Autorė: Agnė Poderytė

***

„ Kas apsigyvena žmogaus sieloje, kai jo akyse apsigyvena liūdesys?“
„ Turi galvoje mane? Man viskas.. Puiku….“
„ Jei gerai prisimenu, kai kas buvo net ir balto melo išsižadėjęs..“
„Buvo. Bet tiesa kartais pažadina per daug klausimų.“
„ Sprendžiant iš simptomų, tave kankina vienatvė.“
„ Įdomi, ir tikriausiai šiek tiek teisinga versija.“
„ Tau tikrai nekas, jei net ginčytis nenori…  Jaučiuosi kaltas. Galėčiau dažniau tave lankyti.“
„Niekis. Tu ir taip užsiėmęs. Ir nemanyk, kad nežinau. Galbūt aš miegu, bet vis tiek jaučiu….“
„ Matai, slaptasis agentas iš manęs prastas…“
„ Galbūt. Bet visa kita išties puiku.“
„ Ačiū. O šiaip tau siūlyčiau susirasti žmogų popiečiams su arbata, kuris praskaidrintų tavo vienatvę.“
„ Žinai, čia, matyt, ir didžiausia problemą, kad jau radau.“
„ Ir vis tiek esi liūdna kaip kanarėlė?…“
„ Kad dažniausiai arbata atvėsta jo belaukiant.“
„ Nekaltink jo. Nepatikėsi, kiek dar daug gerų žmonių gyvena žemėje… Ir visiems daugiau ar mažiau  reikia pagalbos…“
„ Aš ir nekaltinu. Greičiau didžiuojuosi. Bet esu egoistė.“
„Esi. O kas nėra? Visi  mes trokštam būti laimingi, įvertinti, ypatingi. Tai natūralu. Tačiau kai kas mano, kad laimę lengviau pasiskolinti, nei užsiauginti tik savo paties. Tik kai kada "pasiskolinę" svetimą laimę, imame gyventi svetimą gyvenimą.“
„ Suprantu tave.. Kartais ne savus statome, o apsigyvename jau pradėtuose  bokštuose.“
„ Galbūt todėl tau taip ir sunku- tu ieškai savo kelio ir savo laimės.“
„Galbūt. Ir savo žmogaus.“
„O jei jau tokį radai?..“
„Ką gali žinoti. Gal jau seniai jis kiekvieną mano bemiegę naktį iškenčia kaip savąją, o kai gali tai ir savo miegą padovanoja… Ką gali žinoti.“
„ Nieko. Geriau nežinoti nieko. Juk dažniausiai tai, ką tvirtai žinom, yra netiesa. Greičiau aklas tikėjimas. Reikia jausti. Būtent todėl romantika yra tokia pamokanti.“
„ Vis dar Oskaro Vaildo gerbėjas.“
„ Žinoma.“
„Aš jaučiu. Tai mane ir palaiko. Net ir liūdesys reiškia, kad aš dar gyva.“
„ Gyva. Rytas ateina.“
„Seniai jį pasitikom kartu.“
„Seniai. Bet dabar turiu bėgti.“
„Geriau sakyk skristi“
„ Gerai, skristi. Sulauksiu profilaktinio apsikabinimo?…“
„Ne. Profilaktiško bučinio..

***

„ Tą dieną, kai dingo viso mano gyvenimo dienoraštis, nusprendžiau, kad niekada neberašysiu kito, o štai vis pagaunu save, dėliojančią mintis sintaksiškai teisingais sakiniais, pagardintais citatomis ir papuoštais vienu kitu raitytesniu epitetu. Tada pagalvoju, kad man, matyt, to reikia. Na, žinai, dėl tvarkos - pažadinti savo mintis iš chaoso, susidėlioti tvarkingai kaip drabužius išeigai ir apžiūrinėti iš visų pusių, kad bent šiek tiek aiškiau taptų. Bent kiek.“
„ Žinau, žinau, kaip tau svarbu, kad viskas būtų aišku, bet pernelyg nepasinerk į  analizes- pamesi kelią.“
„Bet reikia veiklos mintims, kad neliktų laiko kvailiems spoksojimams per kairį petį ir  pakartotiniams savo košmarų išgyvenimams.“
„ Vis dar juos sapnuoji?“
„Taip. Ir kuo toliau, tuo jie ryškesni. Prisimenu  šaltį ir jausmą, lyg kažkas alsuotų man į kaklą. O viskas prasideda, rodos, taip nekaltai -  guliu pievoje ir žiūriu į dangų. Jaučiu ant savo odos šilumą, vasarą ir tylų monotonišką balsą, lyg kas užkalbėjimą tyliai kartotų, ar užkeiktų. Nežinau. Tik staiga viskas sutemsta, bet ne taip giedrai, kaip kad vasarą būna, o aklinai. Ir tada  šaltis… „
„Juk visiems pasitaiko košmarų, išgerk ramunėlių ir paskaityk kokią jaukią knygą prieš miegą.“
„Manai, nebandžiau? Septynios naktys košmarų lavina fantaziją ir gerina liaudies medicinos žinias, niekas nepadeda. Ir ramybės nebėra… Aš net žurnalus chronologine tvarka dėliot pradėjau, kad tik miegoti eiti nereikėtų.. O tada muses tarp stiklų skaičiavau (42 ir pusė). Iš rankų viskas krinta, ir nebetransliuoja eteris galvelėj  įkvėpimo. Kad tu žinotum, kaip aš pavargau.“
„Suprantu. Stiklinės akys viską išduoda.“
„O tu tik supratingas ir temoki būti, iš kur tiek santūrumo, tiek tikėjimo? Paguodos man reikia ir tylos, o ne spengesio ausyse ir knapsėjimo galva į žodžių taktą.“
„Nagi, nusiramink, juk žinai, kad guosti aš nemoku, nemoku.. Patylėti kartu galiu, arbatos išvirti, bet guosti - ne.“
„O miegą pasaugoti moki?“
„Galiu pabandyti.“

***

„ Manau, jog glostyti miegantį žvilgsniu, tai lyg laižyti belgiško šokolado gabalėlį. Retas ir subtilus malonumas, kurį ne kiekvienas gali įvertinti. Be abejo, ne visi miega taip elegantiškai. Juk ir išsižiojus pasitaiko, ir sapnams lūpų kampučiu žemyn nusroventi…“
„Ir tau vis tiek tai atrodo subtilus ir rafinuota? Belgiškas šokoladas? Lenkiškas greičiau.“
„ Na žinoma, kaip tu be ironijos. Bet mane žavi pats faktas, jog kai miegi, tave užvaldo kažkokios racionaliam protui nepavaldžios jėgos, glūdinčios neįžvelgiamuose patamsiuose dienomis ir telaukiančios, kol mes akis sumerksim.“
“Bet ar ne per didelė prabanga leisti toms jėgoms suryti pusę mūsų gyvenimo ?“
„ Na, tai bent jau turi šiokią tokią prasmę, ir atsibudęs gali visai pelnytai gūžtelti pečiais, nes nelabai nuo tavęs kas priklauso.“
„O mane, pavyzdžiui, siutintų, jei sužinočiau, kad kažkas į mane miegantį vėpso.“
„ Stebi, sakyk, geriau skamba. O tave tai ne tik stebėti, bet ir paklausyti pravartu..“
„Tik nesakyk, kad..“
„ O tu neklausk, ir man sakyt nereikės. Betgi juk tai dar vienas įrodymas, kad naktį kažkas pabunda miegant  kūnui. Ir tas kažkas siaubingai nori bendrauti.“
„ Ir tu, žinoma, nepraleidi progos..“
„ Na, ko čia susierzinai. Mes tik truputį.. Kartkartėmis.. Įdomių dalykų sužinojau.. Jis daug pasakojo apie Babiloną… kuri Grįžulo žvaigždė Benetnašas, o kuri Dubchė …  iki šiol negirdėtas šokolado savybes ir taip toliau, nebeprisimenu pusės.“
„ Nejaugi aš turėčiau pradėti sau pavydėti?“
„ Jeigu tai išlygins tą kvailą raukšlę tavo tarpuakyje, tada gali šiek tiek. Ir neturėtum vaidinti labai įsižeidusio, nes kartais, kai pilkšvi žvėriukai  miegoti neduoda, aš tik klausausi vienodo kvėpavimo ritmo, žaidžiu šešėlių teatrą ( jei mėnulis būna nusiteikęs švystelt pro langą porą siluetų). O kartkartėm mokausi žiūrėti kiaurai pro vokus. Tada gali pamatyti, kas iš tikrųjų miega, o kas tik apsimeta.“
„Aha, o kadangi turi tiek daug tiriamųjų objektų, tikriausiai darbo tau netrūksta.“
„Kartais pritrūksta, bet kaip sakiau, būna ir tada su kuo pasišnekėti.“