Autorė: Jolita L.

 

                   Vėl tas prakeiktas kompiuteris!.. Traukia kaip magnetas… Bet kaip be jo? Juk jis - ištikimas draugas, patarėjas, guodėjas, švyturys niūriai audringame gyvenimo vandenyne. Du viename, trys viename, viskas viename – dabar nuolat tai kalama į galvą įvairiose reklamose. Visagalio interneto dėka aš gyvenu. Aš susirandu draugų, bendrauju, pramogauju, klausausi muzikos, žiūriu filmus… Bet kodėl taip nejaukiai jaučiuosi? Kas tai per jausmas? Kažko trūksta, viskas tarsi negyva, nėra grįžtamojo ryšio. Taip, reikia sau atvirai pripažinti - aš vis tiek jaučiuosi vieniša…

 

                   Vėsų ir gaivinantį vasaros vakarą Valda sėdėjo prie išjungto kompiuterio, kovodama su dideliu noru jį įjungti ir pasinerti į virtualų pasaulį, kad nors laikinai pasimirštų kankinantys apmastymai apie liūdną ir tuščią vienišės gyvenimą… Kompiuterio trauka nugalėjo – Valda jį įjungė. Jau geriau virtualūs santykiai, nei jokių. Gėda sau pripažinti, kad esu vieniša ir niekam nereikalinga (tai taip žemina ir skaudina!) – geriau jau kitame interneto tinklo gale nepažįstamajam pašnekovui prisistatysiu kaip šauni, turinti daug draugų, optimistiška mergaičiukė. Kokį slapyvardį pasirinkti? Savojo vardo jokiu būdu neišduosiu – o jeigu kažkas, neduok dieve, iš pažįstamų žmonių rato sedės ten, anapus ekrano, ir sužinos mano didžiausią paslaptį – kad aš vieniša ir apgailėtina?.. Gal pasivadinti Audringa? Taip, tinka!.. Ilgiau nebesvarstydama, nuvijusi šalin savigraužos kirminą, Valda-Audringa paniro į virtualųjį pažinčių pasaulį…

 

                   Valdą kažkuo patraukė vienas vaikinas iš uostamiesčio… Pasivadinęs Sizifu. Ne kokį nors šaunų kietuolio slapyvardį pasirinko, bet vardą graikų dievo Sizifo, pasmerkto amžinai risti į kalną akmenį, kuris kaskart, nepasiekęs viršūnės, vėl nurieda žemyn. Tačiau Sizifas buvo išmintingiausias ir apdairiausias iš mirtingųjų, sukaustęs grandinėmis Mirtį… O aš, pasirinkusi lėkštą Audringos vardą, turbūt atrodau labai kvailai, - mąstė Valda. - Tačiau ne tai turėtų rūpėti, ne tai… Ką gi jis šiandien parašė? Štai, yra jo žinutė: „… aš visą dieną šiandien mieguistas vaikščiojau, net kava nepadėjo, tad parsinešiau pora skardinių alaus – nestiprus, su kremine putele. Beveik kaip bare pasijaučiauJ Tik va, kompanijos trūko… Einu, išgersiu dar to alučio. Jei nemiegosi ir norėsi pasikalbėt, būsiu apie vienuoliktą Delfi.lt chat 21+ savo niku…“ Koks simpatiškas ir mielas žmogutis. Atviras, komunikabilus ir vienišas… Kažin, koks jo tikras vardas? Deja, kol kas jis nepasijungęs „online“.

 

                  

                  Štai dar žinutė - iš Rolkio: „Koks aš šiandien laimingas! Ar žinai, kodėl? Ogi todėl, kad gavau laiškutį iš labai protingos ir labai gražios merginosJ (čia aš jam taip vakar prisistačiau, - šypteli Valda). Turėtum būti šedevras, nes šios dvi savybės nedažnai būna kartu. Ir tavo laisvalaikio būdas intriguoja. Sakai, darai viską? Įdomu, netgi labai! Smalsu pamatyti tave ir pabendrauti gyvai… Sakai, ieškai pusiausvyros ir nerandi? Gal paprasčiausiai nenori rasti? Arba per daug didelius reikalavimus keli aplink tave esančiam pasauliui? Galbūt kartais reiktų i viską pažvelgti paprasčiau, galbūt net su lašeliu humoro…“ Oi, koks iškalbingas ir kartu sarkastiškas. Ne, ne man tokie moralistai – negaliu pakęst bet kokio, nors ir menkiausio, pamokslavimo. Neberašysiu jam. Kitas, Šaulys, dėsto konkrečiai: „Ačiū už laišką. Tikiuosi, nesupykai, kad taip ilgai tylėjau? Atostogavau. Esu techninis darbuotojas vienoje pajūrio firmoje, laisvalaikiu žaidžiu krepšinį ir esu prisiekęs medžiotojas. Esu vedęs. (Ką?!) Šiokį tokį jumoro jausmą turiu. Čia registruodamasis tikėjausi susirasti draugę susirašinėjimui internete. O gal ir kažką daugiau…“ Kodėl vedę vyrai ieško „kažko daugiau“? Kodėl apskritai jie ne su žmonomis ir vaikais leidžia laiką, o mirksta internete? Na, būkit malonūs, palikit mane ramybėje. Valda pasijunta įsižeista, todėl piktai spusteli pelės mygtuką, išjungia pažinčių svetainės tinklapį ir nužingsniuoja į virtuvę užsikaisti kavos. Kad taip su Sizifu išgėrus tą puodelį kavos… Arba jo minėto alaus su kremine putele… Deja, realybė tokia, kad ir vėl teks mėgautis kava vienai.

 

            

                 Ir ko tas virdulys taip ilgai neužverda? Gal dar kartą patikrinti elektroninį paštą? Valda vėl įsijungia internetinių žinučių tinklapį, skaito toliau. Rupkis: „Labas. Interneto tyruose ieškau merginos, kuri galėtų būti drauge ir dar daugiau. Man 30 metų, ūgis 170 cm, plaukai tamsūs, trumpi, akys rudos su žalsvu atspalviu (bent aš taip esu girdėjęsJ), figūra paprasta – nei plonas, nei storas, nei raumenų kalnas, nei Buchenvaldo atstovas – man atrodo, kad normalus. Rūkau tik kompanijoje (sako, žydas dėl kompanijos ir pasikorėJ), nors aš ne žydas – kartais patraukiu dūmą, kai būna labai sunku. Alkoholis nėra nuodas, todėl su protu pavartoju, nors be jo galiu gyventi. Pomėgiai – labiausiai mėgstu laukines keliones po gamtą…“ Kaip pirmas laiškas, gana išsamus – matyti, kad žmogus nenuobodus, šmaikštus, atviras.

 

                   Gerdama kavą Valda nusprendė, kad iš anksto nedarys jokių išvadų ir aklai netikės viskuo, ką jai rašo naujieji internetiniai draugai. Gal jie tik giriasi? Galbūt įsivaizduoja save tokiais, kokiais norėtų būti, bet nėra? Juk ir aš dažnai taip darau – pasigiriu, pasislepiu po slapyvardžiu arba kauke… Skani kava, bet draugijoje ją gerti būtų daug maloniau. Valdai mintyse iškyla kažkur girdėtas taiklus posakis: „Šokoladas, kava ir vyrai - geriausi tikri“… Kaip noriu šokolado! Ir vyro… Noriu jo šalia, kad apkabintų, kad galėčiau jį pavaišinti kava ir padovanoti šypseną…

 

                   Valda įsijungia muziką. Pastaruoju metu ji klausosi labai daug roko – kaip jaunystėje, kai buvo maištinga ir užsispyrusi paauglė. Rokas, draugai su motociklais, laisvė, jaunystė… Dabar Valda jau mama, kopianti į trečiojo gyvenimo dešimtmečio pabaigą, tačiau tokia pat - „pankiškos sielos“, širdimi jauna ir laisva. Vedybos nepavyko, nes tekėjo labai jauna ir nepasirengusi būti priklausoma… O štai dabar, tarsi apgailėtina nevykėlė, sėdžiu ir keikiu savo likimą, - graužėsi Valda. - O juk taip nėra, aš nesu nevykėlė! Turiu puikią atžalą, darbą, būstą, draugų, tėvus, grožį ir atvirą širdį. Kodėl to nepakanka būti laimingai? O gal vis dėlto tas mulkis Rolkis teisus – galbūt aš per daug reikalauju iš gyvenimo? Et, kokia esu, tokia ir būsiu - laikausi nuostatos, kad mane, kaip ir bet kurį kitą žmogų, reikia priimti tokį, koks jis yra, o ne bandyti moralizuoti ar pakeisti iš pagrindų.

 

                   Valda jau norėjo trauktis nuo kompiuterio, kuris ne tik išvaduoja ją nuo sunkių minčių, bet ir menkina jos orumą, kai staiga pamatė mirksintį ženklelį ties Sizifu – „online“ . Jis! Prisijungęs… Valda greitai sukurpė trumpą žinutę apie tai, kaip maloniai mėgaujasi kava ir pasiteiravo, ką jis veikia. Ir tikrojo vardo… Sizifas netrukus atsakė: „Esu Mindaugas. KunigaikštisJ Tą alų, kurį parsinešiau iš parduotuvės, dabar tenka šildyti, nes ant etiketės perskaitęs „patiekti cold“, įmečiau jį į šaldymo kamerą, kad būtų greičiau. Užšalo… Gal nori alučio?“ Dar pora momentinių žinučių ir Valda pasiryžo – arba dabar, arba niekada. Apsirengė, pasigražino ir išskubėjo susitikti su Mindaugu-Sizifu – išgerti alučio šnekučio su kremine putele.

 

                   ***

 

                   Kaip Valda ir tikėjosi, ryšys tarp jos ir Mindaugo užsimezgė. Jie ne tik bendravo internetu, bet retkarčiais susitikdavo pasikalbėti prie kavos puodelio ar alaus bokalo. Ir šokoladas, ir kava, ir vyras – buvo tikri. Tačiau intymumo nebuvo. Abu jie buvo gyvenimo vėtyti ir mėtyti, skaudžiai nudegę nelaimingų pirmųjų santuokų ugny, tad neskubino įvykių. Kitas virtualias pažintis Valda pamiršo.

 

                   ***

 

                   Vieną vakarą Valda pasikvietė Mindaugą į savo miestelio kavinukę, nors dažniausiai susitikdavo jo mieste – Klaipėdoje. Mindaugas atvyko kažko prislėgtas, sėdėjo nekalbus, tačiau netrukus jo nuotaika pasitaisė. Ilgokai žiūrėjo į Valdą ir ištarė: „Pavydžiu tavo kolegoms – jie kasdien gali matyti tavo nuostabią šypseną“. Valda kukliai nusišypsojo, nudelbė akis žemyn, nuraudo kaip jauna mergaitė. Kaip saldu… Rodos, tiek tereikia moteriai – menkučio komplimento, - ir ji laiminga.

 

                   Vynas, kava, malonus šiltas pokalbis netrukus persikėlė iš kavinukės į Valdos namus. Galbūt alkoholio paveikti, galbūt apsvaigę vienas nuo kito, Valda ir Mindaugas jautėsi kaip visą gyvenimą pažįstami artimų sielų dvyniai, atviraujantys iki begalybės. Klausėsi atlikėjo Deivio dainų, kurios Valdai buvo labai artimos, nes turėjo sąsajų su kai kuriais jos gyvenimo etapais. Ir Mindaugą jos primins: „Ir man taip gera gyvent, ir man taip gera mylėt, ir man taip gera po saule šiandieną sėdėt. Ir man taip gera tylėt, man taip gera kalbėt, į tave žiūrėt“… Du viename.

 

                   ***

 

                   „Ir vėl nepasisekė. Viskas baigėsi gražiau, nei Anderseno pasakose, ramiai ir be keiksmų” – skaitė ir skaitė Valda Mindaugo žinutę, atsiųstą praėjus keletui dienų po jo apsilankymo Valdos namuose. - „… uždaręs tavo buto duris net nepagalvojau, kad turėčiau kalbėti, o ne tylėti. Jau dešimtame kilometre nuo tavo miestelio aš pamiršau, kad ten buvau, ir ką ten kalbėjau. Mano suvokimu tu jau turi tai, ką aš dar turiu pasiekti, tu galbūt 10 metų priekyje manęs, tad peršokti per tokį laiko atstumą man neįmanoma, be to, ir nenoriu to daryti. Manau, kad esu spontaniškas, tad viskas manyje gimsta iš tos charakterio savybės: ir liūdesys, ir džiaugsmas, ir mano blevyzgos, ir jausmai… Vien žinojimas, kad tau nieko nereiškia klausytis Deivio ir Metallica, vertas bučinio. Šypsokis, ir tavo grožis užburs kiekvieną. Nežinau, dėl ko (gal nuo žvakių šviesos?) tą vakarą tu nuostabiai atrodei… Būk laiminga.“ Valda pravirko. Kaip skauda… Vėl labai skauda. Kodėl? Kodėl Mindaugo žodžiai tokie žeidžiantys? Kodėl žmonės skaudina vienas kitą? Kodėl palieka? Valda įjungė trankią roko muziką, pagarsino iki maksimumo ir atsigulė, užsidengusi rankomis akis. Tūkstančiai „kodėl?“ Ir nei vieno atsakymo, po velnių!

 

                   ***

 

                   Daugiau jie nesimatė. Iš nevilties Valda atnaujino virtualias pažintis, buvo susitikusi ir su Rupkiu, ir su santuokos saitų saistomu Šauliu, ir su keletu kitų internetinių draugų. Tačiau nei vienas nesuvirpino moters širdies stygų, nei vienas jų nebuvo toks artimas, kaip Sizifas. Liko tik tas, ištikimasis draugas – kompiuteris.

 

                   Po poros metų Valda netikėtai sužinojo, kad Mindaugas vedė, o jo žmona laukiasi kūdikio. Jo kūdikio… Taip laukto, taip svajoto… Išsvajotojo savo kūdikio, ne svetimo vaiko… Viskas, pabaiga. Turbūt laiminga pabaiga…

 

                   Dabar tik Deivio daina „Jeigu nori“ primena Valdai Sizifo lemtį pasirinkusį Mindaugą: “Gal kada nors mieste prasilenksim, gal vienas kitam LABAS ištarsim, - ir sudurs krūtinėj širdis, kaip kadais. Galbūt tada, gal tada mes suprasim, kiek daug reiškiame vienas kitam, tik abu žinosim, kad jau - per vėlu…“