Autorė: Juliana M.

Bėgo dienos. Šiame prabanga tviskančiame mieste gyvenu jau kelis mėnesius. Kiekvieną rytą keliuosi su pirmais saulės spinduliais. Persimetu per petį rankinę su nešiojamuoju kompiuteriu, šoku į savo toyota ir skubu į darbą. Kelios valandos alinančių karščiausių dienos naujienų paieškų. Paruoštas straipsnis, pietūs jaukiame italų restoranėlyje. Po jo visuomet užbėgu į kepyklą už kampo, šviežių bandelių ir pieno savo senolei. Keliolika minučių dulkėtais miesto keliais ir aš jau namuose. Savo namuose. Mes perdažėme namuką į švelniai alyvinę spalvą, sulopėme stogą, pataisėme židinį. Senolė glaudžiasi kambaryje prie židinio, na o aš įsirengiau sau nedidelį kambariuką palėpėje. Nors mūsų namelis yra atokiai nuo miesto ir įrengtas be pompastikos ar prabangos.Bet net ir žymiausi sostinės antikvarai galėtų pavydėti mums tokių įspūdingų ąžuolo baldų. Mano kambaryje senove ir paslaptimi kvepianti lova, nedidelis rašomasis stala, prie kurio vakarais vis dar rašau laiškus Meilei ir elegantiškas tualetinis staliukas. Kiekvieną vakarą po vakarienės mes su senole susėdame prie židinio ir imame kalbėtis, Ji pasakoja man apie jaunystes diena, dalinasi savo išmintimi. O aš lyg ta maža mergaitė įdėmiai jos klausau ir prašau papasakoti dar. Kartą senolė man pasekė stebuklingą pasaką, kurioje aš atpažinau save:

Kartą maža mergaitė man pasakė, kad tiki pasaka ir princu ant balto žirgo. Tąkart aš ja patikėjau. Tol, kol vieną dieną po poros dešimtmečių nesutikau jos dar sykį. Tai buvo jau nebe ta žaliaakė mergaitė apvaliais lyg burokėliais nuspalvintais skruostais, o daili jauna moteris. Nesvarbu, kad jos pirmoji meilė paspruko su jos geriausia drauge į užsienį. O ji visiškai nepyksta ant jauno ir žavaus padavėjo, apsukusio jai galvą ir dingusiu lyg į vandenį. Ji vis dar tiki pasaka. Vis dar svajoja apie nuostabų vyrą ir meilę, kuri aplankys jau subrendusią širdį. Apie sniego baltumo nuotakos suknelę ir juodą mėnulio orchidėją plaukuose. Svajoja bent vieną dieną pavirsti Pelene ir pabėgti nuo visų į meilės salą su savuoju princu…Man teliko žemai nulenkti galvą ir atsiprašyti, kad bent akimirką sudvejojau jos tikėjimu. Dabar, kai jau turiu suaugusius vaikus ir plaukus papuošė dar viena žila sruoga, galiu drąsiai pakartoti tai, ką kartojau savo dukroms ir sūnums. Ir tai, kokį stebuklingą tikėjimą man įkvėpė ta maža mergaitė. Tikėkite savo pasakomis. Kiekvienas vis kitokia. Ir jos būtinai jus aplankys.

Su šiais žodžiais mano geroji senolė užmigo. Užmigo amžinam miegui. Su šypsena veide ir žila sruoga dailiai susisukusią jai ant skruosto. Tą vakarą aš neverkiau, neverkiau ir tada kai išlydėjau ją į paskutinę kelionę. Aš jau seniai neverkiu. Nebeturiu ašarų nuo tada kai Meilė išėjo paskutinį kartą. Slogiomis akimirkomis verkiu širdimi ir maldauju Dievo atsiųsti man bent vieną ašarą. Tikrą drėgną ašarą. Tačiau veltui. Aš jau bene susitaikiau su tuo, kad visas ašaras išverkiau dėl meilės. Paskutiniai senolės žodžiai pasiliko ne atmintyje o mano širdyje. Nežinau kas ji buvo, kodėl atėjo į mano gyvenimą ir taip greitai iš jo pasitraukė. Žinau tik vieną, ji dovanojo man viltį. Viltį vėl pamilti gyvenimą ir sulaukti savojo princo….

……………………………………………………………………………………………………………………..

Ryte atmerkusi akis pažvelgiau į princo dovanotą orchidėją. Kelią į tolimąjį kraštą, jam nubarstė tiek džiaugsmo atnešusios gėlės žiedlapiai…Gležnas stiebelis stovėjo plikas, o šilko švelnumo žiedlapiai nuklojo mūsų meilės guolį….Taip aš praradau dar vieną brangų žmogų. Šis miestas dovanojo man nuostabių akimirkų, bet jas visas lydėjo nusivylimas ir skausmas. Bet kiekvieną nuopuolį lydi pakilimas. Atėjusi į darbą ant savo rašomajo stalo radau dovanėlę – naują užrašų knygutę ir vyriausios redaktorės kvietimą užsukti į jos kabinetą. Tą dieną mane paaukštino. Tapau atsakinga už dienos aktualijų skiltį. Kadan gi esame viena turtingiausių redakcijų sostinėje, o dabar artėja kalėdų metas. Turime pasidalinti su vargšais. Vakare vyksime į iš anksto paskirtą vietą ir dalinsime maistą benamiams. Visam šiam labdaros projektui turėsiu vadovauti aš. Gavau specialistų komandą ir pradėjome ruoštis vakarui. Laiko buvo mažai, o darbų  - begalybė. Paskirsčiau darbus ir nuvykau apžiūrėti vargo vakarienės vietos. Nors žemėlapiuose orentuojuosi geriau nei daugelis vyrų, surasti vietą buvo nelengva. Laikydamąsi nuorodo įsukau į siaurą gatvelę, kelias į kurią vedė tiesiai iš centrinės gatvės, kurioje visą erdvę užgrobę stūksojo prekybos centrai, restoranai ir antikvariatai. Ši gatvė buvo kitokia. Tarsi paženklinta skausmo šešėliu. Slogi prietema ir pilkos apleistų pastatų sienos baugino. Pasijutau labai nejaukiai ir žvilgtelėjau į galinio vaozdo veidrodėlį. Tuščia. Bet nepaisant to ką matau savo akimis, o tiksliau tai, ko nematau, jaučiausi stebima. Mano raudona toyota atrodė esanti vienintelė gyva būtybė, šiose nykiuose skerstgatviuose. Pagaliau privažiavau numatytąją vietą. Nors ilgi, vestuviniai stalai dar buvo tušti, o mano specialistų ekipažas turėjo pasirodyti anksčių anksčiausiai po valandos, čia jau rikiavosi benamiai. Nežinau ar teisinga juos taip vadinti, juk benamis- žmogus kuris neturi namų. O šių žmonių namai yra gatvė. Gal geriau būtų juos vadinti gatviniais? Bet, ne, šis pavadinimas žeidžia. Mano širdis didelė, ir joje užtektų vietos visam pasaulio skausmui, bet neesu rožinė svajoklė. Dažniausiai žmonės patys pasirenka savo gyvenimo kelią. Juk ir aš galėjau atsidurti gatvėje. Bet nenorėjau prašyti išmaldos ir nakvoti landynėse, todėl kas kart suklupusi atsikeldavau ir eidavau pirmyn. Matau minią žmonių, bet negaliu atskirti kas iš jų vyras, o kas moteris, kuri iš jų mergaitė, o kuri moteris. Jie visi kartu, tai tarsi pilka masė, be individo bruožų ar kiekvieno vis kitaip šviečiančios karmos. Tokie pat pilki skarmalai dengia jų kūnus. Ir nei vieno žvilgnio, nei vienų akių. Visi it vienas nudelbę akis į pilką ir šaltą grindinį. Lėtai išlipu iš savo automobilio, kad galėčiau geriau apžiūrėti vakarienės vietą. Erdvus ir šviesus kiemas, ilgi ąžuoliniai stalai, tokie pat neaukšti suolai..