Autorius: Antanas Pupienis

Brangus brolau, negalėdamas pas tave atvykti, sumaniau parašyti gromatą. Kaip gyveni, kas gero jūsų padangėje? Pas mus nekokie popieriai, labai viskas pabrango, ypač gėrimai, rūkalai. Kiek dabar kainuoja pas jus samanės butelaitis? Ar galima iš po skverno nusipirkti kontrabandinių cigarečių? Tai dar ne viskas. Kai uždarys Ignalinos atominę, matyt, elektra jau bus ne pagal kišenę, teks pasišviesti kaip toje balanos gadynėje, Bet kad nebebus  balanų iš ko prisiskaldyti – visokie vertelgos baigia miškus iškirsti.

       Taigi, mielas brolau, kaip dabar yra siūloma, teks diržus susiveržti. Tik va bėda – diržo nebeturiu. Tikriausiai girdėjai, kad dabar savo atžalų nei pabarsi, nei pirštu jiems pagrasinsi, nei į kampą pastatysi, plaštaka per minkštą vietą nešleptelėsi. Ką ir bekalbėti apie „beržinę košę“ ar diržą, nors jis tau špygą ar liežuvį rodys, cigaretės dūmus į akis pūs. O jeigu ką nors ne taip, jau tu smurtinę bausmę panaudojai, vaiko teises po kojomis pamynei, pasikesinai į jo orumą, jau tu griežčiausios bausmės nusipelnęs esmi. Tu gi žinai, kad aš ūmaus būdo, gali neištverti mano nervai. Taigi, kad neprisidaryčiau bėdos, iš anksto apsidraudžiau – ligi šiol nepamainomą auklėjimo priemonę – diržą krosnyje sudeginau. Maniau vietoje diržo petnešas panaudosiu, Tik va bėda – mūsų parduotuvėse jomis neprekiauja. Tad ir vaikštau smunkančias kelnes  ranka prilaikydamas. Didžiai nepatogu. Mielas brolau, jeigu pamatysi kurioje noras parduotuvėje prekiaujant petnešomis, nedelsdamas man pranešk, lėksiu kaip akis išdegęs jų nusipirkti.

       Viena bėda dar ne bėda, bet kai dvi trys ant sprando sėda, tai jau tau šakės, amen. Turiu, brolau, tokį netikusį kaimyną, kuris man nuolat nemalonumų pridaro. Žinai, jis ant mudviejų sodybų sklypų ribos šuns būdą pasistatė ir prie jos ant ilgiausios grandinės pririšo tokį pabaisą, į kurį vien tik pažvelgus pakinkliai iš baimės ima linkti. Blogiausia, kad buldogas siekia taką, kuriuo mes į tupyklą, pastatytą už malkinės kampo, vaikštome. Taigi dabar turime sukarti didžiulį lankstą – apeiti dvi gretimas sodybas, norėdami į tą gerą vietą nukakti. Taip bevaikščiojant kartais net noras praeina ja pasinaudoti.

       Kreipiausi į kaimyną dėl tų visų nepatogumų, bet jis ir į kalbas nesileidžia. Sako, jei šuo tavęs nepraleidžia, matyt, tu jį erzini, tarp jūsų blogi santykiai susiklostę. Juos pagerink, ir problemos kaip nebūta.

       Matau, kad be valdžios įsikišimo trumpiausiu keliu tualetą pasiekti lygiai tiek pat bus sudėtinga, kaip pamatyti mėnulio antrą pusę, atsuktą visą laiką nuo mūsų. Žinai, brolau, dabar mūsų valdžia yra įsteigusi vadinamąją interesantų aptarnavimo vieno langelio sistemą. Atseit bet kokiu klausimu reikia kreiptis į tą patį valdininką, o jau jis kaipmat po reikiamas įstaigas subėgios ir tavo sutvarkytą reikalą  tarsi iškeptą blyną  į rankas šleptels. Bendrai tokia tvarka neabejotinai turi vieną teigiamą bruožą: kad tavo reikalų karuselė greičiau ir reikiama kryptimi suktųsi, tenka pamaloninti tik vieną klerką. Taigi dėl savo šuniškų reikalų kreipiausi į tą langelį. Kai pareigūnas elektroninėmis svarstyklėmis pasvėrė mano skundą, pasakė, kad dar trūksta dokumentų, sveriančių 163 gramus. Pasirodo, šioje biurokratijos karalijoje buvo vadovaujamasi indukcija, kurioje nurodyta, kiek mažiausiai gali sverti pateikiami dokumentai, pavyzdžiui, statybų reikalu – kilogramą, žemei susigrąžinti – 800 gramų, dėl grąžinimo į darbą – pusę kilogramo ir t.t. Ką gi, teko papildomai iki reikiamo svorio pristatyti dokumentų.

       Savo skunde prašiau valdžią įpareigoti mano kaimyną tą nelemtą būdą toliau į kiemo vidurį patraukti ar bent šuns grandinę sutrumpinti. Langelis liepė ateiti už trijų savaičių. Kai nurodytu laiku prisistačiau, gavau atsakymą raštu. Jame juodu ant balto buvo išguldyta, kad yra sudaryta kompetentinga komisija, kuri nuspręs, ar šuns būda yra pastatas. Jeigu taip, tai mano kaimynas bus įpareigotas ją, kaip ne vietoje ir be leidimo pastatytą, nugriauti. Dėl grandinės sutrumpinimo reikią pristatyti Gyvūnų globos draugijos pažymą, kurioje būtų užtikrinta, kad, sutrumpinus grandinę, nepablogės šuns gyvenimo sąlygos.

        Taigi, brangus brolau, taip ir kuičiuosi ant šio margo sviesto. Kai iš langelio gausiu galutinį atsakymą, tau parašysiu, kaip šios mano bėdos baigėsi. O dabar spaudžiu tavo dešiniąją, lik sveikas ir laimingas.