Autorius: Povilas Šklėrius

 

 

tikėti

 

kvaila tikėtis,

kad pasauliui įdomu,

tad aš užsimerkiu ir vėl,

vėl sukalbu maldą

viens-du-trys-keturi,

ir dar, ir dar,

dar kartą suskaičiuoju

viens-du-trys-keturi,

plačiai pramerkiu akis

ir rašau toliau,

lėtai tikėdamasis,

kad pasaulis manęs klausosi.

 

 

man neliūdna

 

šįvakar turėjau turėti

visą pasaulį,

matuoti jį delno raukšlėm,

jausti jį po oda,

visą tvinksintį gyvybe.

šįvakar nebuvo tavęs,

nebuvo pasaulio,

mano rankos karojo

sunkios nuo tuštumos.

man neliūdna, ne,

tik meldžiuosi, nes turiu

visą naktį vienatvės linksmybėms

siautėt po vakuumą,

vienam žaisti su savo širdimi –

daužyt ir klijuot.

meldžiu,

jei negali atvykti,

atsiųsk mesiją –

įkalbėk mane kaip mažą vaiką,

kad reikia tikėti juo;

meldžiu,

neleisk man tiesiog gulėti ir norėti,

negauti 

tos šviesos iš tavęs,

tos aistros, fatališkumo.

tai tebūnie labanakt dabar.

man neliūdna, ne,

nesijaudink.

 

 

vizitas pas gydytoją

 

gydytoja,

man skauda

ten kažką.

ne, negeriu,

nerūkau,

nevartoju.

gal krūtinėj,

širdy.

galvoj?

gali būti.

valgau sveikai,

sportuoju,

meldžiuosi,

nesuprantu,

kas man yra.

gydytoja,

man skauda

pasaulį,

kur po mano kojom.

 

 

* * *

 

iš mano pirštų

prasikala

pašto karveliai

siunčiu juos

tau tuščius

kad tavo katės

turėtų kuo misti

nenudvėstų per žiemą

kai tu esi išvykusi

kažin kur toli

 

 

kitokie vakarai

 

mano pirštų antspaudai ant dulkino stalo,

riebaluotų plaukų išmurzintas langas

ir tai, kas atsispindi jame

neprašomas –

visa tai nesvarbu,

nes dabar kitokie vakarai

ir niekas nelaukia grįžtančio naktį,

tyliai, atrodo, be raktų žvangėjimo,

atrakinančio duris,

be blogo kojų kvapo

įslenkančio į lovą

šalia.

 

 

trečias žvilgsnis

 

žmonės panašūs:

štai sėdi vaikinas su mergina,

jis labai panašus į mano vieną draugą,

tik tas tikrai taip nemoka bučiuoti merginos;

tas draugas moka gerti.

jis sako

galėčiau duoti kelis patarimus dėl merginų,

bet kad man pačiam jų reikia.

 

 

atspindžiai

 

tavo atspindžiai

ant mano kūno

kaip negijančios žaizdos,

kaip nematomi vandens ženklai.

tavo atspindžiai

ant mano kūno

niekaip nenusiplauna,

nedingsta su laiku,

gilyn skverbiasi vis.

 

 

* * *

 

mes perkam automobilius,

tiesiame kelius,

bet taip ir neturime

pas ką nuvažiuoti.

 

 

* * *

 

vyras myža ties namo kampu.

sakau tau:

tas vyras turi bent tą kampą.

tiek to, tai nesvarbu.

 

 

* * *

 

pora metrų aukščiau

paskutinių debesų

žvaigždės jau kvėpuoja.

senelis sako

paklausyk, vaikeli, paklausyk,

kaip nieko nesigirdi.

 

 

* * *

 

vėjas į šukes,

šukės man į delnus.

mano delnuose tavo pirštai,

tarp tavo pirštų mano skeveldros.

 

 

* * *

 

naktį iš birželio į liepą

sapnavau, kad labai skubu kažkur,

bėgu visas patenkintas.

staiga išvystu savo mokytoją.

Laima, galvoju,

mylėjai mano tėvą, ir nors ir nelaimingai,

bet pažymius vis tiek gerus man rašei.

mokytoja, sakau,

aš jau neberašau,

aš jau neberašau!

ji šypsosi.

tu jau neberašai, sako.