Autorius: Dario el Aveno

 

Prūsa ast aīnasdesimt tāutas prēi Baltijas jūrin, Aīstinmarin be Kursinmarin : Lubawā, Pamedē, Pagudē, Wārmi, Nōtanga, Semba, Skallawa, Nadrawā, Barta, Galinda, Sasna.Stwen en ūramans kērdans bēi aīns rikejāts, ēnku sirzdau meddins, appins be jūrins pra tūsimtan mettan  giwīja amzin stesse emnes prūsai.[1]

    

 Po kryžiaus žygių nesėkmių Palestinoje, popiežius ir Šventosios Romos imperatorius atsigręžė į prūsus.Kryžiaus karų ideologija, skelbianti, jog žemė su visomis gėrybėmis esanti dangaus Viešpaties dovana jį mylintiems žmonėms, kad musulmonai ir pagonys, Dievo ir bažnyčios priešai, žemės turtais naudojasi nepelnytai ir neteisėtai, nes žemė jiems nedovanota, ir dėl to krikščionys turį skursti, tenkino grobikiškas Ordino ambicijas.Dauguma žmonių, po baltais apsiaustais su raudonu kalaviju[2] ir juodu kryžiumi[3] tikėjo, kad vykdami į karą, jie atlieka savo  šventą pareigą ginti išganingą ir socialiai teisingą tikėjimą.

 

    

1217-ais metais popiežius Honorijus III-iasis paskelbė kryžiaus žygį prieš sembus, notangus, varmius, bartus, nadruvius ir kitus prūsus, Kristaus kariams suteikdamas nuodėmių atleidimą tokia pat tvarka, kokia suteikiama vykstantiems į Jeruzalę.

    

Tuo pat metu kilo kivirčas tarp prūsų Krivių Krivaičio[4] ir vyriausios notangų žynės, sukiršinęs tarpusavy notangus su kitais prūsais.Ordinas tuo pasinaudojo – taip prasidėjo savarankiškos prūsų kultūros raidos saulėlydis.

                                            ******************************      

      

    

-Notangai atsisako aukoti dievams Brutenio ir Videvučio[5] šventosios valdžios paveldėtojui,- vaidelotas[6] Mirna nulenkė galvą.

    

Krivių Krivaitis Brudonas, laikydamas dešinėje trišakę krivūlę[7], ant kurios lenkto antgalio     gulėjo susirangęs gintarinis žaltys, lėtai vaikštinėjo po didžiąją pilies menę.Jo žilstelėję plaukai ir barzda, išsidraikę ant krūtinės ir pečių, tarsi tyčia slėpė gracingo, stipraus ir jauno kūno jėgas.

    

-Ir vėl ji?- rūsčiu balsu paklausė Krivių Krivaitis.

    

Vaidelotas tyliai linktelėjo galva.

    

-Ir ką gi dabar ji šneka?- su pykčio gaidele balse pasidomėjo Brudonas.

    

Mirna, tarsi bijodamas pranešti blogą naujieną, nusuko akis į šalį ir, nedrąsiai kostelėjęs,  prabilo :

    

-Nomeda notangams sako, kad suaukotą jų turto trečiąją dalį tu pasigrobi sau, kad neprašai  dievų užtarimo nuo teutonų, kad įėjęs su jais į sandėrį, sužlugdei šventąją karalystę, priklausiusią mūsų dievams, kad žinai, kur paslėpti Gintaro kelio[8] lobiai ir jais naudojiesi, kad…

    

-Užteks!- sušuko įtūžęs Brudonas.

    

Mirna iškart prikando lūpą ir pasitraukė šešėlio gilumon.Krivių Krivaitis, stengdamasis sutramdyti įsiutį, priėjo prie židinio ir įmetė keletą pliauskų – žiežirbos spiečiumi pakilo aukštyn, kai kurios įsiveldamos į Brudono plaukus ir trumpai čirkšteldamos, užgesdavo, paskleisdamos lengvą svilėsių kvapą.

    

-O kiti?

    

Vaidelotas krūptelėjo :

    

 -Kiti aukoja.

    

-Gal žinai, kodėl, Mirna?- Brudonas, rankomis nubraukęs nuo balto drabužio suodžius,   žarstekliu patvarkė įsiliepsnojusias malkas.

    

Vaidelotas tylėjo.

    

-Mirna!- paragino Krivis.

    

-Pagudė, Varmė, Barta, Galinda ir kitos žemės turi savo bėdų – ten gausu teutonų misionierių.Mūsų nadruviai kovoja su kalavijuočiais, o sembai – saugosi iš Baltijos pusės.Tik Notanga yra krašto vidury – jų širdagraužis – kelios pėdos Aismarių pakrantės.

    

Brudonas, ištiesęs rankas į liepsną, prisimerkė ir, rodės, stovėdamas užmigo.

    

Mirna, matydamas savo valdovą tylintį, pamanė, kad jis laukia daugiau naujienų, tad ėmė  pasakoti :

    

-Vyskupas Kristijonas, įsitvirtinęs Kulmo žemėje prie Vyslos, platina žinią, jog pagonių  didikai, savo noru pasikrikštiję, bus paskirti žemių vyskupais ir jiems bus suteikta  valdžia…

    

-Žinau, Mirna, žinau!- šūktelėjo Brudonas.-Jei ne ta notangų ragana – aš susitarčiau su teutonais!

    

Vaidelotas nurijo sprangulį gerklėje ir aplaižė išdžiūvusias lupas – jis ruošėsi pasakyti dar  kažką – kažką, kas galėjo paskatinti įtūžio pagautą Brudoną jam nurauti galvą.

    

-Ir dar…- pralemeno Mirna.

    

Krivių Krivaitis, tarsi nujausdamas blogą naujieną, žaibiškai pasisuko į vaidelotą ir sustingdė jį savo kraupiu žvilgsniu.

    

-Nomeda…- Mirna kaleno dantimis.-Nomeda…

    

-Sakyk gi!- sušuko Brudonas.

    

-Nomedą notangai paskelbė savo vyriausia žyne,- išpyškino vaidelotas ir užsimerkė, laukdamas prakeiksmo.

    

Brudonas nežmoniška jėga suspaudė krivūlę – pirštai pabalo it ledokšniai.Staiga menę perskrodė galingas Krivio balsas.Mirna drebėjo tarsi epušė.

    

-Jie sulaužė Brutenio dievų Įsakymą!..- sugriaudėjo Brudonas.-Notangai sulaužė dievų Įsakymą!Boba!..Boba valdys notangus!..Mirna, ar tu suvoki tai?!.Notangus valdys boba, ulmiganų[9] ragana!..

    

Krivių Krivaitis įtūžo, suriaumojo tarsi lokys ir, pagriebęs nuo stalo ąsotį su midumi, tėškė į sieną.Paskui po vieną čiupo sidabrines taures ir, prieš sviesdamas, vis sušukdavo :

    

-Ragana!..Ragana!..Ragana!..

    

Po kiekvieno šūksnio vaidelotas krūpčiojo it zuikis ir vis labiau traukėsi į kamuoliuką.Ūmai Brudonas nurimo ir susimąstė.

    

-Klausyk, Mirna,- tarė jis ramiu balsu.-Juk negalėjo Nomeda, būdama tik paprasčiausia  boba, taip imti ir patraukti savo pusėn Mantą [10] ir pulkų[11] vaidelotus, kad šie įkalbėtų viešes [12]  įtakoti liaudį išrinkti ją Notangos vyriausia žyne, a?

    

-Žinoma,- pritardamas veikiau iš baimės, nei sveiko proto, pralemeno vaidelotas.-Žmonės šneka, kad ji turi Pogezanos[13] ir galindų pranašės [14] jėgų…

    

Krivis nusišypsojo ir paniekinančiai palingavo galva :

    

-Jėgų!..Ji - bjauri girių laumė!Štai kokios jos jėgos!Juk ne veltui žmonės už akių ją vadina  ragana, ar ne, Mirna?