Autorius: Vaidas

Štai vėl aš čia. Naktis. Tamsu. Pučia šaltas vėjas. Žvarbu. Stoviu vėl apsirengęs kaip koks pagrindinis teatro aktorius… Kostiumas baisiai nusidėvėjęs, tik aksominis švarkelis kerinčiai gražus… Nors apdriskęs, bet labai jau traukiantis akį. Prieš akis ir vėl tvirtovė. Lyg kokia dievų buveinė iš tų antikos laikų, kai tebestovėjo ant to kalno…

„Olimpo… Ant to kalno kur nei dievų, nei pačios buveinės nė kažkur netoliese nėra buvę… Kokie patiklūs kartais visgi būna žmonės…“

Pastatas apgriuvęs. Visas jo fasadas pilnas nišų. O jose skulptūros. Vienos verkia, kitos kvatoja, trečios liūdi, o dar kitos pervertos skausmo… kraupoka. Įeinu į vidų, didžiulės medinės durys pravertos. Iš vidaus eina vis šiokia tokia šiluma, nors, kai atsiduriu viduje, nepasijuntu nė kiek šilčiau. Einu palengva, lyg grožėdamasis šiuo sudegusiu teatru. Kuriame nebėra aktorių, kuris visų pamirštas… Tik aš likęs… Beviltiškas aktorius… Arlekinas… Niekaip negalintis paskandinti ašaros nuo savo veido. Einu lėtai. Link scenos. Minia tyli. Nei viena vieta neužimta. Liūdesys. Kodėl nieks niekada nebeplos…  Užlipu klaikiai girgždančiais laiptais ant scenos. Ten nieko nėra. Vidury scenos šaltas metalinis stalas ir dar šaltesnė kėdė šalia jo. Sustoju. Kažką lyg girdžiu tenais už nutriušusių raudonų užsklandos užuolaidų besislepiant. Staiga nurimstu. Vėl palengva pajudu ir atsisėdu. Atsisėdu ramus. Matau moterį. Ji ten, visai netoli. Matau, kaip ji į ryškiai spindinčią taurę pila vyną. Štai išsitraukia dar butelaitį - juk tai nuodai. Aš suprantu. Aš visiškai ramus. Jokio judesio nei veide, nei sieloj. Girdžiu, kaip ji tyliai kūkčioja, besivalydama ašaras. Hmm. Nemažai. Išmeta tuščią buteliuką. Pasiima dar vieną taurę. Pripila vyno. Apstoja kūkčioti, tačiau kūnas vistiek nerimsta. Aš toliau ramus. Galva taip pat nurimsta. Aš visiškai ramus ir pasiruošęs. Ji atsisuka. Galvoja. Ar mačiau, ką darė. Ar mačiau buteliuką. Ar nepulsiu bėgti. O gal pabandysiu tą taurę sugirdyti jai. Aš ramus. Kvėpavimas visiškai lygus. Ji ateina. Aš ramus. Ji atsisėda šalia. Ji graži. Aš ramus. Nepaprastai simpatiškas veidelis. Tamsūs juodi plaukai. Kurie taip gražiai ties viduriu pradeda garbanotis. Nedidukės lūpos. Aistringos ir kerinčios akys. Jos žydros. Nepaprastai žydros. Kaip gėlas vandenynas.

„Nors jį tik temačiau iš paveikslėlių. Nes kaip spėju, žinant, koks visgi tas sudegęs mūsų pasaulis ir mūsų gyvenimas, galima teigti, kad tas vanduo jau juodas… O jei dar ne, neskubėkit, palukėkit… Greit bus… Juk kiek jo kasdien užteršiame. Įdomu, nuodingo ar naftos „vandens“ atsigėrus… Įdomu greit ar ne… O skonis… Neskanu… O gal… „

Ji sėdi. Nurimęs josios kūnas. Tačiau tos akys… Jos vėl juk viską išduoda. Juk akys niekad nemeluos, jos visad sako tiesą, slėpti gali savy nors ir visą pasaulį… Bet akys – išdavikės. Nieko jos nepaslėps. Tik reik į jas pasižiūrėti. Savosiom akimis užduoti klausimą. Ir eureka! Atsakymas, kurio pats akių šeimininkas ir kankinamas tau niekad neišduos… Ji paduoda taurę man. Pati savąją, nieko nelaukus, ištuština iki pat pabaigos. Žiūriu jai į akis. Paimu savąją taurę. Žiūriu toliau. Ji verkia.

„Kartais žmonės įtikinamai moka vaidinti. Čia teatras, bet aš apie tai nepagalvoju. O kokie mes kartais veidmainiai… Bet juk žudyti žmones dvasiškai, juk kartais taip smagu, ir daug smagiau nei fiziškai. Juk dvasia nevertinga – už ją nesodina ir net baudos kvito neišrašo. Gali sau nužudyt nors milijonus. Įvykdyt visą genocidą. Ir kas?! Jokios atsakomybės! Tik sąžinė, pagarba ir gailestis… Bet jie juk jau seniai parduoti ten, kur nusipirkom laimės kelis šimtus gramų….“

Neatsilaikau. Nurieda ašaros ir man. Užsimerkiu. Akyse dar vis ją tebematau. Atsimerkiu. Ir stagiu judesiu godžiai išgeriu vyną. Ji nustebusi žvelgia į mane. Supranta – aš žinau. Bet tyli ir tiesiog stebi su ašarom akyse. Jaučiu silpnumą. Jaučiu, kaip kūną apleidžia jėgos. Šviesa blankėja. Susmengu ant žemės. Ramu. Nuodai dėkingi. Nepurto, negelia ir nieko neskauda. Tiesog lėtai netenku jėgų. Merkiasi akys. Jaučiu paskutines gyvenimo sekundes. Mėgaujuos jomis. Matau šviesą tunelio gale. Aš tuoj išeisiu. Nauji horizontai. Trokštu. Ji atsistoja. Nusišluosto veidą. Jis tampa akmeninis. Visos emocijos tiesiog staiga dingsta. Jokio gailesčio ar liūdesio. Viskas dingsta. Atsistoja. Lėtai prieina. Žvelgia. Žvilgsnis šaltas ir sakantis tau, kad viskas – tai tavoji pabaiga. Ji nusivelka apsiaustą. Užmeta ant manęs. Apdengia kūną, kurį tuoj paliks gyvybė. Nebematau šviesos. Ji pavogia mano šviesą. Tunelis tamsus. Baisu išeiti. Nebežinau, kur eiti. Baisu. Aš bėgu. Bet nežinau, kur bėgti. Tiesiog užsimerkiu ir bėgu. Ji atėmė… Ji atėmė mano šviesą… Aš pasiklystu…

Pabundu. Visas panikoj. Šalia guli ji. Išmetu tą kalę iš lovos. Ir pasiunčiu. Atsikeliu pats. Apsirengiu ir išeinu pro duris. Ji kažką dar bando iš pradžių šaukti, man išeinant, paskui bando kažko klausti, neklausau aš jos… Teisiog išeinu. Dingstu į apačią rūkyti. Greičiau cigaretė. Greičiau nikotinas. Visas drebu. Apėmęs nerimas. Kažkokia paranojiška baimė. Toks buvo pirmas kartas, kai aš susapnavau  šį vaizdinį. Jis buvo stiprus ir nepaprastai paveikiantis. Negaliu dar kiek laiko atsigauti. Bandau viską sudėlioti. Netikiu sapnais. Netikiu niekuo gyvenime. Tai kodėl mane taip veikia šis?! Nieko nesuprantu. Dreba rankos. Rūkau. Antrą, trečią… Pagaliau nurimstu. Nusprendžiu, kad sapnuoti neapsimoka ir liepiu sau nustoti tai daryti. Grįžtu į butą ir su nerimu, kad tik vėl to nesusapnuočiau, užmingu.

Sapnas kartojasi. Vis pasikartoja. Vis jį susapnuoju. Pabundu. Ir kiekvieną kartą greitai nusileidžiu laiptais. Kad rūkyčiau. Ir rūkau beprotiškai, nesuvokdamas sapno prasmės, net nenorėdamas to padaryti. Man to nereikia! Tačiau tai vyksta ir negaliu to kontroliuoti… Ir visiškas šlamštas yra tai, kad sapnus galima valdyti… Nė velnio, aš galiu pasakyt! Rūkau toliau… Kartais, kai nuojauta kužda, kad tai vėl sapnuosiu, tiesiog beprotiškais kiekiais geriu kavą, kad neužmigčiau, arba kad, jei jau užmigčiau, tai nebepasikelčiau, nes būtų sustojus širdis.