Autorius: Linas Rimkus

                                Berniukai irgi tiki pasakomis, tik jų pasakos yra šiek tiek kitokios nei mergaičių…

            Prabėgo metai. Prabėgo ir antri. Vienuolis visą savo tą laiką praleido šalia ežero medituodamas, filosofuodamas ir tiesiog besigrožėdamas gamta. Jis vis galvojo apie savo gyvenimą, apie savo ideologiją ir laimės ieškojimą. Jo akyse niekaip negalėjo išsitrinti gražus karininkės veidas. Jis buvo visur, žydrame danguje, vandenyje, ore, tarsi būtų buvę slepynės ar gaudynės su pasiklydusiomis vienuolio mintimis.

            Kartais vienuolis taip paklysdavo savo meditacijose, jog susiliesdavo su savo fantazijomis. Jis dažnai įsivaizduodavo save kaip jis kalba su panele Napoleon, kaip jis žaidžia toliau šachmatais, kaip jis juokiasi kartu su ja, kaip kartu vaikšto su ja. Jo iliuzijos pasidarydavo tokios tikros, jog jis pradejo girdeti jos, paneles Napoleon, balsą savo ausyse. Ir vienuolis kalbedavo su ja mintimis, sukurdamas įvairias nebūtas istorijas. Ir kasnakt prieš eidamas gulti, jis matydavo savo sukurtą gražiausią miražą, kuris kaip nepamirštamas sapnas niekad nepalikdavo jo. Vienuolio ausyse skambedavo rami ilgesio serenada. Jo akyse buvo ji, kaip graziausia karininkė pasaulyje. Jo akyse jie gaudydavo vienas kitą tarp herberos žiedų sode. Jo akyse buvo ji, kaip gražiausia panelė su garbanomis, kuri žvelgia į jį su savo gundančiomis kerinčiomis akimis laikydama abiem rankomis arbatos puodelį. Jo akyse niekad neišblėsdavo jos gražiausias šelmiškas veidas.

           Jis įsivaizduodavo vasarą ir žiemą. Jis įsivaizduodavo dieną ir naktį. Jis įsivaizduodavo tiek daug, jog kartais užmiršdavo eiti miegoti. O žvaigždės viską matydavo ir be žodžių suprasdavo vienuolį. Nes jos žinojo ką vienuolis galvoja ir apie ką kasnakt svajoja.

           Jis kurdavo poeziją su gražiausiais fragmentais. Jo ausyse nesustodavo groti viena ir ta pati daina apie ilgesio vakarą. Ir jis tyliai slaptai dainuodavo kartu su ja mintimis, gražiausiais ir mieliausiais žodžiais pasaulyje, su pačia gražiausia karininke pasaulyje, juodais garbanotais plaukais ir rudomis žibančiomis akimis.

           Bet vieną dieną kai kas sudrumstė vienuolio meloncholines mintis. Tai buvo lyg žaibas ir griaustinis nakties tyloje. Tai buvo kelyje iš tolumos skriejanti Atvirkštuko velnio mašina.

-Yo, man! How is it goin’? – tarė Atvirkštukas vos pristabdęs savo lekiančią triukšmo geldą.

-Labas, ačiū, neblogai, - atsakė vienuolis.

-Man tai ne kas. Mano biznis sužlugo …… Ir viskas per tą tiesos manifestą.

-Kokį dar tiesos manifestą? – paklausė pakėlęs antakius Buda.

-Viskas prasidejo kai miesto taryba nusprendė nubausti vieną panelę už žaidimus ir lošimus, apkaltindami ją esą ji kažkokia paleistuvė, lesbietė ir panašiai.

-Koks jos vardas, tos merginos? – paklausė jo susirūpinęs vienuolis.

-Panelė Napoleon, - atsakė Atvirkštukas.

-Emilija, - tarė sau budistas.

-Tu ją pažįsti? – paklausė Atvirkštukas.

-Taip ir iš tikro jos vardas yra Emilija, Emilija Gerbera. Bet…bet kas jai gresia dabar?

-Dabar ji kalėjime. Bus teismas. Miesto taryba nuspręs ką su ja daryti.

-As einu, - tarė drąsiu balsu vienuolis pakildamas nuo žemės.

-Palauk, - tare Atvirkštukas, - šiaip man irgi nepatinka ta miesto taryba, tie seni prisibezdėję biurokratai. Jei nori as galiu tave pavėžėti iki tos vietos…

-Ačiū Atvirkštuk, mielai, - tarė vienuolis įsėsdamas į Atvirkštuko mašiną.

             Atvirkštukas paleido garsiai Hip-Hopo ritmą ir skustuvo greičiu nuvarė į Marselio miestą. Pasiekę sMarselio miestą vienuolis tuč tuojau nuskubėjo į miesto rotušę pasikalbėti su taryba. Pusę dienos jis lauke pokalbio su meru. Pusę dienos vienuolis laikė savo galvą apmąstymams ir tylai, kol mero pavaduotojas mandagiai pakviete jį į mero kabinetą. Savo kabinete meras spoksojo pro langą ir kažką tyliai rymojo. Jis buvo kažkur penkiasdešimties metų, aukšto ūgio, nelabai plačių pečių, storas ir nuplikęs, žydrų akių, be jokių veido raukšlių. Jo išdidi laikysena išduodavo, kad jis turejo kieto ir užsispyrusio žmogaus charakterį.

             Vos įžengęs į mero kabinetą vienuolis nusilenkė pagal budistų vienuolio papročius ir tarė:

-Laba diena, ponas mere, aš vienuolis vardu Mažasis Buda.

-Laba diena, kuo galiu padėti? - pasisveikindamas tarė meras.

-Aš dėl Emilijos, - tarė budistas.

-Dėl ko?

-Dėl panelės Napoleon, - patikslino garsiau vienuolis.

-Panelės Napoleon? – paklausė tarsi nenugirsdamas meras, - ooo! Bijau, kad as čia negaliu niekuom padeti.

Kodėl? – paklausė baisiai nustebęs vienuolis.

-Ji tiesiog problema mūsų miestui. Pradžioje visus miestiečius ir kitus žmones ji surūstino su savo žaidimais ir lošimais. Paskui ta jos revoliucija…

-Kokia dar revoliucija?

-Dėl taip jos vadinamos “laisvės varžymo”, nors iš tikro visiems čia gyvenantiems yra malonu gyventi ir nieko netrūksta. Be to, nors ji turi vyrą, tą keistą vyruką vardu Nežiniukas, ji mėgdavo tyčiotis iš kitų vyrų.

-Kaip tyčiotis? – paklause vienuolis.

-Na…suvedžioti. Ji vadino tai nekaltu baltu flirtu, ar juokais. Žodžiu, miesto vyrai pasipiktino jos laisvu elgesiu.

-O gal jie pasipiktino vien del to, kad jie prološdavo jai? – tare atkakliai ir drąsiai vienuolis.

Meras sutriko sekundei ir lyg neišgirsdamas toliau tarė:

-Žinot, viskam yra ribos…per vieną savo mitingą ji pabučiavo kitą merginą.

Vienuolis nusijuokė..