Autorius: Liūdnas

 

 

Ašara

 
Ašara. Kas ji?

Tai skausmas, džiaugsmas… ilgesys.

Ašara. Kodėl ji?

Todėl… kad jos nieks nesustabdys.

Skausmo ašara rieda skruostu,

Prašo, kad širdį kas paguostų.

Džiaugsmo ašara ištrykšta nejučia,

Džiaugiasi širdis, kad Tu jau čia.

Ilgesio ašaros… jų nieks nemato,

Kad jos yra, širdis Tau sako.

Ašara. Kas ji?

Ar tai tik lašas vandens sūraus?

Ar tai jausmų nebyli kalba?

Verkiančiam jų niekas neužspaus,

Be to… jų stabdyti nevalia…

 

Istorija A, B, C… arba
         
Paukščiai skrenda laisvės kupini

 

 Ar pajutęs kada norsbuvai

Besiartinančią vienatvę iš už nugaros?

Celėj uždarytas būtum amžinai,

Čia tavęs niekas neužtars ir nepaguos.

Dažytum galvą į sieną iš nevilties,

Eitum iš proto to nesuvokdamas.

Ėst norėtum, bet nieks lėkštės tau nepadės,

Fakelą degantį laikytum, bet nieks jo nepastebės.

Galėtum užmigti giliu, ramiu miegu,

Harmoniją pajustum kūne visame.

Įsivaizduotumei, kad aplink gera ir gražu,

Jaustumeis paprasto žmogaus sapne.

Kentėti, deja, tau paskirta,

Lakstyti nuo vieno kampo iki kito.

Miegą tavo smegenys po truputį pamiršta,

Nežinia ar išvis prireiks tau šito.

Ošia medžiai už celės sienų keturių,

Paukščiai skrenda laisvės kupini.

Raižo tau širdį peilis jėgų tamsių,

Sustaugti noris, bet jokio balso neturi.

Šaltos sienos traukias į tave,

Tarytum norėtų palaidot savyje.

Uždeda ranką vienatvė, paskutinį sykį gyvenime šiame,

Ūkanas paleidžia aklose akyse.

Vakar tu buvai, šiandien jau nebe…

Zvimbia kažin kas smegenyse…

Žūsti… palikdamas mane…

 

Kodėl?

 

Kodėl visada trokštam saulę pamatyti,

O kai pamatom užmerkiam akis?

Kodėl gailim kitam žmogui gerus žodžius sakyti,

O patys laukiam kol jis pasakys?

Kodėl?

Kodėl naktį žvaigždės neapšviečia mums tako,

Nors jų tiek daug, kad suskaičiuoti sunku?

Kodėl mes neklausom ką išminčiai sako,

O pripažįstam juos tik pridarę klaidų?

Kodėl?

Kodėl paukštis gali kur nori nuskristi,

O mums tai lieka tik svajonė?

Kodėl vargšui lemta gyvenimo purvą bristi,

O sukčius nežino ką reiškia dejonė?

Kodėl?

Kodėl gražiausias gėles pamatom iškart,

O gerus žmones nevisada?

Kodėl sunku pirmąkart žodį „myliu“ ištart,

Nors mylim kaip niekada?

Kodėl?

Kodėl kartais sielą sukausto ilgesys,

O mintys paskęsta tirštame rūke?

Kodėl kartais dingsta veido žavesys,

Nors tas veidas sukurtas pačio sapne?

Kodėl?

Kodėl žemę juodą dengiantis sniegas baltas,

O žali medžiai rudenį parausta?

Kodėl žvilgsnis būna karštas, o kartais šaltas,

O širdį nuo niekų paskausta?

Kodėl?

Kodėl upės niekad tekėt nenustoja,

Nors kartais tokios mažos būna?

Kodėl laužo šviesa drugius vilioja,

Kurie tikėdamiesi šviesos, nuo karščio žūna?

Kodėl?
 
Kodėl siekdami sau gero, įskaudinam kitą,

O būdami įskaudinti patys prakeikiam visus?

Kodėl aš apskritai rašau visą šitą…

Juk viskas kaip buvo taip ir bus…