Autorė: Kristina Tamulytė

 Mes gimti nemokam
Ir maisto neturim,
Tik bandome vogti
Iš lauko virtuvės,
Nusiperkam poterius,
Palaiminam kunigą,
Apkaltinam moteris,
Kad nedavė pudingo.
Mes vėl nusileidžiam
Ir kylam į sutemas,
Nusiperkam bilietus
Į Palangą, Uteną.
O raktą pamiršę
Ir atkimštus butelius,
Prie stalo susėdam
Kaip alkanos utėlės.

***

Jei atvertum tik mano duris,

Pro kurias negalėtum išeit,

Jei tikėtum, jog lapai nekris,

Jei galėtum ir būti, ir teist.

Jei tik kojos pamestų pėdas

Ir žinotų, jog niekur nestos,

Mūsų laikas nusvertų rankas

Ir paliktų tik dalį tiesos.

 ***

 surimuotas,
eilutės suskaičiuotos,
beprasmiai žodžiai
krinta
ant lapo.
mintys juodos
nusėda
kartu su mūzos padiktuota,
bemiegio laiko apvyniota
pasaka,
tik happy ending
už kadro liko.
užfiksuota.
penkios minutės,
ir rašalas,
pabaigęs darbą,
miega. iki dvylikos.
žadintuvas-mintis,
ir nusvirę rankos
keliasi iš lėto.
ir nejučia, sutartinai,
dalim, gal atskirai
nenušlifuotą darbą tęsia,
kol paskutiniai saulės
spinduliai
mėnulio pilnaty
nuskęsta
lig kito mūzos apreiškimo

***

Baltai juodais klavišais slenka
Praėjusių dienų šešėliai,
Vaivorykštės koliažas lenkias
Vaikystėj dovanotai gėlei.
Pernykščiai batai ilsis spintoj,
Trumpa suknelė verkia tyliai,
O gatvėj nedega žibintai,
Taurėn gimtadienių nepylėm.
Jau protas pasakas pamiršta,
O kambarys per ankštas tampa,
Išbrist iš ryto skuba pirštai
Ir apskaičiuoti laipsnius kampo.
Spalvoti nyksta personažai,
Flomasteriai paišyt nustoja,
Pasąmonė tapys peizažą-
Mes lauksim, kol užgims rytojus.

***

Ir iš balto, ir juodo,

Ir iš tavo vienatvės,

Mes neperskaitėm kodo,

Nepalaiminom gatvės.

Nusispjovėm per petį

Ir sugrįžom į pradžią,

Nes norėjome gerti,

Nes nesaugojom medžių.

Tik sustojom už nieko,

Nusikeikėm į tylą-

Ir beliko tik sienos,

Ir beliko tik mylios.

***

Mama…
nupirk man laimę
iš krautuvėlės
anapus kelio,
kur aklas pardavėjas
kepa šviežią rytą.

Skubėk…
už mano laimę
sumokėk greičiau,
kol kvepiantis kepėjas
mano laimės neatidavė
kitam už dyką.

Prašau…
važiuok taxi,
į krepšį įsidėk
garuojančių vilčių,
ir atiduok kepėjui
už pastangas įdėtas.

Mama…
paprašyk kepėjo,
laimės pardavėjo,
kad kiekvieną rytą
prie prekystalio stovėtų
ir dovanotų geltonas avietes.

***

Tai  tik aklas buvimas už kadro,
Tik istorijos žingsniai be datų,
Sustabdytas laukimas ant lapo
Ir sugrotos vaivorykštės natos.

Slegia pilkas gimtadienio fonas,
Sunormuotas minčių supratimas,
Vargšas elgeta, prašantis duonos,
Aštrus skausmas šiandieną užgimęs.

Tai  tik nuotraukos senos be kvapo,
Be vilties vėl į praeitį grįžti,
Noras kryžkelėj rasti arbatos
Ir dygliuotą buvimą pamiršti.