumas ir ji nieko nenorėdavo keisti.

 

                    Saulėgrąža – augo pačiame sodo centre, ji buvo linksma, spinduliuojanti gyvenimo džiaugsmu, optimizmu, draugiškumu gėlė. Ji kvietė visus džiaugtis gyvenimu ir                 neleisti kitiems užgožti gražių dienų. Ji stengėsi, kad visos dienos būtų gražios ir kupinos juoko.

 

                    Gvazdikas – galvodavo apie prabangą, apie kokybišką gyvenimą, jis buvo šiek tiek materialus.

 

                    Orchidėja – buvo pati kantriausia ir kruopščiausia iš visų, jos dėka darbai būdavo padaromi, idėjos įgyvendinamos.

 

                    Narcizas – jautėsi nuolat kitų nesuprastas ir nežinojo, kaip padaryti, kad kiti jį suprastų ar bent priimtų tokį, koks jis yra.

 

                    Žibutė – buvo labai miela ir spinduliavo jaukumą.

 

                    Hiacintas – buvo naivus ir pernelyg pasitikėdavo kitais.

 

                    Šlamutis – norėjo būti žinomas kitiems.

 

                    Neužmirštuolė – siekdavo, kad kiti jos nepamirštų ir visada nešiotųsi atminimą apie ją.

 

                     Hortenzija – niekaip negalėdavo pamiršti nuoskaudų, kurias teko patirti.

 

                     Pienė – bijojo, kad nespės kažko padaryti.

 

                     Ramunė – galvojo, kad viskas taip laikina ir trapu šiam pasauly.

 

                     Alyvų krūmas – pražįsdavo keliomis spalvomis baltai, tamsiai bordo ir šviesiai violetine. Jis labai kvepėjo ir kitiems buvo gera šalia jo būti. Jis tikėjo amžinybe.

 

                     Ciklamenas – gerbė kitus ir bijodavo ką nors įskaudinti ar pasakyti ne taip.

 

                     Aguona – labai mylėjo visus ir skleidė meilę kitiems.

 

                     Rugiagėlė – buvo labai laiminga ir džiaugdavosi viskuo. Ji norėjo bendrauti, mylėti ir tikėjosi to ir iš kitų.

 

                     Kaktusas – buvo labai irzlus ir viskuo nepatenkintas. Niekada nežydėdavo. Jis matė tik minusus ir klaidas.

 

                     Oleandras – buvo rožinės spalvos. Jis nuolat norėjo keliauti, nenorėjo būti vienoje šalyje ir skatindavo visą sodą keltis kitur.

 

                     Rūta – norėjo turėti jaukius namus, kūrenti namų židinį ir niekur nekeliauti.

 

                     Tulpė – norėjo patikti visiems ir susipažinti su kuo daugiau kitų.

 

                     Irisas – buvo nekantrus ir nesugebėdavo ramiai laukti.

 

                    Lelija – norėjo turėti tik vieną šeimininką, vieną meilę ir kad taip būtų amžinai….

 

 

Štai tiek gėlių žydėjo tame sode. Sodas dar buvo ypatingas ir tuo, kad gėlės žydėdavo nuolat, niekada nenuvysdavo. Kartais viena iškeldavo galvą aukščiau už kitas, arba kita pradėdavo ryškiau žydėti arba stipriau kvepėti. Tai priklausydavo nuo to, kuriai gėlei pavykdavo dominuoti. Jos pykdavosi tarpusavyje, ne visada pavykdavo gražiai sutarti. Iš tikrųjų niekada jos visos tarpusavyje nesutardavo, bet stengėsi gyventi, žydėti, kiek įmanoma darniai. Tarp jų buvo didelė konkurencija, bet jos žinojo, kad jei kažkurios nebūtų sodas nebūtų toks, koks jis yra dabar. Taip nespindėtų, taip nekvepėtų, nebūtų toks patrauklus ir ypatingas. Tad visos gėlės turėjo augti ir žydėti, būti tame sode, kad jis toks išliktų.

 

 

Kartais į sodą atskrisdavo įvairiaspalvių drugelių. Jie linksmai plasnodavo sode ir visos gėlės džiaugdavosi jų apsilankymu. Sode taip pat tekėjo upelis, jo vanduo buvo labai saltas, bet jis buvo toks skaidrus, kad jo dugne matėsi visi nugludinti akmenukai, vanduo buvo šviesiai žydras. Jame linksmai plaukiodavo žuvytės, kurios irgi buvo skirtingų bruožų, kaip ir gėlės. Tame sode taip pat gyveno ir katinas, didelis pūkuotas, kupinas tikrojo katiniškumo, jis prižiūrėjo visą gėlyną ir mylėjo visas gėlytes.

 

 

Kartais sode siausdavo audros, susikaupdavo tamsūs debesys, griaudėdavo perkūnija, trankydavosi žaibai ir sodas permerkdavo liūtis. Tada gėlėms būdavo sunkiausia išlikti savimi ir save išsaugoti, nes viską nuplaudavo lietus.

 

 

O kartais sode taip skaisčiai šviesdavo saulė, būdavo tikra kaitra, kuomet gėlės nieko negalėdavo daryti, būdavo sunku net kalbėtis, karštis atimdavo visas jėgas.

 

 

Kartais būdavo ideali harmonija sode, ką labiausiai mėgdavo visos gėlės. Tada būdavo ramu, jauku, gera ir svarbiausia saugu. Nors gėlės buvo skirtingos, bet jos turėjo bendrą bruožą – joms visoms buvo reikalingas saugumo ir užtikrintumo jausmas.

Taigi, kai manyje gyvena tiek „mano aš“, kaip man žinoti, kuris yra tikrasis, ir kuris turėtų dominuoti? Kai darau sprendimą, kuria gėle vadovautis ir kuri turėtų dominuoti. Ką man daryti, kai mane užvaldo oleandras ar lelija, ar rūta… Kaip pasirinkti, ko iš tikrųjų reikia. Kita vertus, be savo sodo, nebūčiau tokia, kokia esu, tad gal gerai, kad visos jos žydi manyje. Svarbiausia, kad žydėtų ir kad upelis, kuris teka, niekada nebūtų užterštas.