Autorė: Inga Galias

TAVO GYVENIMO KNYGA, KURIĄ  PARAŠEI NE TU

Nusileido pirma snaigė (paprasta kaip balto poprieiriaus skiautė),
Nusileido dar viena, (paprastesnė už patį paprastumo pojūtį),
Nusileido dar viena ir dar viena, kol žemė tapo balta…  

TAMSUS IR ŠALTAS, NIŪRUS KAMBARYS. TOLI KAMPE, PRIE MAŽYČIO STOGLANGIO ĮSKILUSIAIS STIKLAIS STOVI MAŽAS, SENAS, APDULKĖJĘS RAŠOMASIS STALAS. KELI STALČIAI ATIDARYTI; JIE TOKIE TAMSŪS IR PURVINI, BET VISVIENA MATYTI, KAD JIE NETUŠTI.  

STALO VIDURY KRŪVA LAPŲ, SUVERSTŲ NETVERKINGAI IR BET KAIP, LAPŲ, KURIE KADAISE BUVO TVARKINGI IR BALTESNI UŽ BALTĄ, O DABAR SUGLAMŽYTI, PAGELTĘ, APIPLYŠĘ, PURVINI, DULKĖTI IR VISI APRAŠINĖTI. TIEK LAPAI, VISI IKI VIENO, SKIRTINGI, TIEK RAŠTAI ANT TŲ LAPŲ NEVIENODI, TARTUM RAŠĖ ANT JŲ SKRITINGI ŽMONĖS, TIK JUOS SIEJA TAI, KAD ARBA PARAŠYTO PRADŽIA ARBA PABAIGA YRA PARAŠYTA TA PAČIA RANKA. IR DAR - JIE VISI TA PAČIA TEMA… VISI APIE TĄ PATĮ. VIENAME STALČIUJE SUMESTOS RAŠYMO PRIEMONĖS IR RAŠALO, TUŠO DĖŽUTĖS, KITAME – GILIAI, PAČIAME KAMPE – BALTUTĖLIS, LYGUS, TUSČIAS, BE RAŠALO DĖMIŲ, TOKS VIENIŠAS - BALTO POPIERIAUS LAPAS. GULI ČIA STALČIUJE LYG LAUKDAMAS KAŽKO, LYG BŪTŲ KAŽKAM LABAI YPATINGAM SKIRTAS. TAME PAČIAME STALČIUJE PO BALTUOJU LAPU PASISLĖPUSI KRŪVA SENŲ NUOTRAUKŲ… JOS TOKIOS SENOS, KAD NET NEBETURI SPALVŲ TIK JUODĄ BALTĄ IR GELTONĄ NUO SENUMO… NUOTRAUKOS VISOS SKIRTINGOS: LAIKAI SKIRTINGI, VIETOS KITOS, TEMOS KITOS IR PRIEŽASTYTS, DĖL KURIŲ NUOTRAUKOS BUVO DARYTOS… JAS SIEJA TIK VIENINTELIS DALYKAS – JAUNAS VEIDAS ESANTIS JOSE VISOSE… DAUGIAU NIEKO…

LAPUS SIEJA VIENAS RAŠTAS, NUOTRAUKAS VIENAS VEIDAS. JUK VISA TAI KAS YRA ANT STALO IR STALČIUOSE - VEINO ŽMOGAUS GYVENIMO FRAGMENTAI. PRAEITIES DABARTIES IR ATEITIES. KEISČIAUSIA TAI, KAD ĮSIŽIŪRĖJUS Į NUOTRAUKAS, PASKAIČIUS LAPUS JIE TAMPA PANAŠŪS Į PASAKOJIMĄ, GAL NETGI IŠ FRAGMENTŲ SKIAUČIŲ, ATSKIRŲ DALIŲ SUDĖTĄ ISTORIJĄ APIE VIENO ŽMOGAUS LIKIMĄ. PANAŠU Į GYVENIMO KNYGĄ. TIK KEISČIAUSIA TAI, KAD JOS AUTORIUS NE PATS ISTORIJOS HEROJUS, O DAUG IR SKIRTINGŲ AUTORIŲ PARAŠIUSIŲ HEROJAUS GYVENIMO KNYGĄ, PAGAL KURIĄ JIS TURĖJO NUGYVENTI BEVEIK NEGALĖDAMAS KEISTI SEKANČIO PUSLAPIO YRAŠŲ…

TAI LYG PASAKA BE GALO. LAIKUI BĖGANT VIS ATSIRANDA NAUJAS AUTORIUS, KURIS PARAŠO NAUJUS KNYGOS PUSLAPIUS, KURIEMS NELEMTA PABAIGTI KNYGOS, O PRADŽIAI SULAUKTI PABAIGOS…

 IŠTRAUKA 3: PIRMAS SKYRIUS

„Atrodo tai buvo taip neseniai… tačiau… Ten praeitis, kurios jau nebegalima atitaisyti, dabartis, kurios šaknys praeity. Ir ateitis, kuri jau prasidėjo… prasidėjo be tavęs… nors ją sukūrei būtent tu…

IŠTRAUKA 7: ANTRAS SKYRIUS

„Sukūrei pasaką šią tu… šioje pasakoje aš esu… tik be tavęs… Nes mano ateitis ir dabarties pasaulis - tai tavo kūrinys…

Žinoki… Gyvenu tik dėl to, kad taip norėjai TU…

Žodžiai „geriau likti tylos laisvėje, nei žodžių kalėjime“ pasakė man daugiau nei aš tikėjausi kada nors išgirsti iš tavęs…”

IŠTRAUKA 8: TREČIAS SKYRIUS

„Atrodo dar visai neseniai buvai laimingas žmogus, kuriam nieko nereikėjo, kuriam užteko mylimo žmogaus šypsenos, supratimo ir šilumos; saulės spindulių ir lopinėlio žydro dangaus, kol vieną dieną staiga supratai, kad nieko nebeturi, net tos mažytės laimės, kuri tau buvo brangiausia.“  

IŠTRAUKA 13: KETVIRTAS SKYRIUS  

Kartais, kai yra galimybė likti ramybės tuštumoj, kai niekas netrugdo tavo minčių… tu nejučia paskęsti savyje… ir jauti – norėtum neapkęst, bet negali… nors tikriausiai nekenti, bet nepajėgi sau to pripažint. Prisiminimai praeities pamažu užvaldo tavo protą ir jausmus. Jie pagrobia tave iš šiandienos, priversdami sugrįžt į vakarykštę dieną.

Tada tu supranti, kodėl gyveni tu visdar vakarykštės dienos praeitimi.

Viskas prasidėjo taip seniai, o tau atrodo, kad dar tik vakar.”

IŠTRAUKA 16: KETVIRTAS SKYRIUS

„Tu leiki ramybės tuštumoj ir širdy iškyla praeities vaidzai, jausmai ir poelgiai… ir tie kurie tau visdar brangūs..tik štai gyvenimas jau kitas, kiti jausmai, vetrybės, ir pasaulis kitas… žadantis naują rytojų, kupiną pasirinkimų ir kryžkelių naujų… o mintys vis dar ten, vakarykštej praeity, prisimenant klaidas ir pasekmės klaidų… Ir tik dėl jausmo, kadaise gimusio tavoj širdy, kuris sukūrė tavo praeitį ir ateitį drauge… Jausmas, kurio tu nenorėjai pažinti niekda gyevnime…

Tada tu supranti kodėl tu visdar gyveni vakarykštės dienos praeitimi… Tu ieškai atsakymų į klausimus ateities svajų ir ieškai ten savęs, nes šiandien tu jau nebe tas žmogus, kurį tu prisimeni savoje praeityje, kurios jau rodos net nebuvo…“  

IŠTRAUKA 18: PENKTAS SKYRIUS

„O kai akys, atspindinčios sielos gelmes, paprašė dovanoti šviesą ateities svajų

Aš supratau, jog likusių gyvenime dienų nebeturiu…“

IŠTRAUKA 20: ŠEŠTAS SKYRIUS  

„Šiandien, dabar tu tik esi, bet negyveni ir ieškai, beprasmiškai ieškai savęs savyje. Asmenybė be savęs – žiauriausias nuosprendis dangaus. Vis blaškaisi tarp nežinios ir rytojaus ir giliai savy jauti, kad vis labiau save prarandi net nespėjus ankstesnių praradimų susigražint… Dangus toks pilkas ir sunkus ir tuščios naktys žadančios slegentį rytojų. O tu visdar ieškai savęs savyje ir supranti, kad prarastojo nesusigražint, nes nebera jau daugiau ko prarast…“

IŠTRAUKA 26: SEPTINAS SKYRIUS  

„Ši pasaka be galo prasidėjo taip seniai, kad nieks net neprisimena kodėl ir kaip… Tik štai ji išliks atmintyje ilgai… ir tik dėl to, kad pasakai be galo atėjo pabaiga… Ją pasakos gal kai laikai bus jau kiti, gyvenimai kiti ir viskas bus kitaip… Tik niekas nieko pakeisti jau nebegalės, nes ji betaps kažkieno kažkada skaumse, ašarose ir sielos tamsoje išgyveta nesugražinamos praieties diena…“