Autorė: Uta

 

,,- Tu ją nuvežei į ligoninę?

 

- Taip, skubėjau, kiek galėdamas. Atrodė, vežu mirtį prie pat savęs, ant priekinės mašinos sėdynės. Veltui tiesiau ranką, gaudžiau tabaluojantį jos riešą, norėdamas užčiuopti venas, pajusti, ar tebepulsuoja kraujas. Ar tu supranti, kas dedasi? – Kipras susiėmęs už galvos sėdėjo tiesiai prieš Gustavą Tautkų.

 

                      - Ką tu man anksčiau pasakojai, pasirodė keista. Dabar girdžiu dar sunkiau suvokiamą situaciją. Vis dėl to man, kaip psichiatrui ir psichoanalitikui, dera manyti, jog tai gali būti atsitiktinumas.

 

                      - Atsitiktinumas?! – Kipras ūmai pakėlė susitaršiusią galvą. – Argi tai žmogaus protu paaiškinama? Teofilis Sirvydas mirė, ta mergina irgi tuoj mirs…

 

                      - Pasistenk išlaikyti blaivų protą, labai prašau. Tai labai painu… Esi tikras, kad anksčiau nebuvai jos matęs? Kur nors: būdamas vaikas gatvėje, galbūt tai viena batsiuvyklos klienčių, o gal regėjai ją sapnuodamas?

 

                      - Ne, ne, ne! Esu tikras, ji - Numeris Septintas.

 

                      Gustavas akivaizdžiai susikrimto. Būdamas pakankamai jaunas specialistas, jis turėjo įgijęs nemažai patirties, tačiau toks atvejis pasitaikė pirmąkart. Anksčiau manęs, jog Kipras nuo pat vaikystės yra kitoks nei kiti, dabar tapęs jo klausytoju, guodėju ir ištikimu draugu, suprato išties klydęs, konstatuodamas jauno vyro būklę kaip haliucinacijų sutrikdytą meniškos asmenybės krizės laikotarpį.

 

                      - Baisu: priimamajame pagalbą jai suteikė gydytojai, kažkaip šaltai žiūrintys į visą tą kaulų kratinį. Rodėsi, elgėsi taip lyg ne pirmąkart būtų ją matę. Viena slaugė ramiai paruošė metalinį gultą ir, paguldžiusi merginą su kitų dviejų pagalba, prikabino kažkokio tirpalo maišelį virš to drobinio veido. Ratai nudardėjo į intensyvios priežiūros skyrių. Man štai čia, - vyras kumščiu sudaužė krūtinėn, - viskas liepsnote liepsnojo, negalėjau žiūrėti , kaip lėtai gelbėjama, atrodo, ore besisukanti lyg burbulas, žmogaus gyvybė. Patikėk, tai nepriminė žmogaus. Tu nematei…

 

                      - Matai, jos galimos mirties priežastis - veikiausiai rimta liga. Tai įrodo, kad ne viskas priklauso nuo tavęs, - palenkęs ramesnį veidą prie draugo peties pasakė Gustavas.

 

                      - Teofilis Sirvydas mirė praėjus dviems mėnesiams po to, kai jį sutikau.

 

                      - Nereiškia, kad ta mergina tikrai mirs, - pertraukė psichiatras.

 

                      - O jeigu? Tuo atveju aš – žudikas.

 

                      - Kiprai, - jo pečius suėmė tvirtos rankos, - negali palūžti, juolab dabar, kai dedasi tokie dalykai!

 

                      - Negaliu, turiu laikytis, privalau… Jaučiuosi lyg mechaninis įrenginys, kuris turi sekti nurodymų ir leistis tyrinėjamas! Nors ir kaip būtų, esu žmogus ir kokią man naudą teiktų nusiraminimas, jei net tavo blaivus protas negali suvokti šios painiavos?!

  

                     Kurį laiką jiedu tylėjo.

 

                      - Pabandyk nueiti pas ją, galbūt mergina tave mačiusi? Mieste esi gana žinomas menininkas, jei ji vietinė, gal žino tave, yra kaip nors susijusi…

 

                      - Menininkas… Menas atims man protą – štai kas! Kodėl sumaniau susikurti sau draugus, būdamas mažas, o vėliau vėl prikišti prie tų portretų nagus?.. Greičiau tapsiu pamišėlis nei išsiaiškinsiu…

 

                      Kipro rankos nusviro ant stalo. Žvilgsnis nuklydo į langą: naktiniai žiburiai vis sparčiau dygo miesto panoramoje.

 

                      - Gustavai, o gal aš jau dabar netekau proto?..

 

                      - Gydytojau, ar dar dirbsite, ar man palikti raktus, kad pats užrakintumėt savo kabinetą? – vienu pirštu pabarbenusi į durų stiklą ir greitai įkišusi galvą nekantriai paklausė viena iš ligoninės personalo tvarkytojų. – Pamačiau, kad vis dar turite pacientą, bet… jau ir taip dirbu viršvalandžius.

 

                      - Atleiskit, nesirūpinkit. Taip, jau vėlu. Duokite raktus. Kiprai, palydėsiu tave namo.“

 

 

*        *       *

 

 

,,Kitą dieną Kipro pasiūlymu jiedu pakilo atviru keltuvu į pusantro tūkstančio metrų aukštį.   

 

- Ir tai dar ne viršūnė! – nepaleisdama menininko rankos, aikčiojo mergina. – Brrr… Šaltoka.  

 

Kipras atidavė jai savo pirštines.  

 

- Kažin kur dabar esu: gyvenimo pusiaukelėje, o gal tuoj sieksiu viršukalnę? – akinama biraus sniego tarsi su vėju kalbėjosi Viltė.  

 

,,Kuo mažesnis esi, tuo labiau trokšti nuveikti didžius darbus: šiandienos žmogus savo iššūkiais nori užvaldyti pasaulį, - mąstė menininkas. – Kalnai – jie mums taip primena ramybę, nes neskubėdami siekia… tik dangaus“.  

 

- Tu dar jauna, viskas prieš akis, - atsitokėjęs tarė.  

 

- Sakai tai taip liūdnai, tarsi pats būtumei senis!

 

 

- Žvilgtelėk į miškus. Koks milžinas turėjo kantrybės prismaigstyti tiek eglučių? – jis sužvarbusia ranka mostelėjo į Alpių šlaitus.

 

 

- Ką žmogui reiškia kelios dešimtys metų gyvenimo, kai kalnai skaičiuoja tūkstantmečius! – aikčiojo mergina ir  liepsnelės akyse dar labiau įsižiebė.

 

 

,,Mirtis yra, tačiau gėrio ji niekada neįveiks, kokia galinga bebūtų”, - tylomis vylėsi Kipras.”