Autorė: Agnė Poderytė

 

***

Šąlantys pirštai.
Guodžiančios mintys-
Kaip vasaros tirštos.

Stiklinėje taroje
Supilstytas nerimas
Trūksta ir savo padaro.

Laumiškas pyktis
Sistemingai nesistemingas-
Sudėtas į lygtis.

Ilgesio operos-
Praeito pavasario
Sapnų išnaros.

Sidabro žirneliai
Saujoje sušyla
Kaip paukštuko sparneliai.


Netikėtai nuraudę
Skruostai vaikelio
Spinduliuose besimaudančio.

Švelnumas pasaulio
Supintas į šilką
Nejaučia apgaulių.

Pašlovintas runų,
Į sniegą ikaltas
Dainuoja ramunėm.

O pasagos krykštauja
Dėl ledo ir laimės
Vienodai apsidžiaugia.

Skaityk kaip nori

Ištiestos		Juostos per dangų ir žemę
	Rankos		Nebyliai pagavusios vieną
	Į		Debesį įpina, virpina temą.
	Vasaros		Saulė su dangum šoka menuetą
	Šilumą		Pajutusi nusišypsau ir paliečiu kamieną.
	Ji		Numeta į šalį siūlų kamuoliuką
	Kvepia		Mandarinais- juos gnaibo cinamoniniai pirštukai
	Lelijomis		Laukai nusėti sapnų didžiausiose platybėse
	Pamilusi		Ji juos suras ir išbučiuos skruostus nusvilusius.
	Tylumą		Ir ramybę grąžins jų jausmams nusivylusiems.

Myliu.

meilė
yra
labai
ilga
upė.
.
.

melsvai
ypatingas
lelijų
ilgesio
ulbėjimas

 

 

Netikėtos palaimos

Esu kaip tos moterytės suskirdusiomis rankomis, laukiančios, kol praeis potvynis ir jos galės susirinkti austres. Kartais, žinoma, jos randa ir vieną kitą banginį. Bet čia tik kartais.

 

 

Emocija

Kur paslaptys išmoksta
elegantiško vėduoklių meno
esi suaustas laikas
 ištrūksi saga besiūlės sielos dešinėj kišenėj
Ir linija kreidos per visą širdį
Ir paukštis giesmėmis į orą išverstas
o gal dar kvapas šilumos suradęs prieglobstį
Alkūnės linkyje
Šaknis akiduobėn suleidęs
apraizgęs kapiliarus
ir suteikęs stiprybės
Taip nors vieną nelemtą kartą
Be jokios romantikos
Tiesiog su savimi
nugara į auditoriją
ar supantis ant nosies galo
Laviruojantis kaip akrobatas,
pamiršęs stiklinį žvilgsnį puodely
Arbatos
Arba pakartas dėl bato
Ramunių ir vyšnių raudose
mano džiaugsmo niekas nemato
Tam kartui

 

 

***

Alchemikai rudens lietų verčia į ilgesį
Ir, išvalę nuo abejonių priemaišų, lašina į arbatą
Po tris lašus
Ryte ir vakare,
Kad tekini nelakstytume basų pirštų aidais,
Nesapnuotume pranašiškų sapnų apie aguonas,
O įkvėpę nukritusių lapų kvapo imtume verkti.
Todėl daktarai šaltuoju metų laiku pataria gerti kakavą.

 

 

Kasdieniški haiku

Batų tepalas
Ir pasitenkinimas
Tobula švara

Vis ne česnakas
O raudonos kojinės
gintis nuo pikto

Iš Portobelo
Grąžinu bibliotekai
Josios raganą

Dangus palaimina
Švieselių jūras kur
Ištirpsta vėlės

Medum gydosi
Nerimu susirgę ar
Tiesiog smaližiai

Vanilės kvapai
Skimbčiojančių  šakučių
Dekoracija

Aguonų maldos
Sutartinėse mano
Skamba nuolatos

Niekam nematant
Šokasi bangomis ir
Mažom vilnelėm

Tyliai užgieda
Valomas šaldytuvas
Odėm kempinei

***

Eidamas per alsiai traškančią ir tylą braižančią žolę,
Mąstai apie akinius, Pilnaties krateriams ištirti.
Ir kaip gera gera pailsėti nuo miesto šviesų,
Su kuriomis orios žvaigždės pavargo kariauti.