Autorė: Solveiga Žibaitė

 

 

                     Iš vandenyno besiveržiančios bangos manęs nekliudo, tačiau jaučiu, kaip liepsnojantis pulsas daužo galvą lyg tos pačios negailestingos bangos niokoja krantą per audrą. Putos ant keterų. Artėja audra. Pats tikroviškiausias būties įrodymas. Būties, kuri vilioja savo šviesomis, o pernelyg prisiartinus nutvilko veidą medūziškais čiuopikliais. Mano būties gėris slepiasi kažkur taip pat, kaip šviesulys neprasiskverbia pro neįtikimai žemai nusileidusį tankų debesų sluoksnį. Jis spaudžia prie žemės ir, rodos, išsiurbia brangų orą iš to nedidelio likusio tarpo tarp dangaus ir žemės. Kažkada mokėjau visų spalvų pavadinimus. Kaip vadinasi ta, kuri plūduriuoja virš mūsų ir tarp mūsų? Ach taip, kaulų anglys.

 

 

                      Sklinda kvapas, kad švyturį nugriaus. Nugriaus mano būties vienišumo ir fantasmagoriškumo įrodymą? Šėlstančio vandenyno nuosavybę? Kas šiame pasaulyje gali turėti tokią galią? Kas apsiskelbė naujuoju mesiju ir nusprendė paskleisti savo atgrasią, rūgščiai karčią smarvę? Talžau nuo lietaus šlampantį smėlį karingais kumščiais, tačiau abejingumo giliai užspaustoje ir beveik kvėpuoti negalinčioje pasąmonės kertelėje suprantu: aš nieko negaliu padaryti. O kvapas nesustodamas sklinda toliau…

 

 

                      Kasvakarinis lipimas į švyturio viršūnę jo uždegti, mane jaudina. Platūs, kreivai įviji laiptai mane vilioja į savo glėbį. Sudiržusiomis rankomis paliečiu grubiai išskaptuotų geležinių turėklų paviršių ir pajuntu amžių kvapą. Jis kartus, bet kiek salstelėjęs, kaip džiovinami lauke pipirai, pro kuriuos bitės neša medų. Laiptai girgžda lyg smėlis tarp kažkieno metalinių dantų it spąstų meškoms gaudyti. Tokių mūsų miške pilna. Kartas nuo karto atšliaužia koks nevykėlis prašalaitis sudarkyta koja. Pas mane. Niekada nepasuka kaimo link. Ir gerai pasirenka. Nežinia, kokia pragaro smala verda kaimo žmonių galvose, bet paklydėlis dingtų nuo šito graudaus ir purvino žemės paviršiaus.Žinau.  Lipdama laiptais pagaliau išsitiesiu. Sulinkusi nuo nepakeliamos naštos jaučiu, kaip nuo mano stuburo tiesiantis gabalais atplyšta seniai apaugusios kerpės, storų minkštų samanų gabalai, o pats nugarkaulis iš sumedėjusio stiebo vėl virsta paslankia gyvybe. Pakraipau kaklą, įtempiu  visus raumenis. Tarsi rąžausi prieš neįtikimai ilgą ir negailestingą dieną. Tarsi lenkiuosi prieš nematomą valdovą, grasinantį kančia. Kiekvienas turi savo motyvą, bet aš nenoriu jų žinoti. Tik švyturio uždegimą galima vadinti prasmingu egzistavimu. Jaučiuosi, kaip vaidilutė, nešanti amžių šviesą į išsvajotą pilkapio viršūnę. Mintyse sušmėžuoja širdį glostantys žodžiai: laivų užtarėja…

 

 

                      Ryte į neprabudusias šnerves įsitaisė kvapas. Bjaurus, gižus kvapas. Aš buvau jam pasiruošusi, bet nesitikėjau tokio stipraus tvaiko…

 

 

                     

                      Nuskendo…

 

 

                      Kaimo žmonės visada žavėjosi laidotuvėmis. Kaip išalkę vilkai ėriuką, taip jie rydavo akimis senolius ir laižė juos savo deginančiais mirties laukimo liežuviais. Pasibaigus kurio nors žvejo agonijai, jie tiesiog pašėldavo. Tyla būdavo tokia kraupi ir į nagą suimanti plaučius, kad net galėjai išgirsti kiekvieno laukinio šuns alsavimą. Viduje jie klykė, bet puritoniškas tikėjimas nesuteikė galimybės jiems bent akimirkai atskleisti tiesos. Tik akys stikliniuose veiduose žioravo ir degė šalta bet kankinančia liepsna ir tai tik dar labiau vedė iš proto. Viduje aš klykiau, bet mano riksmas liko neišgirstas. Aš žinau jų nerašytas taisykles.

 

 

                      Apgaulinga tyla…

 

 

                      Po tamsaus nejaukumo ir apsimestinio drovumo bei pagarbos tyla atsiverdavo kiekvieno pabaisos slapti troškimai. Jie atsigręždavo į mane ir šleikščiai lėtai apversdami liežuvius liepdavo uždegti švyturį mirusiojo garbei.

 

 

                      Laidotuvės virsdavo tikra fiesta, per kurią būdavo nesiliaujamai tylima ir varstomasi godžiai gyvenimo baigtumo įrodymo trokštančiais žvilgsniais o velionis nepadoriai ilgai būdavo laikomas pašarvotas, kad kiekvienas galėtų atsidžiaugti ir apkrėsti kūną savo neapykantos bacilomis.

 

 

                       Šįkart vandenynas pasigailėjo Marcelio. Ūžiant praeitai audrai jis taip greitai išnyko iš gyvenimo, kaip išsigandusi musė greitai pasislepia po vystančios rožės lapu. Džiaugsmas begalinis vargšo poeto širdin atėjo.

 

 

                       Šlovinęs savo charizmos nepriteklių, kaimo teismuose jis atrado tikrąją laimę ir tiesą – palaimingą teisybės stoką, kuri skatina gyvą padarą gosliai pakelti galvą norint sužinoti nuosprendį, aplenkiantį net beprotiškiausias spėliones ir tūkstantį kartų sutankinantį gyvybės laikrodį pulsą…

  

 

                      Ar laidos laukiniai šunys šitą nesusipratėlį, kuris netgi nesiteikdavo savo apgailėtinu egzistavimu pagerbti iškilmingai šlykščių kaimo laidotuvių? Be menkiausios abejonės. Hienos tikrai iš savo nasrų nepadės ant padėklo maloniai rūgštaus laidotuvių grožio. Net ir be kūno…

 

 

                       Kūno, kuris kėlė šleikštulį visiems normaliems žmonėms, o šunims buvo tik jų galios įrodymas…

 

 

                      Manęs irgi laukia Marcelio baigtis… Gigantas medkirtys ateis nugriauti mano švyturio, it kokios nereikšmingos sekvojos atžalos, kuri būtų galėjusi užaugti ir tapti milžine, tačiau metrinės milžino letenos ją išrovė su šaknimis. Nuniokos taip, kaip įtūžusios bangų rykštės negailestingai plauna nejautrų smėlį. Sugriaus taip, kaip sugriovė Marcelio pasipriešinimo ir saldžios neteisybės troškimo bokštą, kuris stengėsi bent kiek atvesti į protą šunis neįtikimai galingomis poezijos paukščių giesmėmis.