Autorė: Solveiga Žibaitė

Turiu praeiti pro švyturį. Jis mane baugina tom savo iškilmingai raudonom ir baltom juostom ir melsvu varpeliu virš durų. Žinau, kad tai tik pastatas, bet turiu priežasčių turėti  priekaištų ir įtarimų dėl ganėtinai keistos jo pastatymo vietos. Viršūnę su šviesos šaltiniu gali matyti nebent pakilęs virš tankios lapijos. Man keista, juk švyturys turėtų būti matomas iš toli. O čia jį supa tankus aprėdas. Nors kamienai šalia pat švyturio nestūkso, tačiau sunku patikėti, kokie šakoti ir lapoti tie medžiai viršūnėse. Aš vis stebiuosi, kaip net pačių tolimiausių, ploniausių šakų nenulaužia prakeikti musonai. Juk jiems švilpiant, rodos, net pats švyturio stuomuo linguoja. Anksčiau svarsčiau, kad galbūt yra tokia galimybė, kad švyturys neveikia, tačiau vieną naktį parymojusi prie lango į vandenyno pusę, vis dėlto pastebėjau periodiškus šviesos pliūpsnelius. Tačiau man vis tiek rodosi, jog toks švyturys tiesiog negali būti naudojamas pagal paskirtį. Visa galva kupina abejonių, ateinu į paplūdimų: siaurą smėlio ruožą, vietomis akmenuotą. Visai nepanašų į tuos lankstinukuose reklamuojamus, kur smėlis baltut baltutėlis, o vanduo švarut švarutėlis, skaistut skaistutėlis. Atsisėdu šalia į pražiotą burną pražiotos uolos ir imu kvėpuoti. Traukti į save orą. Įelektrintą, tylaus šnabždesio ir audros nuojautos pritvinkusį orą, savaime cirkuliuojantį į mano plaučius ir atgalios, pripildantį mane tos pačios pulsuojančios energijos, kokia tvinksi ir pačios žemės gelmės. Įelektrintas. Kaip ir mano širdis, skaudžiai ir aštriai besidaužanti į šonkaulių narvą. Kaskart prie jo prisilietusi, paleidžia elektros išlydį, nutvilkantį mane iki pat kojų pirštų galiukų. Tai aš – gyva, bet pati save naikinanti. Čia – visai nepažįstamoje vietoje. Nežinau, kiek čia užtruksiu Turbūt tiek, kiek reikės. Nei daugiau, nei mažiau. Saulėlydžio liepsna jau gęsta ir į mano plaukus bei mintis įsisuka vėjas. Rusvos garbanos plaikstosi visomis pasaulio šalių kryptimis, dengia lūpas, akis, nepaliaudamos raitosi it gyvatės ant Gorgonės Medūzos galvos. Artėja audra. Galinga. Aplinkui tylu, bet posakis ,,tyla prieš audrą” čia negalioja: čia visada tylu. Nė joks egzotiškas paukštis nesugiedos savos dainelės. Aš matau juos medžiuose, įvairiausių spalvų, keisčiausių snapų formų, matau juos lakiojančius aukštai ir žemai, vienų sparnai siauri ir maži, kitų – it parašiutai, bet niekada negirdžiu jų giedančių. Ir kažkodėl apie tai susimąstau tik dabar. Matyt, per daug buvau susitelkusi į save, savo tragediją. Visko gali būti. Viskas realu taip pat, kaip ir reliatyvu. Šiuo atveju viskas tiesa. Klaidos nėra net galimybių sąraše. Viskas, ką padarysi, bus įrašyta prie punkto ,,teisinga”. Taip jau yra, buvo ir bus. Toks pat gamtos dėsnis kaip saulė leidžiasi vakaruose ar obelys žydi pavasarį, retomis išimtimis rudenį. Gamtos dėsnis. Gamta visada pažeria netikėtumų laviną. Taip ir dabar: tikėjusis ramiai paniurksoti paplūdimyje, su priversta gėdingai trauktis, mat jūra įsišėlsta ir bangos skalauja jau kone pusę paplūdimio. Kadangi vėjas nerimsta, o priešingai, stiprėja, braunantis pro medžius jų šakos skaudžiai braižo odą ir vis taikosi išdurti akis. Nelūžta, bjaurybės. Suėmęs gali lenkti kiek tik nori, bet tik atšoks ir sugrįš į vietą it guminė. Išeitų gera katapulta. Kažkada naktimis sapnuodavau, kad kažkokioje neapibrėžtoje vietoje nulenkiu patį storiausią medį iki žemės, įsisėdu ir pasileidžiu. Tolumoje matosi sala. Matau ją, didelę ir švytinčią, trokštu nusileisti jos glėbyje, bet taip niekada nebūna: tik trinkteliu į vandenį kaip į lentas ir skęstu, dūstu, bet tik sapne. Atsibudusi kvėpuoju be trikdžių ir apskritai nesu turėjusi su kvėpavimo takais, bet galim sakyti, kad skendimo jausmą pažįstu ir galėčiau apibūdinti: agonija, bet kartu ir viliojanti gelmė. Maža kas joje gali laukti. Norėčiau, kad lauktų. Liusjenas turbūt laukia. Niekaip nesulaukia. Teks jam dar pakentėti. Man irgi teks iškęsti tą šaltį, netikėtai užėjusį salei nusileidus, kol grįšiu į savo trobelę. Jau išeinu į proskyną, kur stovi burtų krautuvėlė. Dabar jos durys paremtos lenta, langai užkabintom langinėm. Ji atrodo tokia apleista ir vieniša, kad sunku patikėti, jog čia buvau vos prieš menką valandėlę. Nors atrodo, kad kur kas anksčiau. Čia taip greit stoja naktis, sutemos, berods, net neegzistuoja. O kur aksominė mėlyna, kurią aš taip mėgdavau? Nėra. Dingo. Surijo? Mano mėlyną! Liusjenas. Juk tas laikas jam priklausydavo. Dabar jau ne. Todėl kerštauja. Gal kol pareisiu, ir rytas išauš? Geriau tegul nebando. Man reikia miego. Miego, miego, miego. Kad rytą atsibusčiau ir turėčiau jėgų. Ne šiaip egzistuoti – gyventi. Tiek jausmų išbandyti, kiek nė vienas nėra išbandęs. Tačiau anksti apie tai galvoti. Pirma – miegas. Jis išvalo mano sielą kaip smarkiai putojantis vandenilio peroksidas. Pasiekia visus užkampius ir išblizgina iki tobulumo. Bet aš susiteršiu. Ir joks vaistininkų vandenilio peroksidas nepasieks sielos, net užpiltas ant akių. Vokams limpant, kiūtenu pirmyn, bet mano saldų tuštumos dūzgesį ir būsimo miego palaimą nutraukia garsas. Žmogus ar gyvulys trukdo mano ramybę? Nė nežinau, kuriuo variantu labiau džiaugčiausi. Patyrusi, kad nuo likimo nepabėgsi, kaip ir nuo savo šešėlio, nesustodama žengiu pirmyn. Laikas bėga, o aš suprantu, kad garsas sklinda iš vieno iš krūmų. Jis juda pamažu vis įsisiūbuodamas, tarsi repetuodamas kokį neaprašytą šokį. Gal tai ir būtų galima sumaišyti su vėjo krečiamais pokštais, jei ne judesių simetriškumas ir sinchroniškumas, taktiškumas, periodiškumas, bylote bylojantys apie kilnią žmogaus būtį. O aš, pamynusi savo savisaugos instinktą ir vidinį balsą, einu link šlamesio. Garsas aiškėja: lyg vėjas koštų pro švarplę burnoje. Jis tai kone susilieja su medžių šlamesiu prasidedant audrai, tai vėl jį pralenkia, gal šiek tiek primena paukščio čiulbėjimą. Jeigu taip ir yra, tada galiu pasakyti, jog šita vieta yra normali, tačiau pirma reikia tuo visiškai įsitikinti. Paukščio egzistavimu. Ir tuo faktu, kad jis čiulba. Tuo metu, man vis besidrąsinant, iš krūmo išlenda žmogus. Jis tik sumirksi iš nuostabos mane matydamas, tada ima ir nusišypso:

      -     Sveika. Kodėl vaikštai čia viena tokiu metu?