Autorius: Martynas Ivinskas

2003 10 03

Kadangi dienoraščio rašymo gamykla užsidarė rekonstrukcijai, o minčių kaupiasi, tai nieko nebelieka, kaip atsargiai, nesudarant kamščio jas išlieti. Šį kartą apie labai paprastą ir savaime suprantamą dalyką kaip internetas. Nors turėčiau rašyti ne paprastą, o netgi labai sudetingą, bet… apie viską iš pradžių.

Rugsėjį suėjo vieneri metai, kai aš “sukroviau didelę dalį savo mantos į dėžes”, prigriebiau žmoną su sūnumi ir, pamojavęs Lietuvai, įlipau į lėktuvą ir perskridau Atlantą, kad čia “tą visą mantą iškraučiau”. Atvykome į Ameriką, supervalstybę (ši nuomonė ne mano, o aplinkinių. Aš griežtai nuo jos atsiriboju) ir pradėjome leisti šaknis čia. Apie pirmus metus nerašysiu, nes jau ruošiama spaudai knyga apie tai. Pasakysiu tik tiek, kad visus tuos metus buvau “be ryšio”, t. y. be interneto, o tai šiuolaikinėje technologinėje visuomenėje ne tai, kad nepatogu, bet netgi ir nepateisinama.  Todėl metų proga pasižadėjau sau internetą pasijungti. Ir prasidėjo svarstymai, kokio noriu: paprasto ar stebuklingo, o gal – superstebuklingo? Nuo paprasto (dial – up) iškart atšokau, o po to sprendžiau kas geriau – stebuklingas (DSL) ar superstebuklingas (cable internet). Del super suabejojau, nes tokiu atveju man reikėtų jungtis kabelinę televiziją, o mano televizorius kažkokiu tik jam suprantamu būdu sugeba rodyti 65 kanalus, todėl daugiau man ir nereikia. Taigi apsistojau ties stebuklinguoju DSL. Bet šiuo atveju man reikėjo pasijungti laidinį telefoną, kuris visiškai nereikalingas, nes dvidešimt pirmame amžiuje žmonės bendrauja bevieliu ryšiu. Bet ko gi nepadarysi dėl Interneto!!!! Paskambinau telefonų kompanijai ir užsakiau telefono liniją kartu su DSL. Man pranešė, kad telefono linija bus pajungta po trijų biznio dienų, o DSL po 6-8 biznio dienų. Šiek tiek nuliūdau, sužinojęs šias naujienas. Net (!) dvi savaites dar neturėsiu Interneto. Vėliau pasirodys, kad tas „Net“ pasivertė „Tik“. Taigi taigi. Super valstybeje, kuri yra viena iš lyderių komunikacijų srityje, Internetą įvedinėja du mėnesius. Ir dar stebisi, kodėl aš toks nepatenkintas. Tiesa, telefono linija jau buvo pajungta kitą dieną, o labai greitu laiku atėjo ir sąskaita už tai, bet Interneto nebuvo ne kvapo. Pirmą kartą paskambinau praėjus dviem savaitėm po užsakymo. Tada man pasakė, kad, kadangi mano telefono linija tik ką pajungta (nieko sau, tik ką – dvi savaitės), jie jos dar nemato. Normalu, aš jos irgi nemačiau, tik žinojau, kad ji veikia, nes telefonu paskambinau kelis kartus. Tada man pasiūlė iš naujo užsakyti DSL ir laukti kitas dvi savaites. Taip ir padariau. Spėkite, kas pasikeitė po tų dviejų savaičių. Ogi nieko. Ta pati melodija. „Mes nematome jūsų telefono linijos“. Sąskaitą atsiunčia už tai, ko nemato. Šiaip aš žmogus ramus, bet jau buvau bepradedąs siusti. Gryniausia provokacija! Bandžiau laikytis. Išsilaikiau dar dvi savaites, po kurių paskambinau ir, eilinį kartą išgirdęs, kad jie nesupranta, kodėl yra taip, o ne kitaip, paleidau visą savo sunkiąją artileriją į darbą, tai yra visus žodžius, kurių mokykloje oficialiai nemoko. Padėjo. Balsas kitame ragelio gale pasidarė labai paslaugus ir jis man pasiūlė….. dar kartą užsisakyti DSL. Pradėjau isteriškai juoktis. O kas jau beliko? Jau tiek ilgai laukęs, palauksiu dar. Taigi ilgi du mėnesiai laukimo. Galima būtų filmą statyti. Kartais, atsitrenkdamas į tokia biurokratijos sieną, jaučiuosi kaip senais laikais. Bet kol kas idealesnio valdymo už biurokratinį neišrasta, todėl tokie maži varžteliai kaip mes, nors ir sutepti gerai, sukamės lėtai ir girgždame.

Manau, mano būseną, kai stebuklingas DSL pasibeldė į mano ankšto buto duris, suprantate. Džiaugsmui nebuvo ribų! Buvau netgi pasiryžęs kompiuterį su visu DSL patalpinti šeimyniniame guolyje, bet sulaukiau audringo pasipriešinimo ir XX amžiaus pabaigos stebuklas nusėdo ant stalo. Ten jis man ir pasako „labas rytas“ ir „labanaktis“ kiekvieną dieną. O aš laimingas! Tokia va mano liūdnai linksma istorija apie tai, kokių dalykų nutinka……