Autorė: Giedrė Vyšniauskaitė

 

Nuo aštuntos klasės jie niekada nebesiskyrė mokykloje. Nuo devintos jau ir po pamokų. Nė karto jokiai mokytojai nekilo pagunda persodinti šiuos du vaikus į skirtingus suolus. Jie niekad neplepėdavo. Tik rašydavo. Vienas kitam laiškus.

 

Šiek tiek keista ši pasaka.

 

Jos herojai taip nedaug kalbėjo. Žodžiai visada sekė tarytum iš paskos. Kažkas antrinio, nereikalingas, nebūtinas priedas.

 

Galbūt todėl, kad ji atėjo iš tylių namų. Juose supratimas visad turėjo eiti prieš žodžius. Visad nedovanotina klaida - pasiklysti bežadžių prasmių voratinkliuose.

 

Jo namuose buvo priešingai.

 

Sesuo, du broliai. Ir jis, paskutinis, trečias brolis tylenis. Ta Šeima buvo tarytum turtinga savo triukšmu. Visada kažkuris iš keturių vaikų grodavo, dažniausiai net ne vienas, kartais grodavo kartu, ritmingai ir darniai. Kartais tyčia, garsiai, nesuderinamai. Pašėlęs orkestras - du valiūgai faunai, fauniukas ir viena gražiaakė linksmuolė nimfa - orkestras, beprotiškesnis nei Apolono palyda. Nenutrūkstamą foną sudarė visad įjungtas radijas, mirguliuojantis televizorius ir labai retai nutylantis senas, labai senas ir labai tikras patefonas.

 

Tai buvo Šeima. Vakarais jie visi susirinkdavo, žiūrėdavo televizorių, valgydavo blynus su obuoliene. Saldžią sriubą be razinų. Manų košę su juodųjų serbentų džemu arba cinamonu, arba ir džemu, ir cinamonu.

 

Jos mama visada liepdavo pasirinkti. Vieną. Arba kitą.

 

Ji buvo nuosekli moteris. Pati irgi pasirinko.

 

Po paskutinio abitūros egzamino, atrodo, istorijos, ji susirinko visus savo daiktus: rūbus, knygas, dienoraščius, lėlę mėlynais plaukais ir rašaluotais pirštais (vienas Dievas težino, kodėl lėlės pirštai buvo rašaluoti), balintos kavos atspalvio puodelį, paveikslą su mergaite oranžiniais plaukais, Tris "Art" žurnalus, dėdės parvežtus iš Vokietijos 1983 –ių , 1984- tų, 1986- tų metų egzempliorius. Ji nei žodžio nesuprato vokiškai. Užtat juos pardavęs vyriškis šiek tiek kalbėjo lietuviškai, taip sakė dėdė. Iškirpo vieną paveikslėlį. Rainer Fetting: ohne Titel, 1984, Siedbruck auf Karton (88 × 124 cm), Auflage 50, Galerie Clemens Fahnemann, Berlin, 1500 Mark. Tai galėjo būti bet kas. Greičiausiai lapė. Jai tai buvo kraujo persunkta vilkė. Išmaitinusi, bet niekada, niekad niekad.

 

Ir išėjo.

 

Iškarpą paliko virtuvėje ant stalo, kad rastų motina. Bet rado patėvis. Lygiai po savaitės ir dviejų dienų netyčia ji ir ji susitiko gatvėje. Jis mano, kad tu jam grasini.

 

Niekada nebeateik.

 

Kaip paprasta.

 

Tai ir viskas. Nebeateik.

 

Ji nepasakė.

 

Net nepasakė "negrįžk".

 

Jie gulėjo ant dryžuotos sofos nuomotoje palėpėje, nedideliame kambarėlyje su jo ir jos rūbais, jo ir jos knygomis, dienoraščiais, mėlyna lėle mėlynais rašaluotais pirštais, balintos kavos atspalvio ir rudu moliniu puodeliais, paveikslu su mergaite oranžiniais plaukais, trimis "Art" žurnalais, dėdės parvežtais iš Vokietijos, pianinu, aštuoniomis senomis patefono plokštelėmis (dvi subraižytos), Puškino poezijos tomeliu. Jis laikė jos galvą sau ant kelių, viena ranka glostė dar ilgus, ką tik išplautus drėgnus plaukus, kita tepė vaistais randą, prasidedantį ties kairiu smilkiniu, švelniai išlinkstantį ir nedrąsiai įsiveržiantį į skruosto teritoriją. Jis bandė. Užgydyti jos žaizdas, ištrinti jos randus.

 

Grodavo. Sekmadienio popietėmis, pirmadienio vakarais, antradienio, trečiadienio, ketvirtadienio ir, visų ilgiausiai, penktadienio naktimis. Toks aukštas, šiek tiek susikūprinęs, sulinkęs prie pianino, lyg dievadirbys prie savojo drožinio.

 

Pro plonus marškinius prasišviesdavo šonkauliai. Kartais ji juos skaičiuodavo. Sėdėdavo tyliai tyliai. Šalia. Švelniai braukdavo smulkiu pirštuku vos vos juntamai. Net švelniau nei jis per klavišus. Ir besiliejančios muzikos ritmu skaičiuodavo – vienas – vienas du - trys – trys keturi - penki – penki šeši. Ir taip be galo.

 

Jų palėpėje tilpo visas pasaulis. Ir ne tik dėl to, kad ji rinko ir saugojo neaplankytų miestų žemėlapius - pasaulį didelėje melsvoje, ramunėmis išpieštoje batų dėžėje. Daiktai čia atsirasdavo savaime, tarsi per žaismingą, naiviai koketišką atsitiktinumą. Slapčiomis įtykindavo, apsidairydavo ir, jei patikdavo, jaukiai įsitaisydavo jų palėpėje. Senovinis arbatinukas ir saulutėmis siuvinėta mėlyna puodkėlė atsikraustė į jų būstą tą pačią dieną. Abu iš jo senelės namų. Keturis užvalkalus pagalvėlėms ji pasiuvo klausydamasi "Mėlynosios rapsodijos" - nedidelę radiją padovanojo jo mama liepos antrosios proga. Viena pagalvėlė buvo žalia, su daugybe tvarkingų pilkšvai gelsvų drambliukų. Visiškai neaišku kodėl, ji jai priminė Magritte’o "Golkondą". Gal savo provokuojančiu tvarkingumu. Antroji buvo blyškiai gelsva, su vienu baltu baltu smulkmenišku ir atsargiu drambliu per vidurį. Trečioji mėlyna, su baltais (kitaip nei dramblys, kurio baltumas buvo neatskiriama jo tapatybės dalis) lietaus lašiukais, aišku, greičiau jau tai buvo ne lietus, o pienas… o ketvirtosios baltame fone puikavosi nebaigtas siuvinėti beūsis katinas, galbūt Čečyro katino tolimas giminaitis.

                                                                                  

Tą vasarą ji įsidarbino oro uoste. Nusikirpo plaukus. Niekas nereikalavo jų susegti, tad keleivius į lėktuvą palydėdavo besišypsantis švelnus merginos veidas. Tai buvo trumpalaikis vasaros darbas. Kitaip nė būti negalėjo. Keleives ši mergina visada nuteikdavo palankiai – miela, bet ne iki koktumo, graži, bet ne tiek, kad pykdytų. Tačiau keleiviai visada šiek tiek sutrikdavo. Jos lolitiškas grožis priversdavo juos pasimesti ir nuleisti akis… kažkas keisto, - mergina, mergaitė? Tokia vaikiška ir tokia subrendusi. Tokia žemiška ir tokia tolima.

 

Ji dirbo dienomis, grįžusi rasdavo jį miegantį. Vakare jis pabusdavo šalia jos ir išeidavo groti. Viename restorane skambino švelnias romantiškas melodijas. Naktys priklausė tik jiems. Vasaros naktys.

 

Jie gulėdavo atsidarę nedidelį savo palėpės stoglangį šiltomis birželio naktimis, leisdami vakaro rimstančių gatvių, vakaro liūdesiui lėtomis srovelėmis skverbtis į nedidelį kambariuką. Trepsinčių vaikiškų pėdų, skubių, elegantiškų, koketiškų ir pretenzingų kulniukų kaukšėjimo - namo ir į linksmybes, juoko ir muzikos garsai. Kaip per vasaros atostogas liūdnose judriose Palangos gatvėse. Daugybė nestabtelinčių pėdų liūdnose vaiko akyse. Karuselių šviesos – liūdnos. Spragėsiu ir saldėsių liūdnas kvapas. Iš vasaros estrados ataidintys nežinomų šlagerių garsai, liūdni. Girtas juokas ir girtos rankos.

 

Kai kambarėlyje nebeužtekdavo vietos liūdesiui ir jiems, užverdavo langą ir gerdavo kavą. Arba pieną su imbieru ir medumi, tyrinėdavo vienas kito veido bruožus, kartais delnų linijas. Gerai, kad nei vienas, nei kitas nemokėjo jų išskaityti. Kartais sekdavo pasakas, kartais – tikras istorijas. Apie angelus, palydinčius žmones anapus ir dainuojančius jiems paskutinę dainą. Mano angelas, sakydavo jis, bus tiesiais, trumpais, gelsvai rusvais plaukai, su grakščiu randeliu smilkiny. Balta lygutėle oda, tarytum migla, tarytum šiltas pienas, ankstyvą rytą. Šiltas. Šaltą.

 

Ir jis tylės. Tai bus vienintelis dainuojantis angelas, kuris tylės.

 

Išties, ji niekada nedainuodavo.

 

Dažniausiai jie kartu užsnūsdavo, kartais sapnuodavo tą patį sapną, o po kiek laiko ji pakildavo, tyliai palikdavo jį vieną.

 

Kartu jie išgyveno vienus metus. Bet ne vieną gyvenimą.