Autorė: Prisukama*Balerina

 

 

Keksas ir seksas

 

 

Merginos svajoja susirasti tobulus vyrus ir išmokti skaniai gaminti valgį. Šiandien, kai apsipirkinėjau ir rinkau tik sveiką maistą į pirkinių krepšelį, toptelėjo tokia mintis: "kodėl keksas su šokoladu skaniau už keksą su razinomis?". Natūralu, tačiau pasamonės išmestas atsakymas buvo kiek šokiruojantis: ".. nes seksas su šokoladu, geriau už seską su razinomis". Po savo didžiųjų ligų periodo, kuris dabar kaip tik slopsta, nusprendžiau valgyti tik sveiką maistą (tiesa, kokį keliasdešimtątūkstantąjį kartą, bet viltis kažkieno motina. Nebepamenu.) Apsivalgius arbūzais ir pradėjus tinti nuo skysčių pertėkliaus vėl mąstau apie santykius. Apie santykius, kurie nevaržo, bet kartu yra lojalūs. Šių dienų visuomenė kaip aš. Dalina lojalumo korteles bet kokiem pašlemėkam, bet vargu ar ko tikisi, vargu ar tas pats klientas apsiperka kiekvieną dieną vis ten pat. Vyrai išvis yra visuomenės nuosėdos, rizikos ištroškę bevaliai, kurie retkarčiais stabteli prie kokio gražaus sijono. PABRĖŽIU: ne moters, bet sijono. (Tinka ir iškirptės aut. past.) Ir visai nereikia manyti, kad aš feministė. Netgi sakyčiau priešingai, aš gerbiu vyrus labiau nei moteris, bet kai santykiai krypsta link santuokos mano požiūris keičias. Sakydama, kad vyrai bijo bet kokių įsipareigojimų veikiausiai pakartočiau cosmopolitano idėjų rinkinuką, kuris jau seniai pabodęs. Gal vyrai nemato dėl ko įsipareigoti. Dažnai pastebiu gražius vyrukus su apsileidusiom mergaitėm. Ir aišku, būsiu nulinčiuota dėl grožio garbinimo, ir dirbtinio moters - skūdurinukės įvaizdžio pervertinimo, bet juk aš teisi. Anksčiau ar vėliau (o dažniausiai vėliau) vyrai pasirenka blondines, kurios visą dieną gali galvoti apie rožinius batus vitrinoje. Ir viskas tik dėl to, jog visi galai vienaip ar kitaip susiveda į seksą. Todėl geras seksas ir skanus keksas - kiekvieno vyro svajonė.

 

 

Pralaimėjote, bandykite dar kartą

 

 

Kartais tiesiog nėra žodžių.

 

Kai niekam nenori nieko pasakyt, kai tyliai lauki savo laimės kamputy ir bijai, kad ji gali praeit, o tu net nepastebėsi. Kai jausmai tavo priešai, o pradėti karui jėgų tiesiog nėra. Kai iš penkių metrų aukščio žiūri į vandens paviršių ir ten nematai baimės, tik besąlygišką ramumą it baltą vėliavą priešų fronte. O juk norisi slapta pakovoti, pajausti, nors žinau, tektų aukoti daug ašarų, bet… Kai skaisčiai geltoni klevų lapai sūkuriais sninga aplink, o tu slapčia surenki jų pilną saują ir akimirką jauties lyg vaikystėj, kai laimė buvo daug paprastesnė, nes tau daug ir nereikėjo, o tada supranti, kad iš tų geltonų lapų saulės nebesurinksi. Tavo šansas jau buvo.

 

[Pralaimėjote, bandykite dar kartą]

 

Šiąnakt grįžau į tą vietą, kur slypi daug mano gyvenimo. Kur kiekviena vieta apčiupinėta ir priėjus vaizduotėj iškyla prisiminimai. Pirma meilė, pirma nemiegota naktis laukiant saulės ir dainuojant, pirmasis pripažinimas, pirmieji laimėjimai ir nusivylimai. Naktį kai vėl, kaip ir galybe metų prieš, krito žvaigždės, aš gėriau skanią arbatą ir vėl galėjau būti savimi. Mintimis klaidžiojau savo jausmų labirintais ir dėliojiau į lentynas savo ‘gėrio’ ir ‘blogio’ skutelius. Gal ir gaila to, kas praėjo. Gal ir gaila, kad aš jau nebe ta.

 

[Ir lyg pati sumaniausia pokerio lošėja aš neišduodu, jog neapkenčiu savo gyvenimo tokio, koks jis yra dabar]

 

Meluoti sau lengviau nei kitiem. Tada neturi galvot pasiaiškinimų ir jausti atsakomybės, kurią taip mėgstu. Neigiu viską, kas man brangu ir niekinu tai, ką myliu. Nihilizmo šleifas velkasi visad iš paskos, o aš ir nenoriu jo paleisti. Kol kas stengiuos eiti paviršium, nes bijau paskęst.

 

Šiandien, kai kojas nuleidau nuo lieptelio ir man po kojom nuo lengvo vėjo bangavo vanduo. Vieną akimirką pajaučiau, kad galėčiau šokt ir nubėgt vandeniu, kad pagaučiau lapą, kuris lengvai siūbuodamas leidos žemyn. Aš daug galėčiau..  

 

 

Lyg ant penklinės

 

*Ir aš visą gyvenimą lyg tas smuikininkas, kuris groja vienintėle styga. Kažko trūksta.

 

[Ir ašaros lyg prabagaus krištolo lašeliai rieda šaltais skruostais. Aplinkui sninga. Pūga. Žvarbi žiema, o aš lyg pelenė bėgu senamiesčio gatve į svarbų posėdį, kur atsisėsiu prie didelio stalo ir turėsiu šypsotis, nes taip tiesiog įprasta. Ir vis šmėsteli mintyse skaudus ‘ką tu padarei?’ ir juodi šėšėliai apniunka mano akis. Man skaudu. Skauda. Tikrai.]

 

Aš lyg maža mergaitė didelėm akim nužiūriu vitrinas spindinčias. Aš galiu turėti bet ką, ką galima tose parduotuvėse nusipirkti: gražų šiltą šaliką, ar pasaulio moterų svajonių rankinę, o gal pirštines, kurios kainuoja tiek, kiek žiedas su rubinu. Deja, akys nespindi, nes negaliu nusipirkti šilumos. Ir visai ne dėl to, kad žiema. Aš ją dievinu. Žemuoginė arbata ir keksas šiltas. Gaudau snaiges delnu ir stebiu kaip jos tirpsta. Bet akys tuščios. Jose nėra nė trupinėlio laimės.

 

[Nė mažyčio trupinėlio, kurį numetu mažiems žvirbliukams, kad nesušaltu. Žmogau, aš juk ir esu tas mažas žvirblis už tavo lango, kur kas rytą ant elektros laidų lyg ant penklinės supas, kuris vis dar naiviai tikisi, kad tu jį pastebi kai grįžti vakare namo pavargęs, kuris tikisi, jog girdi kaip tau čiulba, nors veikiausiai Tau, žmogau, tai tik galvos skausmas.]

 

Ir neturiu ko laukti, nes žinau, kad jau niekas nenupirks man bilietų į mano svajonių spektaklį, kad žvaigždes stebėsiu viena, kad nebebus tų ilgų ilgesiu kvepiančiu vakarų. O juk artėja Kalėdos. Vakar ėjau katerdos aikšte ir mačiau kaip ruošia didžiąją eglutę. Sustojau ir nuoširdžiai liūdėjau. Būčiau strykčiojus lyg vaikas, bet nebuvo su kuo. Akys ledinės.

 

[Tikriausiai rašysiu kalėdų seneliui laišką ir paprašysiu iš visos širdies, kad padovanotų man džiaugsmo gabalėlį, apibarstytą vanile. Ironiška, bet vertėtų paprašyti ir rožinių akinių, nes savuosius sulaužiau.]

 

Tikriausiai man reikėtų tave pamiršt. Kaip ir tą popietę, kai skendom baltose snaigėse. Žmogau, nejaugi taip sunku bent kart kartėmis prisiminti tą mažą mergaitę, kuri kepa pyragus ir laukia beviltiškai bent vieno gražaus žodelio? Nejaugi taip sunku apsikabinti ir prisiglausti? Nejaugi sunku paklausti, kaip grįžau namo ar pasakyti, kad esu tau bent kiek svarbi? Jei sunku, aš suprasiu… Jei atvirai, aš baigiu susitaikyti su tuo beviltišku laukimu ir, deja, jis neprimena nė kiek didžiojo Kalėdų laukimo.

 

[Bet juk neuždrausi man sapnuot, kad geriam arbatą iš to paties puodelio ir tai viena iš daugelio mažyčių mūsų paslapčių. Aš tiesiog noriu jaustis saugi, noriu prabust ir jaust tavo artumą, pabučiuot ir skubėt beviltiškai, o grįžus kruopščiai ruošti tau vakarienę ir laukti, stebint už lango ant užšalusių laidų tupinčius žvilblius. Lyg ant penklinės]  

 

 

Prisukamos balerinos svajonės

 

 

[… Ir pats brangiausias porcelianas dūžta senamiesčio skersgatvy sekmadienio vakarą. Žodžiai skaudina, žmogau, suprask. Lygiai taip, kaip skaudina tavo tyla, kuri šiuo metu yra viskas, kas mus jungia. ]
Aš nusisuku ir keliauju tolyn. Lyg būčiau pats narsiausias karys šios nakties armijoj. Pralaimėjimas man lyg atverstas naujas puslapis, o aš jau žinau apie ką jame rašysiu. Ir aš tikiuosi, jog tu kada nors suprasi ir bent kartą išklausysi iki galo… Net jei bus ir per vėlu. Bet juk žinai, aš nesugebėsiu pamiršti, nes tu palikai pėdsaką mano širdies pakrantėj, o aš neleidžiu jo nuplauti, neleidžiu jausmų jūrai jo pasiglemžti ir nusinešti nebylion pragaišitin.

 

[Kartais jaučiuos lyg prisukama balerina senovinėj papuošalų dėžutėj, kur melodija tokia nostalgiška ir svajinga. Ir žinai, žmogau, kartais tu prisuki mane ir aš šoku ir šypsaus naiviai, bet juk muzika baigias ir balerina sustoja. Taip ir lieka kaip detalė, grožio etalonas, menkniekis, kuris kartais praskaidrina nuotaiką, bet niekam nereikalingas.]

 

Ruduo susirenka nuo šaligatvių maldas, kurias rašau kiekvieną vakarą ant pageltusių klevo lapų. Juk žinai, kad be jų nebūčiau savimi. Ir didelis senovinis laikrodis kas vakarą tiksi man primindamas, kad aš vis dar nesuradau savęs. Aš išeinu kas naktį į didelį kelią, priklaupiu ir meldžiuosi. Subtiliai. Švelniai ranka paliečiu tavo plaukus ir priglaudžiu prie savęs. Aš nemoku suprasti tavo kalbos ir nesitikiu, kad tu kada leisi man suprast, kad myli mane, bet tylus žinojimas kartais man suteikia jėgų. Ir tada pasaulis tampa toks svetimas ir blankus, visai kaip rudens rytais. O tu juk nežinai, kaip man kartais skauda. Žmogau, aš nesu tokia stipri, kokia deduosi esanti. Aš viso labo esu melagė.

 

[…Visai kaip ta balerina, kuri laukia, kad kažkas pasuks raktelį ir ji atgis, aš laukiu kol tu prieisi ir apkabinsi. Be žodžių.]