Autorė: Solveiga Žibaitė

Vasilis nusprendė susirasti darbą.

Kam jam tas darbas? Niekad nereikėjo rūpintis dėl pinigų. Ir visą likusį gyvenimą turbūt galvos sukti nereikėtų, mat jo tėvas Kenas Dijeris buvo vienos garsios ir klestinčios mėsos perdirbimo įmonės direktorius. Jis bandė savo sūnų paskirti jos įpėdiniu, mat vyrukas blaškėsi gyvenime kaip diabetikas saldainių parduotuvėje, tačiau Vasilis tvirtai pareiškė: ,,Būsiu fotografas. Fotografuosiu kėdes.“ ,,Kėdes“ – baisingai keista veido išraiška tą sekmadienio rytą paklausė tėvas. ,,Taip, kėdes“ – atsakė Vasilis. Matyt, tai buvo pirmas geras sprendimas jo gyvenime. Ir iš tikrųjų, kėdės Vasilio fotografijose tiesiog atgydavo, imdavo švytėti, rodos, net keisdavo formas. Netikėčiausi rakursai, dailiausios faktūros ir nuostabiausios kompozicijos.  Kartais net atrodydavo, jog ant kėdžių sėdi kažin kokios tai nežemiškos būtybės, kurias tik Vasilis galėjo prisivilioti savo tokiu pat nežemišku šviesiai pilkai žydrų akių švytėjimu.  Galbūt ką tik manęs buvo perdėta, tačiau Vasilio talentas buvo nepaneigiamas ir neužginčijamas. Kai kas galvojo, kad jo fotoaparatas kažkaip įmantriai perdirbtas, kad perkreiptų vaizdą ir pridėtų šviesos efektų, bet visi, kas jį išbandė, suprato: tai  ne fotoaparatas ypatingas, o Vasilis. Taigi jis labai sėkmingai įstojo į vieną dabar neįvardijamą universitetą, kuriame jau antrus metus mokėsi fotografijos subtilybių, o dėstytojai po kiekvieno jo kadro likdavo apstulbinti ir atkragusiais žandikauliais.

Vasilis gyveno vienas. Niekas neturėjo jam drumsti ramybės sveikatos sąskaita ar kūrybinio susikaupimo paties įsirengtame tamsiajame kambarėlyje nuotraukoms ryškinti.  Nebuvo kilęs klausimas, ar Vasiliui geriau būtų buvę gyventi su tėvais: būti savarankišku jis buvo išmokęs jau nuo mažų dienų. Ganėtinai greit universitete prisitaikęs prie naujųjų bendramokslių, Vasilis išmoko bendravimo su žmonėmis subtilybių, taip pat, kaip paslėpti savo sutrikimą ir atrodyti žavingai normaliu ar normaliai žavingu. Jo aplinkoje buvo tokių, kurie laikė jį neįtikėtinai nuostabiu ir talentingu žmogumi, ypač paminėjus fotografijos temą, tačiau netrūko ir manančių, jog Vasilio vieta kokioje nors atokioje psichiatrinėje. Kiek žmonių, tiek ir nuomonių, bet Vasilis niekada neklausydavo nė vienos, mat buvo įpratęs naudotis tik savo gudria, bet keista galva.

Galbūt paklausite, kas aš, jei jau gavau lydėti jus per Vasilio likimo labirintą ir dėlioti jo proto dėlionę. Bet geriau neklauskite. Aš esu viskas jam ir kartu niekas. Jis nė pats nežino. Ne mano įtakos lygio jam, o su pačiu mano egzistavimo faktu nėra susipažinęs. O gal aš iš viso neegzistuoju? Bet, logikos dėsniais remiantis, privalau, jeigu jau dėstau savo mintis ir neakivaizdžiai bendrauju su jumis. O gal mane matote? Nepaisant nieko, aš manau turintis užsitarnautą teisę žvelgti į Vasilio sąmonę ir pasąmonę ir per sąlyginai blaivaus proto prizmę perleisti visus jo poelgių motyvus ir juos kritiškai įvertinti.  Mat kaip tik dabar Vasillis nusprendė susirasti darbą.

Darbas, darbas, kaip ieškoma darbo?

Vasilis skubriais žingsniais vaikščiojo aplink kambarį.

Yra internetas, yra darbo skelbimai laikraščiuose, bet abiem atvejais man tektų išeiti iš namų ir tai būtų ganėtinai beprotiška.

Iš tikrųjų, išėjimas atviron erdvėn pastarosiomis dienomis nebuvo labai svarstytinas kaip galimybė. Mat oras buvo pragariškas. Šiaip ,,pragariškas“ turėtų asocijuotis su neįtikėtinu karščiu ir siaubingiausia sausra, tačiau mėgstamas mano paradoksas – pragariškas šaltis – čia puikiausiai tiko. Išėjęs laukan rizikavai nušalti ne tik visas galūnes, bet ir vidaus organai grasino apšerkšnyti ir nustoti veikti. Viskas prasidėjo nuo krušos. Krušos tokios smulkios ir tokios galingos, kad iš pradžių visi stebėjosi, kodėl vaizdas prieš akis neįtikėtinai mirga ir kodėl veidus lyg tūkstančiais adatėlių badytų. Mažyčiai krituliai trenkė žemei su tokia jėga, lyg kas siaubingai įtūžęs verstų jai visą kaltę dėl kažkokio baisaus įvykio. Bet taip baisiai tik man atrodo. Vasilis tuo metu juokėsi parimęs ant palangės, tiesiog raitėsi ant grindų. Neturėjau galimybės jo paklausti, kodėl. Galbūt todėl, kad pats visko apie jį nežinau, negaliu vadintis objektyviu pasakotoju, nes mano užuojauta ir simpatijos visada links prie Vasilio, tačiau pasistengsiu nemaskuoti jo trūkumų taip pat, kaip ir visiškai jo neapnuoginti.

Paskui prasidėjo pūga. Tokia galinga ir žiauri, kad numarino net visą parą gyvą miestą. Uždarytos mokyklos, universitetai, kai kurios darbovietės, eismas visiškai sustingęs. Vėjas pūgą vertė viską čaižančiu botagu, o šaltis, rodos, nusileido iš pat viršutinių atmosferos sluoksnių, o gal pakilo iš pragaro. Žmonių gatvėse nebebuvo. Tik tie, kuriems likimas pagailėjo geresnio darbo ar didesnio atlyginimo, turėjo kulniuoti per visa iki kaulų smegenų smelkiantį šaltį ir keikti savo likimą bei neįtikėtiną gamtos, o gal kažko aukščiau, išdaigą. Ir Vasilis nerizikavo savo sveikata ir komfortu, todėl nekišo nosies laukan. Bet impulsyvi mintis apie galimybę susirasti darbą pakėlė jo spaudimą iki neregėtų aukštumų, tad jis turėjo prisėsti valandėlei ir pagalvoti.

Jei nesusirasiu darbo, mano kaukolė turbūt sprogs. Teks eiti speigan.

Tad Vasilis pradėjo ginkluotis. Apsivilko šilčiausias apatines kelnes, šilčiausias viršutines kelnes. Apskritai visą, ką turėjo šilčiausia susimetė ant savęs.

Ir kodėl gi negalėjau nusipirkti to kvailo slidininko kostiumo? Būtinai: kvailai atrodysi, nebus šitoj šaly niekada taip šalta.

Gailėjosi. Būtų pravertę ir slidės, tačiau dabar teko pasitenkinti tik paprastais žieminiais žygio batais. Netrukus jo jau ir nosies galiuko nebuvo matyti iš po šalikų ir kepurių gausos, bet vis tiek Vasilis atrodė elegantiškai. Sluoksnis po sluoksnio, rūbas po rūbo, jie apgulė Vasilio kūną ir tarsi suvyniojo jį į puikų kokoną. Taigi jis neatrodė kaip išsipūtęs apvalus sniego senis, kaip atrodo dauguma šiltai apsirėdžiusių žmonių, o spinduliavo graciją. Kelis kartus giliai įkvėpė žiūrėdamas į veidrodį ir išėjo.

Na štai, einu.

Aš išėjau kartu su juo, bet nė kiek neapsiginklavęs. Mat kūniškojo pavidalo pojūčiai manęs nebekaustė ir nebekreipiau dėmesio į tokias smulkmenas kaip alkis, šaltis ar miegas. Užrakinęs laukujes duris Vasilis leidosi ganėtinai apšnerkštais bendrabučio laiptais. Peršokdavo per tris pakopas, nes negalėjo pakęsti nešvaros. Niekur. Jo namai buvo tikras tvarkingo dzeno vienuolio būstas. Jokio nereikalingo daiktelio, jokios akį kliudančios dulkelės, nė dėmelės ant veidrodžių ir ant patalynės. Turbūt pats tvarkingiausias kambarys bendrabutyje, o gal net visame studentų miestelyje ar apylinkėje.

Vasilis išėjo laukan ir jo gyvenimas stačiai apsivertė.  Galbūt nepatikėsit, nes nieko neprisimenat, tačiau aš pats ten buvau, galiu duot Vasilio pirštą nukirst. Tikrai. Susidūriau su storiausia ir aukščiausia sniego, vėjo ir abejingumo siena, kokia šiame gyvenime gali būti įsivaizduojama.