Autorė: Agnė N.

 

 

Pasauli, tu nesąmonė*

 

*

Tik prabilusį rytą išgersi

Išvalysi nuo kojų – sunku

O vasaris vėluoja panerti

Be pavasario paukščiui baugu

 

 

 

Nekalti nematyti šešėliai

Nusišluosto dulkėtas akis

Tu žinai, nesimato to gėrio

Apsmalkėję delnai nepagis

 

 

O mums lyja ir lyja tuos delnus

Ir tik kvepia ramunėm nuo jų

Trenkia vėjas į žemę suskambus

Trečiam šimtui vasario žvaigdžių.

 

 *

 

kitą rudenį kelsimės žiemą pasėti

vakar pavogė šiandien, laikas ima tingėti

nepasvėrę delnų ir palikę lygybes

susilažinę broliai ir viena jų tuštybė

 

 

mažos mintys nemoka už didelę galvą

nuoma kyla, o jūs pasiliekate blaivūs

kiek iš viso vištidėj gaidžių atsirado

jeigu mūsų nėra, gal nušvisit iš bado

 

 

kitą vasarą gulsimės po cigaretėm

lietūs nuneša kūną, kai reikia pasėti

nesvarbu šitie žodžiai - mums reikia herojų

tik kolkas kaimo šunys mėnulį aploja –

 

  

 

Palik*

 

 

 

Kelininke, išmėtyk šviesas ant šakų ir proskynų, iškask pora neapvažiuojamų duobių, prišauk lietingas savaites, kad veždami savo nušlifuotus ir graviruotus kūnus, matytume tik valytuvus, kurių kryptimis galbūt slankioja būsimi savižudžiai, ar amoniako vaikai Čako Noriso pėdose.
Kelininke, aš žinau tave, tu stovi kasdien mūsų gatvėse, aikštelėse, plentuose, autostradose; tu esi visur: oro pajėgų zonose, amerikiečių palydovuose ir povandeniniuose rusų metalo kasyklose. Kelininke, pamojuok man.
Kelininke, išsitrauk cigaretę, jei laukimas tave pirmas bando surūkyti, jei jo įsčiose visa kas pro tave pralekia: nepūvančios atliekos, etiketėmis papuošti sunkvežimiai, karučiai po plačiais žirgo karčiais, ištįsęs baltas rastas su klykiančiomis moterimis, dvirAčiai bičių spiečiai ar žmogus be pačio žmogaus; jei kūdikiai klykia negimę ir jų smogas krenkščia į akis smėlį. Kelininke, išsitrauk savo gėrimą, jei tau trošku, kai visi kiti numalšinę savo godumus springsta vandeniu ir spjauna į vandenį.
Kelininke, sušvilpk pušims, uosiams, beržams, o ten toliau klevams bei liepoms. Sušuk, dar apsilaužiusiam krūmui ir jau nebealsuojančiam kelmui – fakelu šviesiančiam per kitas dobilines, kitas pakelės tamsumas. Kelininke, pasikalbėk su lauku, mišku ar upe, jie tik tave girdi.
Kelininke, prisėsk ant alyva kvepiančios savos žemės ir iškelk vėliavas, plevėsuojančias ryškiomis pasipriešinimo spalvomis, išskėsk plačias rankas, kurių šešėliai nusidriekia pertvaromis, sienomis, nuokalnėmis. Kelininke, pasilik, kelininku, nemojuojančiu, nebyliu, neištroškusiu, nerūkančiu, neryškiu, nejusliu, nebailiu, nešališku, nevaisingu ir nerymančiu. Kelininke, pa (si) lik čia.