Autorė: Lilija Juodvarnis

 

… Ir po viso to dabar jaučiu špygos skonį. Špygos skonis, sakyčiau, savotiškas – gurmanams. Kaip pelėsinio sūrio: jei nedaug, tai tarsi intelekto, aristokratijos, prabangos ir gero tono trupiniai. Jei daug – savižudybė ir dar smirda pastipusia žiurke.

 

 

Aš dabar ir smirdžiu kaip patologo anatomo atliekų duobė, nes mane nekaltai gyvenimas užplakė špygomis. Dabar, kai niekas nemato, nekalbina ir nekreipia dėmesio, galiu toliau tirti man tekusio  likimo šūdo kilmę.

 

 

Taip, visi ant manęs nusispjovė: nei pinigų, nei garbės, nei įvertinimo, nei palaiminimo iš aukščiau… Jokio įrodymo, kad mano dienos turi kokios nors išliekamosios vertės. Apsėdo beviltiškumas. Gal man dabar tikrai per visą pilvą nesiseka?

 

 

Pagalvokim. Čiaupas varva, lova tragiškai nepatogi ir labiau primena  Geležinę Mergelę nei poilsio patalus. Gal ir gerai, kad joje miegu viena, nes ką nors pasiguldyti būtų gėda. Galvoje spengia, man savivertės komplikacijos, nevaikštau, esu įkalinta savo pačios atminties.

 

 

Nesiprausiu, nevalgau, jaučiu gangrenuojančią valią, žaizdos šlapiuoja. Man reikėtų susiimti ir pradėti rūpintis savimi. Bet aš dabar negaliu, negaliu kovoti su likimo špyga. Ji mane nubloškė į kampą.

 

 

O kampe, dėkui baimei ir siaubui, radau stiklą dvokiančio dzūkų pilstuko. Jei jau nėra laimės, tiks atšvęsti ir genialią pirštų kombinaciją – špygą. Vis gersime ne po vieną… ir lauksime mirties.

 

 

Giltinė, besisupdama ant dalgio, vis tiek turi pasirodyti kada nors. Jos čia labai laukia… Kaip sakė maestro Juozas Erlickas: „šičia tamstą labai myli“…

 

 

Jei ateis, įpilsiu ir Juodąjai. Gal gers. Jei negers, tai et… Kokia čia giltinė? Jei bus kiaura ir šiaurio kedenamais šonkauliais, nedrūta ar nedrąsi, ji - ne mano giltinė.

 

 Atiduosiu, kas jai priklauso, ir gersiu toliau.

 

 

Gersiu taip labai, kol ateis dar viena. Tik jau ta turės būti geroka alkoholikė, kad mane patiestų, ryškiai įraudusiais žandais, prasagstyta sermėga. Turės matytis, kad nelaboji vartėsi Dievo daržinėje, apibrozdinusi krūtis ir pasturgalį, patinusia „nuo darbo“ nekaltybe. Va, tokia giltinė būtų man kaip tik - nesuverdama srėbtuvės keiksnojanti amatą giltinė.

 

 

Su ja išgėrusi dar lašą galėčiau jau mirti ir aš. Bet  kaip gyvenime dažnai būna- špyga susiraito ir ten, kur retas  ranką nuo gramo jaučia… Špyga.

 

 

Girta giltinė kirstų pro šalį ir nukirstų kažką kitą, ne mane, o aš girta kaip mirties dalgis palūžčiau po stalu ir pamirščiau pati kaip nors nusidaigoti.

 

 

Va, taip visi alkoholikai ir gyvena, gyvena kaip katės devynis gyvenimus… O dešimtas… Dešimtas turbūt jau susinervinęs parodo špygą.

 

  

 

Po velniais, visokio plauko rašytojus reikia uždrausti. Va, sėdžiu tame pačiame virtuvės kampe, nugara į  langą ir  blevyzgoju kaip Vaižgantas po aštuonių bokalų naminio alaus.

 

 

Gyvena tie poetai  kaip „nužnike“, jei aplink juos nuo gėrimo neprišikta, tai jie kalba taip riebiai, jog iš burnos mėšlas drimba… „Šiandien taip elegantiškai sminga, sninga žemėn vyšnių žiedais“ – kaip tik jie neapgaudinėja liaudies gulbės giesme – „Vabalai atkartoja žvaigždžių kelius“…  O gal vis tik atvirkščiai.