Autorė: Milra

 

-  Dar kartą sakau ne! Man nereikalinga jokia pagalba ar gailestis. Kad ir kaip jus gerbiu ir myliu, bet dabar prašau palikite mane vieną. – Paskutiniu metu jos gyvenimas pasisuko visu šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu. Dar taip neseniai ji gyveno nieko neįpareigojantį, saugų, puikaus vyro puikios žmonos gyvenimą. Bent jau ji ir aplinkiniai taip manė, bet kaip dažnai nutinka – likimas iškrėtė jai žiaurų pokštą. Ir dabar ji sėdėdama šitame kambaryje rauda gailėdama savo sudaužytų svajonių ir gyvenimo.

 

-  Gerai mieloji, aš tave suprantu, dabar kalbi ne tu, o neviltis ir liūdesys. Tu pailsėk, nusiramink ir apie viską pamastyk.

 

Džeidė pakėlė galvą. Jos akys buvo paraudę ir apsiblausę nuo ašarų.

 

-  Gerai, aš būtinai pagalvosiu, bet supraskite, aš tikrai nenoriu nieko naujo imtis. Na paprasčiausiai ne dabar. Dar ne dabar, - ji kalbėjo jausmingai, o ašaros riedėjo degindamos skruostus.  – man reikia susivokti savyje ir situacijoje kurioje aš dabar esu. Jūs ir pats man ką tik  patarėte pamastyti. O po Roberto išdavystės, paskui mirties, o gal reikėtų sakyti mirties po to išdavystės…?

 

- Mieloji, - pagyvenęs vyriškis suprantamai nusišypsojo, palingavo galvą ir priėjęs prie Džeidės tėviškai apkabino ją. – ką aš, ne ką mes visi be tavęs darytumėm. Dabar aš einu, o tu apie nieką negalvok ir pailsėk, pamiegok ir pamatysi, kad ne viskas taip blogai, kaip tau atrodo. Juk tu dabar laisva moteris, tau nieko netrūksta, tu privalai pradėti naują gyvenimą.

      

Mergina vos vos šyptelėjo žiūrėdama į poną Hofmaną. Jis visada buvo labai rūpestingas, atidus ir geras Džeidei. Jie su jos tėvu buvo seni, dar mokyklos laikų draugai. Paskui, kai berniukai suaugo ir tapo vedę vyrai, tęsė bendravimą šeimomis. Džina, Džeidės mama, su Miranda Hofman tapo geriausiomis draugėmis. Mirus Džeidės tėvams Piteris ir Miranda Hofmanai atstojo jai tėvus. Jie rūpinosi mergina, padėdavo kai būdavo sunku, džiaugdavosi, kai jai sekdavosi. Staigi Mirandos liga ir mirtis Džeidei buvo tolygi jos motinos mirčiai antrą kartą. Džeidė Berns buvo dėkinga Hofmanams už paramą, meilę ir šilumą. Jų sūnus Maiklas buvo jai kaip brolis. Jie buvo vienmečiai, todėl vaikystėje kartu žaisdavo, pešdavos, bet visada vienas už kitą stodavo mūru. Vėliau, kai Džeidė ištekėjo už Roberto, jų keliai išsiskyrė. Roberto dėka, nutrūko ryšys su žmonėmis, kurie ją mylėjo, nes jis visada tvirtino, kad dabar ji turi jį - savo vyrą ir visa kitą jos turėtų nedominti. Jis sakydavo, kad dabar jo pareiga ja rūpintis.

 

- Aš nusiraminsiu. Jūs teisus, man reikia pradėti viską iš naujo. Dabar kai to niekšo Roberto nėra aš tapau laisva. Bet ką man su ta laisve daryti? Aš nieko konkretaus nemoku.  

 

- Na jeigu tik tokios problemos, - nusišypsojo Hofmanas. – mes tau padėsime. Kaip ir sakiau, pailsėk, o ryt apie tai pasikalbėsime. Maiklas ryte atvažiuos tavęs pasiimti ir atveš pas mane į darbą. - Džeidei buvo gera, kad po žmogaus, kuriuo ji aklai tikėjo išdavystės, ji buvo ne viena.

 

-          Ačiū jums, - pabučiavo ji senuką. – Jei ne jūs, tai nežinau kas su manimi būtų. – Ji apkabino jį su didele meile. Ji jautėsi saugi, o tai svarbiausiai. – Man džiugu, kad galiu jus vėl apkabinti. Visą tą laiką man labai to trūko. Ačiū jums už viską.

 

-           Man malonu tau padėti, tu man kaip dukra. Nors Robertas ir stengėsi padaryti viską, kad mes tave pamirštumėm, bet patikėk jam tikrai nieko iš no nebūtų išėję.

 

Jis pakilo ir nuėjo link durų. Paskui dar kartą atsisuko:

 

-          Pailsėk, o ryt pakalbėsim. Iki ryt.

 

-          Gerai, iki.

 

Džeidė liko viena savo naujame mažame, bet jaukiame namelyje. Ji galėjo net ir dabar gyventi visai kitokį gyvenimą. Merginos tėvai buvo pakankamai turtingi žmonės ir paliko nemenką kapitalą, bet ji nelietė savo palikimo. Ji norėjo gyventi savo gyvenimą, būti paprasta moteris ir viską pasiekti pati. Robertas jai dažnai tvirtindavo, kad ji nieko nesugebanti, bet jos ego nebuvo palaužtas. Džeidė tikėjo, kad ji stipri ir gali paimti gyvenimą į savo rankas. Žinoma ji kas mėnesį gaudavo taip vadinamą išlaikymą, tam tikrą dividendų sumą nuo tėvų palikimo. To pareikalavo ir viską sutvarkė jos globėjas Hofmanas. Jis rūpinosi jos pinigų investavimu ir jau dabar Džeidė buvo labai turtinga moteris, kurios nekankino pinigų karštinė.

 

Ji apsigyveno mažame miestelyje. Jai patikdavo sėdėti lauko terasoje, gerti kavą ir matyti kaip verda miestelio gyvenimas. Žmonės čia buvo malonūs. Ji po truputį pradėjo atgauti jėgas po  likimo iškrėsto žiauraus pokšto. Tuo labiau, kad šiame miestelyje gyveno jos senoji geroji auklė Doroti, kuri dabar ateidavo ir padėdavo Džeidei, kai jai reikėdavo pagalbos. Ją supo žmonės kurie ją tikrai mylėjo ir kurios ji mylėjo. Ji galutinai nusiramo ir užmigo.

 

Pasigirdo beldimas į duris. Džeidė pramerkė akis. Saulė buvo aukštai, vadinasi jau rytas. Beldimas netilo. Užsimetusi chalatą, ji nulipo į apačią atidaryti durų. Už durų stovėjo Maiklas Hofmanas su dideliu pliušiniu meškinu.

 

-  Pamačiau jį vitrinoje, jis buvo labai nusiminęs ir vienišas. – Plačiai šypsojosi Maiklas.- Jis prašė, kad jį paimčiau. Pamaniau, kad pas tave atsirastų vietos naujam gyventojui. Manęs tu juk nepriimi.

 

- Užeik, juokdarį tu. – nusišypsojo ji.

 

Jis padavė jai žaislą ir pabučiavo į skruostą.

 

-          Tėvas sakė tave paimti ir užvežti pas jį į biurą. Taip kad prauskis, renkis ir eime. –Linksmai kalbėjo Maiklas.

 

-          Tu ką juokauji? – Išsigando Džeidė.

 

-          Ne, aš visai rimtai.

-          Aš negaliu, - užsikirto ji, - aš… man taip per greitai.

 

-          Aš, man – juokėsi jis, - ruoškis greičiau. Pradėsim tavo gyvenimo naują etapą. Aš tavimi pasirūpinsiu.

 

Džeidė nuėjo į dušą, nusiprausė, persirengė, išsidžiovino plaukus, pasidažė ir nusileido į apačią, kur jos jau aiškiai nekantraudamas laukė Maiklas.

 

- Aš dar mielai išgerčiau kavos.

 

- Nėra kada – paskubomis tarstelėjo Maiklas. – Pas tėvą išgersi. Einam.

 

Jis beveik tįste ištempė iš namų ir įsodino į mašiną.

 

- Beje, mes šiandien užkviesti vakarienei. – Pradėjo Maiklas, kai jie važiavo Piterio ofiso link.

 

- Apie tai negali būti nei kalbos – piktai nukirto Džeidė.

 

- Kas čia tokio? Juk valgyti tau reikia. Tai koks skirtumas kur ir su kuo?

 

- Pasakiau ne ir baigta kalba. Man per akis vakarėlių, naujų pažystamų ir kalbų apie nieką. Prisiklausiau viso to gyvendama su savo vyreliu.

 

- Kaip nori, bet tėvas labai nusivils, - metė savo kozirį Maiklas. Jis žinojo, kad ji negalės jam atsakyti. – Jam šita vakarienė labai svarbi. Tai ne šiaip vakarienė, o verslo.

 

 Ji ilgai tylėjo ir nieko neatsakė. Likusią kelio dalį jie praleido tylėdami.

 

Privažiavus prie ofiso Maiklas sustojo:

 

-          Manau toliau tu norėsi eiti viena? Ar rasi?

 

-          Taip, ačiū kad pavežei.

 

-          Kai galvosi grįžinėti pasuk, parvešiu.

 

-          Ne, ačiū, parvažiuosi taksi.

 

-          Kaip nori, bet gali pasukti, tikrai mielai parvežčiau ir užmokesčio neimčiau, na nebent pavaišintum kava.

 

-          Būtinai pavaišinsiu, bet kitą kartą. Iki. – Džeidė išlipusi iš prabangios Maiklo mašinos, šyptelėjo ir pamojavo jam. Maiklas atsakė jai tuo pačiu ir nuvažiavo.

        

Piteriui Hofmanui priklausė kino kompanija. Žmonės jį laikė geru, bet tvirto charakterio bosu. Jis turėjo nepaprastą įžvalgumą. Jam sekėsi surinkti stiprų kolektyvą. Jis nebijojo pasakyti, kad jam nepatinka darbuotojo atliktas darbas ir kad viskas turi būti perdaryta. Nors šuniui ant uodegos nueidavo mėnesio ar kelių mėnesių darbas, bet galiausiai visi sutikdavo, kad būtent jis ir buvo teisus. Piteris nevengdavo pagirti ir paskatinti žmonių už puikiai atliktus darbus. Žmonių norėjo su juo dirbti, bet jis ne su visais norėjo dirbti.