Autorius: Dario el Aveno

 

Visi žmonės staiga nutilo ir sustingo iš baimės - prie rūmų iš oro tarsi išplaukė aukšta žmogysta, įsisupusi į juodą apsiaustą, galvą paslėpusi po gobtuvu.Kiek pastovėjusi, ji ėmė lipti  laiptais į rūmus.

    

 -Šviesnešys…Šviesnešys…Šviesnešys…- tarpusavy šnabždėjosi Hatušo[1] žmonės.

    

Juodoji žmogysta įėjo į pagrindinę rūmų salę.Visi žmonės susmuko ant kelių,o soste sėdintis karalius atsistojo ir nuolankiai nulenkė galvą.

    

-Būk pasveikintas, karaliau Muršili,- tarė atėjūnas.

    

-Tegul tau visuomet bus maloningas Sauladievis, Šviesnešy!Su kokiomis žiniomis pargrįžai?

    

Šviesnešys praskleidė apsiaustą ir, padėjęs ranką ant tvirtai į makštį įkišto kalavijo rankenos, tarė :

    

-Visų dievų Dievas man suteikė malonę pabuvoti Mirties požemiuose ir vellu [2].Aš atlikau Didžiąją mantalli [3].Tavo žemių daugiau nekankins maras ir badas.Tu man skolingas.

     

-Prašyk, ko tik nori.

    

-Deivė Ištar nori, kad tavo sūnus Hatušilis taptų jos žyniu.

    

Karalius Muršilis sudrebėjo :

    

-Šviesnešy…Ar tu supranti, ką tai reiškia?

    

-Taip.Sostą perims tavo sūnus, o savo skolą man, tu perleisi Hatušiliui.

    

Šalia karaliaus stovėjęs vyresnysis žynis sukuždėjo :

    

-Sutik, karaliau, kitos išeities nėra – žmonės miršta, karalystė žlunga, mirusieji kerštingi –  jie viską atsimena…Sutik, karaliau…

    

Muršilis ilgai tylėjo.Po to tarė :

    

-Tebūnie.

    

Šviesnešys pasisuko į Hatušilį.

    

-Sakyk, ko nori, geradėjau,- netvirtu, drebančiu balsu prabilo naujasis karalius.

    

-Dar ne laikas.Aš sugrįšiu.Ne rytoj - tai poryt, ne po metų – tai po šimtmečio…Tu tik nepamiršk palikuonims perduoti savo skolą man.

    

Hatušilis dirstelėjo į vyresnįjį žynį – šis linktelėjo.

    

-Sutinku.

    

Šviesnešys mostelėjo apsiausto klostėmis ir ištirpo ore.

                                            ******************************

      

Klifas Tagerdorfas velniškai pagiriojo.Įslinkęs į vonią, vaistinėlėje sugraibė pora tablečių aspirino, įmetė į stiklinę ir užpylė šaltu vandeniu.Dirstelėjęs į veidrodį, riebiai nusikeikė – jo  laukė vizitas pas kapitoną Selingą, o Klifo akių kraujagyslės priminė išdraikytus raudonus senelės mezgimo siūlus.Išgėręs aspiriną, atsiriaugėjo - sekundei pasirodė, kad verta gyventi, tačiau tik sekundei, mat angliarūgštė užvedė ne tik skrandį, bet ir smegenis.Jis ėmė prisiminti   pastarųjų dviejų dienų įvykius.

    

Visų pirma, jį paliko žmona.Tiksliau, tai jis ją paliko, bet Diana, kaip visuomet užbėgo  jam už akių ir pareiškė, jog nusibodo jo nuolatinės komandiruotės, blaškymasis po karščiausius pasaulio karų židinius ir jos gyvenimas nežinioje - grįš jis gyvas, ar cinkuotame karste.O tai, kad šalia jos lovoje guli Klifo studijų draugas - tik jos vienišumo įrodymas, ir jeigu jam, Klifui, svarbesni kažkokie Kosovo pajuodėliai, o ne ji, jis galįs čiuožti atgal į Jugoslaviją ir dulkintis su savo karo lauko operacinių seselėmis…

    

Klifas pakeitė peiliuką stovelyje, ištepė apšepusį veidą putomis ir drebančiomis rankomis  pradėjo skustis.

    

…tuo momentu jis prisiminė seną gerą karininkų patarimą: nemušk žmonos meilužio – jis  ten  mažiausiai kaltas.Klifas jų paklausė, ar kas gers kavos.Haris Bakstonas, buvęs

 

Klifo bendramokslis, numykė kažką panašaus į : “Atleisk,Klifai…”, ir puolė ieškoti savo apatinių, o   Diana, supratusi,  kad geriausia gynyba - puolimas, pradėjo isteriškai klykti, kad nori skyrybų,  kad ir Klifas išvykęs dulkinasi su velnias žino kokiomis šliundromis, kad ji jau seniai užuosdavusi moteriškus kvepalus ant jo drabužių…Klifas, pasidėjęs daiktus, nuėjo į virtuvę ir užkaitė kavinuką.Jis nerūkė, tačiau dėl viso pikto, stalo stalčiuje visuomet gulėjo “Marlboro”   pakelis ir žiebtuvėlis.Štai dabar tai pravertė.Prisidegęs cigaretę, pylėsi kavą į puodelį ir niūniavo lengvą dainelę.Diana, supratusi savo taktikos klaidingumą, su didžiausiais triukšmais išvijo Harį, apkaltindama jį ją nugirdžius ir įsitempus į lovą…o jai reikėjo tik draugiškos kompanijos pasišnekėti.Po to, tyliai įslinkusi virtuvėn, ėmė Klifo atsiprašinėti, guostis, kokia  ji buvusi vieniša tuos du  mėnesius, kad tai, kas įvyko tarp jos ir Hario, nieko nereiškia, nes ji  mylinti tik jį…

    

Klifas palindo po šaltu dušu ir, giliai šnopuodamas, ėmė trynti visą kūną.

    

…na, o kuomet ji, praskleidusi chalatą, pabandė prisiglausti prie Klifo, jis neiškentė – suėmęs  ją už pečių taip papurtė, kad rodės visi kauleliai pasislinko iš savo vietos :

    

-Brangute, netgi geriausi draugai nesidalina tuo pačiu šaukštu!

     

Diana, šlumštelėjusi kampan, laukė Klifo smūgių, tačiau šis, užgesinęs iš burnos iškritusią   cigaretę, ėmė ramiausiai gerti kavą.Nesulaukusi jai palankios įvykių sekos - smūgiai atvėsina   vyrą - ji puolė į ašaras ir maldavimus.Kol Diana vaidino Dezdemoną, Klifas paskambino savo  kolegai Gordonui Faitui, užkietėjusiam vienišiui, ir pasiūlė jam išlenkti po stiklą.Pamačiusi,  jog Klifas ruošiasi išeiti, Diana pagrasino skyrybomis.Klifas sutiko.Uždarydamas duris, jis   pamatė iš nuostabos išplėstas žmonos akis:

”Klifas, mano minkštakūnis daktariūkštis, geras ir  tylus vyrelis…jis tikriausiai nesupranta, kad aš kalbu apie skyrybas?..”

    

-Grįšiu po dviejų dienų - kad tavęs čia nė kvapo neliktų.Skyrybomis pasirūpins advokatas,-  atsisveikino Klifas…

    

Nuėjęs virtuvėn, užkaitė kavinuką ir ėmė paskubomis rengtis.

    

…o paskui jie su Gordonu prisisprogo, kaip paršai, pasiėmė po dvi prostitutes ir nuvažiavo  viešbutin linksmintis.Sekantį rytą jie tęsė epopėją karininkų klubo bare.Prie jų staliuko prisėdęs MI6[4] agentas Tonis Kisindžeris, palinkėjo smagaus rytmečio ir, lyg tarp kitko, užsiminė, jog kapitonas Selingas turi vieną laisvą vietelę savo darbo grupėje.Gordonas pasiuntė Kisindžerį ir tą sušiktą Frankenšteiną, tai yra Selingą, į vieną riebią nigerio vietą.Po to Klifo sąmonė ėmė  temti - jis miglotai prisiminė, kaip susilažino su Gordonu, jog užsirašys pas Selingą, o Gordonas juokėsi, jog ten dirba tik psichai ir maniakai, na, o jei jis, Klifas, užsirašysiąs į Selingo darbo grupę, jis jam atiduosiąs savo trofėjinį durklą.Šiandien ryte į pustuštį Klifo butą paskambino Selingo sekretorė ir pranešė, jog kapitonas jo lauksiąs dešimtą valandą ryto departamento priimamąjame…

    

Klifas gėrė kavą ir keikė save visais įmanomais lytinio pobūdžio keiksmais.

    

Pastatęs automobilį aikštelėje, jis dirstelėjo į laikrodį - lygiai dešimta.O Dieve, jis vėluos! Tarsi išgąsdintas zuikis rugiuose, nuskuodė iki departamento budėtojo ir, parodęs pažymėjimą, nubildėjo į Selingo kabinetą.

    

Sekretorė, įtartinai nužvelgusi Klifą, dirstelėjo į savo laikrodį, po to vėl į Klifą ir užgiedojo:

    

-Leitenante…

    

-Žinau žinau,- jis nutraukė pedantiškąją senmergę.-Vėluoju septynias minutes.Turiu pateisinamą priežastį,- “Koto tau į klyną reikia, gero kieto koto…”- mintyse siuto Klifas.

    

Sekretorė, aiškiai nepatenkinta leitenanto tonu, pakėlė telefono ragelį ir, išsišiepusi, tarsi  gegutė, įkišusi savus kiaušinius svetiman lizdan, sučiauškėjo:

    

-Sere, pasirodė leitenantas Tagerdorfas…Tuojau,- padėjusi ragelį, dirstelėjo į Klifą lediniu  žvilgsniu.-Užeikite, kapitonas laukia jūsų.

    

Įėjęs į kabinetą, Klifas išsitempė ir atidavė pagarbą :

    

-Sere!Leitenantas Tagerdorfas  jūsų kvietimu atvyko!Leiskite atsiprašyti…

    

-Laisvai, leitenante, laisvai…Sunki naktelė buvo?- odiniame sukamąjame krėsle už darbastalio sėdėjo žilstelėjęs vidutinio amžiaus vyriškis.-Girdėjau, šeimos židinys skyla?

    

-Taip, sere.

    

Selingas pastūmė cigarečių pakelį Klifo link:

    

-Sėskitės, leitenante.Vaišinkitės.

    

-Ačiū, nerūkau,- Klifas nusiėmė kepurę ir atsisėdo į fotelį priešais kapitoną.

    

-Tuomet gal kavos?Arbatos?- Selingas paspaudė vidinio ryšio telefono mygtuką.-Mis  O’Donel, atneškite puodelį kavos man, o leitenantui - taurę mineralinio vandens…

    

Klifas jautė, kaip ima kaisti jo ausys.Sekretorė įnešė kavą ir mineralinį vandenį.Klifas, stebėdamas krištolinius burbuliukus rasotoje taurėje, jautė, jog velniui sielą parduotų, kad tik kas nors leistų be jokių ceremonijų išmaukti tą dievų gėrimą.

    

-Gerkite, leitenante, gerkite,- paragino kapitonas, maišydamas šaukšteliu kavą.-Koks jūsų,  kaip chirurgo darbo stažas?

    

-Dvylika metų,- atsakė Klifas, paslapčia nubraukdamas ašarėles, išprovokuotas angliarūgštės.

    

-Puiku,- tarė Selingas.-Jūs priimtas į “Tanato” projektą.

    

-Atleiskite?- Klifas nesuprato.-Aš maniau, kad bus koks nors konkursas…

    

-Konkursas?- šyptelėjo kapitonas.-Gerai, sakykime, kad jūs jį laimėjote.Manau, Gordonas  Faitas buvo sąžiningai nugalėtas?

    

Klifas išraudo, kaip pomidoras.

    

-Taigi, leitenante,- tarė Selingas.-Jūs, tikriausiai, nenumanote, kas per patiekalas tas “Taanatas ”?

    

-Ne, sere.

    

Kapitonas ištraukė iš darbastalio firminį blanką su smulkiu tekstu :

    

-Pirmiausia pasirašykite.Skaityti neverta, tai tik formalūs paistalai apie jūsų atsistatydinimą iš karo lauko medikų ekspedicijos ir priėmimą į mano projektą.

    

Pamatęs, kad Klifas dvejoja, Selingas jam priminė apie atsakomybę už pasirašytos sutarties nutraukimą :

     

-Jus vilioja du metai pataisos darbų?

    

Leitenantas čiupo šratinuką ir brūkštelėjo parašą.Selingas, įdėjęs Klifo “parsidavimo aktą”  stalčiun, prisidegė cigaretę :

    

-Tanatas - tai senovės graikų mirties dievas, Erebo ir Nakties sūnus, miego dievo Hipno   brolis dvynys…Nuo pat gimimo žmonės aiškina mums, kad pasaulis yra toks ir toks, kad viskas jame vyksta taip ir taip.Natūralu, kad negalime matyti pasaulio kitokio, negu žmonės  mums sako.Neturime kito pasirinkimo.Iš esmės pasaulis, kurį siekia išlaikyti jūsų protas yra  pasaulis, sukurtas apibrėžimo bei dogmatiškų, nekintančių dėsnių, kuriuos protas išmoksta  priimti ir ginti.Tačiau mes klystame manydami, kad pripažinimo vertas tik tas suvokimas, kuris ateina per protą.Leitenante, kas, jūsų nuomone yra mirtis?

    

Klifas krūptelėjo nuo netikėto klausimo, nes buvo pradėjęs snūduriuoti atmerktomis akimis:

    

-Na…Tai natūrali gyvenimo, biologinio organizmo egzistencijos baigtis.Tai medžiagų  apykaitos nutrūkimas, sustojus širdžiai, ir negrįžtamų  pakitimų atsiradimas smegenyse…

    

-Taip.Kaip medikas - jūs teisus.O daugiau?

    

Klifą Selingo “egzaminavimas” ėmė nervinti.

    

Kapitonas nusišypsojo:   

 

-Šiandienai užteks.Eikite leitenante, pavaišinsite kolegą Faitą šalto alaus bokalu…Tiesa,- Selingas padavė Klifui voką.- Čia instrukcijos ir lėktuvo bilietas į Niujorką, į “Nort pleis’o” sustiprinto režimo kalėjimą, kur bus vykdoma mirties bausmė Gabrielei Lindsi.Kadangi Didžiojoje Britanijoje mirties bausmė traktuojama kaip civilizacijos atgyvena – nors juridiškai ir nėra uždrausta - todėl lauksiu išsamaus raporto iš Amerikos.Tai jūsų pirmoji oficiali užduotis.Sėkmės, leitenante.