Autorė: Liepa Butkutė

 

Skiriu Draugams ir senamiesčio piligrimui Vytautui, kuris parašytų šimtą tūkstantį kartų įdomiau už mane, bet neturi kur atsisėsti.  

 

Aš esu trys kilogramai aštuoni šimtai gramų, besišypsantys Kovo 8-osios gimdymo namuose. Kovas – gražus mėnuo, pati pradžių pradžia (hormonų audrų, čiaudėti verčiančių alergijų ir sentimentalių prisiminimų, tik dabar aš to dar nežinau). Kaip vėliau atrodys, pirmoji kovo saulė išlaisvina pilkumos ir lijundros sukaustytas senamiesčio sienas. Ir į gatves po truputį grįžta šypsenos, pabudusios iš gilaus miego.

 

Ačiū Dievui, dabar aš tesu trys kilogramai aštuoni šimtai gramų, besišypsantys Kovo 8-osios ligoninėje ir dar nežinau, kas yra šaltis. 1986-ieji, tvankus, tiesiog sunokęs vidurvasaris Sovietinėje Lietuvoje.

 

Sovietinė Lietuva yra moloko kartoniniuose pakeliuose (iš kurių vėliau mano vienmetis pusbrolis pastatys Televizijos bokštą ir apšaudys jį su tankais iš degtukų dėžučių); saulėgrąžos, susuktos į laikraštį ir pardavinėjamos auksadančių moteriškių prie kiekvieno didesnio magazino (saulėgrąžos, kurias valgė visas kiemas ir kurių aš nemokėjau gliaudyti, todėl valgiau su lukštais – tai buvo pirmas ir paskutinis atvejis gyvenime, kai norėjau būti kaip visi); Sovietinė Lietuva yra geltonos telefono būdelės, pomidorų sultys iš aparato, žydri vandens automatai, maži kliši vežimėliai prekėms ir klaikus raugintų kopūstų kvapas parduotuvėse. Sovietinė Lietuva yra rubliai, kapeikos, zapai, moskvičiai, žiguliai ir volgos. Sovietinė Lietuva yra Lenino aikštė raudonu grindiniu ir džiovinti bananai darželyje, atrodantys kaip numirėlio (gal to paties Lenino iš mauzoliejaus) pirštai.

 

Jeigu klausi senių, jie sakys, kad „prie Sovietų buvo geriau“, jei vidutinio amžiaus žmonių – „kad laisva Lietuva yra perspektyvi šalis“, o manęs neklausk, nes nežinau –  septyniolika dienų aš čiulpiau pieną iš motinos papo, jam pasibaigus – mitau tarybiniais mišinukais ir ėjau į darželį, kol vieną dieną rėkdama atbėgo mama: „Vaikai, namo! Mus bombarduoja!”. Tokie buvo keturi mano gyvenimo metai Sovietinėje Lietuvoje. 

 

Maždaug 1988-aisiais, kai Lietuvoje prasidėjo krutėjimai dėl nepriklausomybės atgavimo idėjos, tebuvau vos dvejų. 1989-aisiais Lietuva jau krutėjo visu pajėgumu. Tuo metu mano tėvai bandė ramiai dirbti Lietuvos Radijuje ir Televizijoje, bet užtenka poros epizodų iš vaikystės, jog suprasčiau – tai nebuvo ramus darbas. Vargu ar norėčiau patirti, ką tuomet jautė suaugę Lietuvos žmonės. Suaugusiu būti šalta ir be papildomų dramų, todėl vaikystėje su kiemo draugais gėrėme piliules nuo suaugimo, pasimokę iš Astridos Lindgren knygos „Pepė Ilgakojinė“.

 

                     Buvo 1990-ųjų rugpjūtis, kai tėvo bendradarbis užleido keturių kambarių butą Klaipėdoje mūsų šeimos atostogoms. Kažkodėl kambario kampe besirengiančio tėvo atvaizdas atmintyje užsifiksavęs retro spalvomis – įtariu, kad už prieblandoje skendinčio kambario užuolaidų tuo metu noko rytas. Berods žydras radijo taškas ant sienos skelbė Lietuvos Radijo žinias. Žinoma, nesupratau, kas vyksta, o tėvai it paklaikę krovė daiktus į smėlinės spalvos zaporažietį, nuolat kartodami žodį „pučas“ – tada jis man pradėjo asocijuotis su punču, kurį taip mėgo gerti Merė Popins – stebuklinga auklė, kurios analogas egzistavo ir mano vaikystėje.

                      

                     Vėliau sekė laikotarpis, kai tėvelį mačiau tik televizoriuje (mojuodavau jam ir niekaip nesuprasdavau, kaip gi jis gali manęs nematyti?), o mamytė į virtuvės sieninės spintos antresoles krovė maišus džiovinamos duonos kriaukšlių, nes nuoširdžiai tikėjo, jog ateis badas.

 

Pamenu, kažkokie žmonės iš Lenkijos siųsdavo mums siuntinius su pieno milteliais ir panašiais negendančiais produktais, tėvų draugai iš Amerikos – rūbus, batus ir kitokias gėrybes, o viena čekų šeima skatino mus emigruoti iš Lietuvos pas juos, sakydami, kad jų namai yra mūsų namai ir kad Čekija atvers mums vartus į Pasaulį.

 

Ir nors 1991-aisiais Lietuva pati atvėrė vartus į Pasaulį, iki tol toli gražu ne visi kūrė emigracijos planus. Priešingai, buvo ir tokių, kurie savanoriškai grįžo, nes jautė norą su visais susikabinus rankomis stovėti Baltijos kelyje ir dainuoti „Bunda jau Baltija – Lietuva, Latvija, Estija“. Apskritai Baltijos kelias yra vienas įdomesnių vaikystės atsiminimų, prie kurio nuolat grįžtu  – tik ūgtelėjusi supratau, kokio mastelio reiškinyje teko dalyvauti, todėl pavieniai įvykiai, kaip nusifilmavimai „Buratino“ limonado reklamoje ar Kalėdiniuose Lietuvos Televizijos vaidinimuose nublanko prieš tokius stambius istorinius faktus. Ir nors žmogus, matęs Antrą Pasaulinį karą niekada nepavadintų Baltijos kelio stambiu istoriniu faktu, man, tuometinei trimetei, būti mažyte grandimi didelėje gyvoje žmonių grandinėje reiškė prisidėti prie kažko nepaprasto. Tuo labiau, kad bet kurią akimirką galėjo atvažiuoti tėtis, kuriantis filmą apie Baltijos kelią.

 

Nežinau, kurią tiksliai akimirką į už laisvę kovojančią Lietuvą iš Pemzės atvažiavo ponas, kurį sutikau savo paskutinią aštuonioliktų metų naktį, sentimentaliai besėdintį viename senamiesčio kiemelyje. Tai buvo pirma diena po daugelio,  kai nesinori būti vienai. Galima sakyti, jog atsitiktinė tos nakties pažintis buvo geriausia devynioliktojo gimtadienio dovana – Dievas visada pataiko pagal kiekvieno mūsų skonį.

                    

                     Kai iš kaitrios Sicilijos atvažiuosi į Vilniaus vėsą, manysi, jog Vilnius tėra netaisyklingas trikampis, susidedantis iš plataus bei išlaižyto Gedimino prospekto, iš nuo turistų klegančios akmenimis grįstos Pilies ir iš vienos nakties porų  – Vokiečių gatvių.

 

Tada aš vesiu tave to pono – naktinio Vilniaus simbolio pramintais takais, kuriais kiekvieną naktį jis nueina apie 20 kilometrų ir Vilnius nusiims nuobodžią trikampę kaukę, įsileisdamas mus į savo paties užmirštus labirintus, kuriuos atrądome tąnakt.

 

Vilniaus senamiesčio kiemai šiek tiek primena rusų matrioškas – vis trauki ir trauki vieną iš kito, lyg pasakoj be galo, suvokdamas, jog tai ne kiemas greta kiemo, bet, pavyzdžiui, kiemas dar vieno kiemo kieme. Kaip tik tokioje trilypėje vietelėje, visiškoje tamsoje, ant mažyčio laiptuko, tąnakt alų gėrė Vilniaus užkulisių žinovas ponas Vytautas, kurį vėliau praminsiu senamiesčio piligrimu.

 

Mūsų pokalbis su daug nežadančiu siluetu užsimezgė visiškoje tamsoje – tai buvo nedidukas nakties gumulėlis, maloniai monotonišku balso tembru. Nežinau, kiek laiko tai truko, bet kadaise pati maukdavau alų ir žinau – tiek laiko yra gerokai per daug vienam alaus buteliui. Galų gale, juk nieks nežino, kiek laiko jis ten jau sėdėjo iki mums susipažįstant.

 

Vytautas pradėjo pasakoti to kiemo istoriją, savo istoriją tame kieme, Vilniuje, Kaune ir Raseiniuose, galų gale, jo istorija išsiplėtė iki Pemzės, Berlyno ir Dievo. Tik vienas Vytautas težino, kokio pločio ta istorija yra iš tiesų – brėško vėsūs vidurvasario paryčiai ir mes išsiskirstėme. Prieš atsisveikindamas jis dar norėjo parodyti kelis to kiemo graffiti, todėl uždegė šviesą – jie išties buvo vieni įspūdingiausių, kuriuos teko matyti, bet dar įspūdingesnis buvo traukuliuotas Vytauto veidas. Tvarkingai sušukuoti plaukai, gyvos žydros akys ir į mano rudas akis krentanti drabužių švara – fiziškai jis niekuo nepanašus į benamį, nors kaip tik toks ir yra.

                      

                      Labiausiai širdį sugnybė, kai pamačiau vieną ašarą, užsilikusią dešinio skruosto raukšlėje, bet aš jau niekada nesužinosiu, ar taip patyliukais tamsoje yra verkiama iš laimės, ar iš nevilties.

 

Stovėjau ir galvojau, kiek praranda tas auksinis Vilniaus jaunimas, besididžiuojantis tėvų sąskaitomis ir pažintimis, nuolat kartojantis „mano, man ir dėl manęs“, jaunimas, išmoktais iš MTV judesiais šokantis nuobodžiai prestižiniuose „Fashion TV“ ir „Helios“ klubuose, galų gale jaunimas, kuriuo ir aš kažkada nesąmoningai norėjau būti, tik man jau niekada nepavyks, nes tąnakt sutikau Vytautą.

 

Sutikau tiek daug visko gyvenime mačiusį – pasaulio, pinigų, šlovės, vargo ir tremties benamį Vytautą, gyvenantį aktyvesnį socialinį gyvenimą net už auksinį Vilniaus jaunimą ir mylintį labiau už bet kokią gėrietę iš meksikietiško serialo.

 

Dar Smetonos laikais jo tėvas buvo Lietuvos plentų viršininkas, vėliau su šeima pasitraukęs į Berlyną – ten, kur ir gimė Vytautas (todėl jis karštai tikintis liuteronas, kiekvieną sekmadienį leidžiantis Vilniaus Liuteronų parapijoje). Pats Vytautas šeimą sukūrė Rusijoje, Pemzėje, kur dirbo ir gerai uždirbo būdamas vienos moterų sporto komandos treneriu bei  profesionaliu šokėju (žinoma, karjera nutrūko, kai vietinė valdžia sužinojo Vytautą mokant savo sūnus lietuvių kalbos, už ką jam buvo skirti penkeri metai tremtyje Užkaukazėje). Ir nors su viskuo (gimtine, šeima, karjera) jo gyvenime keliai išsiskyrė, kiekvieno penktadienio šokiai su „savo moterimi“, kaip kad ją vadina senamiesčio piligrimas Vytautas, gyvenančia Kalvarijų gatvėje, iki šiol išliko tradicija.

 

Vytautas grįžo į Lietuvą prieš Nepriklausomybės atgavimą, nes norėjo kartu su visais dainuoti „Bunda jau Baltija“, o liko ant ledo, ant kurio, tiesą sakant, taip ir nepaslydo – ir nors Rusija nebeįsileidžia jo atgal,  Vytautas turi stulbinančią sistemą kaip išgyventi, neturint kur gyventi: kad nesušaltų, iki paryčių vaikšto Vilniaus senamiesčio labirintais berinkdamas butelius, juos pridavęs pėdina į stotį, kur gera moteriškė už 90 centų parduoda jam rytinį puodelį kavos, o tada traukia į Kalvarijų turgų, kur kita gera moteriškė, prekiaujanti naminiais vištų kiaušiniais, atiduoda sudužusius. Vėliau jis užsuka pas draugą į sporto salę, kur gauna nusiprausti ir retkarčiais tylomis įsliūkina į savo moters butą pamiegoti, jei jos dukros jau būna išsivaikščiojusios į darbus.

 

Vytautas toli gražu nėra tinginys ar neišmanėlis – vakarais jis traukdavo dirbti apšvietėju ir šiaip patarnautoju į geros muzikos klubą „Star Underground“. Ne dėl to, kad gautų pinigų. Dėl to, kad myli jaunimą, džiazą ir senamiesčio rūsių skliautus, po kuriais vykdavo vakarėliai. Kartais deja, o kartais ne, bet viskas gyvenime baigiasi – „Star Underground“ bankrutavo, o Vytautas taip ir liko kas vakarą sentimentaliai sėdėti ant jo laiptų. Jis sako, kad kai nėra valgyti, ne taip jau ir norisi – svarbu žinoti, kad kartais gyvenime yra labai sunku. Ir tik todėl įdomu.

 

Prieš atsisveikindama pasakysiu Vytautui, jog jis turėtų parašyti savo gyvenimo memuarus. Ir nors būdamas itin kuklus su šia mintimi jis sutiks ne iš karto, vėliau reziumuos: “Jei tik aš turėčiau kur atsisėsti, kai ateina įkvėpimas…“