Autorė: Agnė Poderytė

***

„Laba diena, ar turite vaistų nuo skausmo?“
“ O ką jums skauda, ponia?“
“Panele.“
“Atsiprašau, ką Jums skauda panele?“
“ Oj, kaip tyčia užkrito… Na.. Tą raumenį kairėje krūtinės pusėje pumpuojantį kraują iš venų  į arterijas..“
“Turite omeny širdį, panele?“
“O taip taip.. širdį, žinoma… Ir dar man šąla rankos.“
“ Aišku…Nusirenkite, pasiklausysiu“
[tyla]. Rausta dorovingi skruostai.
“Keista.. Nieko nesigirdi.. Kada paskutinį kartą girdėjot ją plakant?..“
“Tais metais, kai nušovė Kenedį. Atsimenu, už lango švietė saulė, o aš skaičiau laišką, kurį man parašė mylimasis atsisveikindamas, nes visam laikui išvyksta misionieriauti į Velykų salą.Su blondine ir jos pudeliu šuniūkščiu.“
“Siūlyčiau Jums įsigyti katę ir pradėti užsiiminėti joga.“
“Manot, tai padės?“
“Septintajame dešimtmetyje sprogę raumenys ne taip lengvai atsistato. Bet visko gali būti.“

  (Pra)lošimai

Mane galėtų labai nuoširdžiai kamuoti azartas, nes gyvenime netrūksta Teleloto bilietėlių, bet dažniausiai pinigus aš išleidžiu ne tokioms vertingoms, bet patikimesnėms investicijoms. Kartais dar sulošiu naktimis su keletu snobiškų pelių bridžą, ar švystelėjusi šlepetę į sieną duodu suprasti, kad nesu tam nusiteikusi. Visgi mano chalato kišenėje dar gali rasti laimėtų duonos trupinių, kurių, deja, į banką nepadėsi.

 Ar jau žinai, kas esi?

Jei dar pats nežinai, pabandysiu atspėti-
jei tave bandė palaižyti ar net atsikąsti, manyk, kad skanus.
Jei glostė palei plauką ir kasė paausius, veikiausiai kažkam pasirodei švelnus.
Užtat jei valgyti rytais randi atšalusios košės, kurios (už)vakar nepavyko įveikti, deja, esi vienišokas (gražiai skambėtų ir lonely one).
O gal ten, kur būni, visada pasitaiko išgirsti sąvoką saugus atstumas, kažkoks juokingai apsirengęs pirštinėtas dėdė tau atneša pervirtų dešrelių ir neatsukdamas nugaros išeina iš narvo, tai didelė galimybė, jog esi pavojingas.
Jei tave niurko, nuolat apkabina, tampo, tai esi labai mielas. Arba  ne itin, bet atsidūrei vaiko rankose.
Jei atpratai nuo savo balso, nesileidi glostomas ar šeriamas, esi nepriklausomas ir/ar pabėgęs iš zoologijos sodo.
O jei tau į akis blykstelėjo šviesa ir cyptelėjo stabdžiai, tikriausiai esi negyvas padarėlis.

Princesės

Ilgą laiką princesės man asocijavosi su žirniais, rožine spalva ir gailiais dūsavimais, ištrūkstančiais iš korsetais supančiotų sielų. Tačiau dabar imu abejoti, ar įmanoma visą princesiologijos mokslą įsprausti į tokias tipiškas klišes. Na, gerai gerai, princese aš nesijaučiu. Bet aplinkui viena kita tikrai mėtosi. Ne Pelenė ir ne Undinėlė. Vienoms štai einant aplink kojas storomis virkščiomis sukasi vijokliai, kitos aplink liesus rankų riešus murmėdamos užkeikimus sugeba lietaus prišaukti. Dar kažkur mačiau vieną laidžią metalui (jei išeina iš namų skubėdama, nemenka galimybė, kad ant jos nugaros pamatysi prilipusį  (ar įsivėlusį plaukuose)   viniuką ar šaukštelį). Kita užsimaniusi laužo šokdina žaibus. Kuri kaip moka, taip ir linksminasi.

Naktimis

Į plaukus veliasi sunki nakties tvankuma, drugiai (nors šviesos aš neskleidžiu) ir žydinčių liepų kvapas. Trauk velniai vasarą su kibirkščiuojančiu oru, limpančiais delnais ir nepaaiškinama trauka. O horizonte laužų apsupti jie nesiliauja šokti lietaus šokių ir švelniai kaip kūdikius bučiuodami akmenis, melsti meilės. Išburti debesį lietaus lengviau nei šiltą apkabinimą, bet niekas to nepripažįsta tiek šioje, tiek anoje realybėje. Vienatvė tamsoje ne tokia sunki atrodo, ypač kai petimi atsiremi į šiltą tuštumą ir leidi sau įsivaizduoti,nes kai nematai, tai gali būti  bet kas,  galintis užpildyti  spragas.

Tik aviečių tamsoje valgyti nepatartina.

***

Didžiausias jo privalumas buvo tas, kad jis nieko nežadėjo. Visada šiek tiek apsvaigęs nuo jazminų kvapo ir atitolęs nuo realybės kaip tie ore plevenantys mediumai, kuriuos eilinėmis dienomis paklusnios mergaitės uždaro į narvelius, kad neišskristų iš jų biosferos visam laikui (viskas jų pačių labui- per išsiblaškymą pamirštų kelią atgal ir jo neberastų. čia mergaičių versija. jie kelio neieškotų- būtų tikroji priežastis). Ironiška, bet tas nepastovumas, laikui bėgant tampantis didžiausia problema, pradžioje labiausiai masina ir vilioja, lyg tamsoje užuostum kažką žydint, tačiau negalėtum rasti kelio, ir tik ištiesus kaklą gosliai uostum sunkų ir kvapų pilną  nakties orą. Viskas įgauna pagreitį.

Bet  kai oras aplinkui sutirštėdavo, atrodo, prisispaudavo  prie erdvės pakraščių, kad praleistų į priekį melsvo atspalvio ironiškos šypsenos likučius lūpų kampučiuose, galbūt daugiau autoironiškus, bes vis tiek žavingus.Žinodavai, kad jau nebetoli.

Buvimas šalia- neįpareigojantis malonumas, tačiau brangus. Ir visada daugiau palikdavai, nei gaudavai. Surinkdavai visus "Už" ir" Prieš", kad apgautum save, kad dar vieną kartą nekaltai viską pamirštum ir tikėtumeisi kitokios baigties. Nors puikiai žinodavai, kad tai lygiai taip pat įmanoma, kaip pakeisti jo DNR ar lietaus skrydžio kryptį. Aukščiau banalumo nebepakyli, žiauroka, nežinantiems Tavo savigraužos ritualų, kassavaitinių katarsių ir dramatiškųjų pomėgių. Iš šalies pažiūrėjus nepasakyčiau, kad miegi ramiai. Bet visgi