Mano mielajam rudeniui

Kai aš, dar nepavargusi, tuo rudeniu tikėjau,
Kai dienos neturėjo pabaigų, o pabaigos – dienų,
Kai juoką, viltį, dainą prisišaukt mokėjau,
Kai nežinojau, kas tai „skauda“, kas – „ilgu“,-

Kai man melavo, kai pilis žadėjo;
Kai laikas pasiklysdavo tarp valandų
Kai horizonte, mylintis su vėju,
Byrėjo gėlės iš plaukų šviesių

Ir kas tada bedrįst galėjo.
Sujaukt sapnus, nukirpt sparnus,
Ir kam tada labiau skaudėjo,-
Ar man, ar rudeniui, kuriuo tikiu…?

Žydroms akims


akim žydrom - pamatuoti …
debesies lengvumą;
užvertus galvą -  stebėti …
aitvarą nustebusį;
palietus pirštais -  pajusti …
boružės trapumą;
atėjus nakčiai  - pamatyti …
pavojų, žaidžiantį slėpynes,
numirus žmogui  -  pasmerkti …
savo silpnumą;
lūpom saldžiom - nustebinti …
vanilinius ledus;
melodija tylia - pasidalinti …
su savimi;
džiugesio aidą - darsyk atkartoti …
kad išgirstum Tu;
šešėlį meilės - nuginkluoti …
nekalta šypsena;
į saulę žiūrint - neprisimerkti …
kad pamatyt ją nuogą;
žingsnių tylių - nepražiopsoti …
jie gali būti Jo;
žodžius nemalonius - paslėpti …
po pasaka vaikystės;
dangų patalan - nusinešti …
ir sapnuose dar žydresnį regėti;
pėdom basom - nubėgti …
bet kur…
 pievą rasotą - išgerti …
visą…
pūką baikštų - prisivilioti …
delnu šviesiu;
žvaigždę krintančią - sustabdyti …
plačiai užmerkus akis;
ar sunku ?
akim žydrom - pamatuoti …
debesies lengvumą ?