Autorė: Audrė Bartaševičiūtė

 

 

..Sunkiai pramerkė akis. Vakarykščio padauginto vyno likučiai organizme rakinte rakino prie lovos. Vis gi, rytinė saulė, šviesdama tiesiai į veidą, ne tik nuvijo saldų sapną, bet ir intensyviai budino dailų jos kūną.

 

 

O sapnavo ji ranką, tvirtai laikančią josios ir neleidžiančią nukristi kažkur žemyn. Kur tiksliau-neprisiminė.

 

Aštuntą ryto mobiliojo žadintuvas efektingai sugrojo "Knocking on heaven’s door". Kažkada tai buvo mėgstamiausia jo daina. Dabar- tik impulsas į kažkuriuos smegenų centrus, verčiantis nugalėti save. Verčiantis kilti iš jaukių viešbučio patalų.

 

Prasikrapštė akis ir energingai patrynė skruostikaulius. Tyliai nusikeikė- ir vėl vakar pamiršęs nusiskusti. Barzdelė "a la trys dienos" itin traukė merginų akį, bet visiškai nesužavėdavo verslo partnerių bei klientų.

 

 

Galvoje sudėliojęs strategiją, kaip kuo greičiau apsisukti duše, rūbų spintoj ir prie kavos puodelio, išgirdo dar vieną melodiją, sklindančią iš "mobiliako". SMS. "Nepatikesi bet virgis pakabino sefo dukra.ta grazesne su grifke. bice, laikas ir tau uzraukt viengungio gyvenima." Nusišypsojo ir pradėjo dar vieną (velniai žino kelintą) vienišą rytą.

 

***

 

Įsispyrusi į patogiausias basutes,permetusi masyvią rankinę per petį, atsisveikino su Pankuoliu. Triušis ir toliau godžiai kramtė morką, gardžiausiąją jos dalį-šerdį, pasilikdamas desertui.

 

 

Vidinis kiemelis dvelkė ramybe ir kaimynų išdžiovintų skalbinių minkštikliu. Žinojo, kad ramybė nė pro kur neatspindėjo to, kas dėjosi už kiemelio ribų.

 

 

Kaimynystėje stovinčio viešbutuko prieangyje stebėdavai kone nuolatinę erzelynę: kažkas atvyksta, kažkas išvyksta. Kažkas ginčyjasi, kažkas diskutuoja apie geriausius vynus.Kažkas tyko dar vienos "aukos" naktiniam meilės nuotykiui.

 

 

Jauna mergina lengva, vasariška suknute patraukė vokiečių turistų dėmesį. Merginos dėmesį patraukė sidabrinis "Bentley" prie įėjimo į viešbutį.

 

 

"Jei tai būtų mano mašina, ji būtų tamsiai mėlynos spalvos"-pagalvojo ir grakščiai nužingsniavo senamiesčio grindiniu palikdama savo rytą užnugaryje.


Maloniai šnektelėjęs su administratoriumi ir žavia kambarine, pasitaisė kaklaryšį. Viešbučio kondicionieriai negelbėjo nuo karščio. Tas karštis išpildavo visuomet, kai artėjo svarbus pokalbis.Išpildavo nepriklausomai nuo oro ir naudojamo tualetinio vandens.

 

 

Įšokęs į savo sidabrinukę, bandė mintis nukreipti kažkur kitur. Keturi varomi ratai ir penki šimtai penkiasdešimt dvi arklio galios absoliučiai patenkino jo vyrišką ego. Lygiai taip pat kaip užvakar plente išvystytas greitis adrenalino poreikį. " Jei sidabrinukė būtų moteris, ji būtų tobula moteris"- pagalvojo, ir per likusį pusvalandį nusprendė užsukti į vietos kavinukę kavos. Išsinešimui, kaip ir priklauso nuolat skubančiai svarbiai personai.


***


"El Salvadoro" buvo viena tų vietų, kurios neatsibosdavo lankomos septynis, dešimt ir daugiau metų. Čia plepėdavo su klasiokėmis apie vėjavaikius bendramokslius, čia su kursiokais aptarinėdavo Šilerio estetinę literatūrą ir Nyčės antžmogio genezę. Čia su pirmąja meile ragavo absentą ir su paskutiniąją kivirčijosi dėl merginos pernelyg didelio plaukiojimo padebesiais. Vis gi, didžiausią įtaką jos apsilankymui kone kiekvieną rytą turėjo nepaaiškinama trauka Dali paveikslams. Nuo pat tada, kai būdama penkerių pamatė "Laiko naštą" . Kelis varvančius laikrodžius, užbūrusius mažą mergaitę. Keista, bet būtent šio paveikslo reprodukcija kabėjo kavinukės prieangyje.

 

 

Užsisakė frappe su vyšnių sirupu ir pradėjo vartyti "šviežią" spaudą, išpardavimų ir akcijų reklamas, politiką bei technologijas pravesrdama greičiau ir šiek tiek ilgėliau įsistabelydama į teatrų repertuarus, literatūros kritikų straipsnius.

 

 

Jei tik šalia sėdinti porelė nesiglaustydavo kaip du jaunikliai.

 

 

Tais atvejais griebdavo savo apysenį telefoną ir apsimesdavo intensyviai rašanti žinutes.

Įžengęs į ispaniško stiliaus kavinukę, nusistebėjo neskoningais paveikslais. Kažkoks mažylis su kruvina žiurke dantyse, dama, rymanti prie lango ir demonstruojanti savo didoką sėdynę bei daugelis kitų vienas už kitą keistesnių ir vargiai suprantamų objektų..labiausiai užkliuvo kažkoks ilgakojis kunigaikštis su deformuota koja, atlikančią stalo funkciją bei išsilydęs laikrodis, rodantis pusę dešimt. Tiek, kiek rodė ir jo "Seiko".

 

 

Pasiėmė su savimi espresso ir gręžėsi durų link. Kelią pastojo jauna porelė, negalinti paleisti vienas kito iš akių ir ..iš lūpų. Nusišypsojo.

 

 

Būtų atidavęs daug ką už tokį naiviai mielą momentą.

 

***


Namo neskubėjo. Ne dėl malonios vakarėjančio miesto atmosferos, o dėl nedidelio nuovargio, kurį jautė po praėjusio laisvadienio. Rytinę frappe lydėjo susitikimas su kolegėmis ir draugėmis interjero dizaino parodoje, geros dvi valandos teniso aikštyne pakraunant malkų jaunėliui broliui ir vakarienė su vaikinu, kuriam mergina buvo skolinga porą eskizėlių. Kaskart netyčia susidūrus judviejų žvilgsniams, droviai nuleisdavo akis. Galbūt todėl, kad jo akyse niekada nematydavo savo mažučio atvaizdo.

 

Gatvės muzikantams smulkiųjų nedavė, o keliems jų bandant artintis su kepurėle rankoje, nutaisydavo tokią miną, kad "panele, paremkite gatvės muzikantus" taip ir likdavo neištartas. Lyg to būtų maža, prieš kertant centrinę gatvę, ją sustabdė penkios įkaušusios mergaičiukės. Prisistatė Jolitos mergvakario dalyvėmis. Apsirėdžiusios romėniško stiliaus baltais apdarais jos, nelyginant afroditės, traukė kiekvieno vyriškos lyties praeivio akį. Vis gi, šiuo momentu vyrai jų nedomino. Šeimos židinį besiruošianti kurti Jolita, draugių paliepimu privalėjo laimingus padaryti du atsitiktinius žmones. Bent jau juos supažindinti. Tad svirduliuojanti Jolita išsitraukė blanknotą ir paprašė "šios žavios vienišos merginos" užrašyti mobiliojo numerį. Tam, kad amūras sujungtų dar dvi jaunas karštas širdis.

 

 

Žalia švisoforo šviesa neužilgo turėjo įsižiebti, tad nedvejojusi ji užrašė seniai nebenaudojamą numerį. Netikėjo amūrais, pasivertusiais į penkias afrodites, vidury gatvės šaudančias stebuklingomis meilės strėlėmis. Išvis netikėjo tais rubuiliais meilės dievukais.



Po pakankamai sėkmingų ir didelį pelną nešančių derybų jautė didžiulį palengvėjimą ir malonų kutenimą ten ,kur kutendavo pagalvojus ir apie savo "Bentley". Jautėsi įgavęs dar didesnį svorį negailestingame verslo pasaulyje. Dabar konkurentai jo pavardę tars su atsargumo ir pagarbos prieskoniu. Panašiai kaip močiutė, sekanti anūkei pasaką, ištaria plėšiko Žaliabarzdžio vardą. Tik jis nė iš tolo nepriminė plėšiko. Veikiau, antagonistinę jo kopiją.
Atlikus oficialiąją ir ne itin malonią verslo kelionės dalį, galėjo atsipalaiduoti kur tik panorėjęs. Pasirinko baseinų, saunų, vandens kavinių kompleksą. Žinoma, prieš tai pasistatęs sidabrinukę prie viešbučio ir paskambinęs Edinburgo laikų draugams.

 

 

"Plevėsos liks plevėsomis" buvo tų laikų grupelės koledžo studentų užsieniečių šūkis. Šį vakarą, daugelis plevėsų mandagiai atsiprašė nuo linksmybių iki ryto ir grįžo kas sau į šeimos židinius.

 

 

Anksčiau nei planuota pasibaigęs vakarėlis jokiu būdu nereiškė mažesnių linksmybių ar mažesnio suvartoto brendžio kiekio. Tad užuot kvietęs taksi, iki viešbučio sugalvojo grįžti pėsčiomis. Pasigėrės aktyviu vakariniu šio miesto gyvenimu, o ir galva prašviesės prieš palaimingai įsitaisant minkšton, levandomis kvepiančion lovon (to pageidavo šį rytą šnektelėjęs su viena kambarinių). Lengvai ir elegantiškai svirduliuojant senamiesčio grindiniu, nė nepajuto, kaip jį apsupo kelios žavios damos, apsijuosusios rankšluoščiais ar kažkokiomis paklodėmis. Paaiškinusios, jog tai vienos jų mergvakaris , kažką įbruko į rankas. Baltas popieriaus lapukas. Būsima jaunoji primygtinai prašė paskambinti lapelyje nurodytu numeriu, tvirtindama, kad nuo to priklauso jos šeimyninė laimė. Gavusi pažadą ištęsėti, ko prašoma,mergina su draugėmis keliskart nusifotografavo šalia vienišo nakties džentelmeno ir tęsė mergaitišką ikivestuvinę kelionę naktį pasitinkančiame mieste.

 

 

Permetęs akimis devynis skaičius, nusišypsojo. Akli pasimatymai seniai tapo praeitimi, tad vietos nepriekištingoje jo dabartyje, o tuolabiau dienotvarkėje niekaip nebūtų radęs.

 

 

Baltas popieriaus lapukas su jame įvyniota kramtomąja guma taikliai įskrido į antikvarinę senamiesčio šiukšlių dėžę.Ir vienišas džentelmenas dingo naktyje.


***


Įsisuko į minkštą chalatą ir prisipylė taurę baltojo vyno. Sauso, nes mėgstamiausią- pusiau saldų, išgėrė vakar. Užžiebus kelias dekoratyvines žvakeles, vartė nuotraukų albumą, su kiekviena fotografija grįždama į užfiksuotą momentą.

 

 

Vieniša nesijautė. Lyg koks angelas sargas būtų sėdėjęs šalia ir virpinęs žvakelių šviesą.

 

 

Paskutinėje albumo fotografijoje juodvi su brangiausiąja drauge kažkur kalnuose žvelgė į tolį. Kitoje nuotraukos pusėje galėjai aptikti ir brangiausiosios komentarą: "Tai, ko ieškai taip toli, yra šalia tavęs".

 

 

Nusišypsojo ir minutėlei apsimetė vartotojiška asmenybe: draugė teisi-nereikės ieškoti plytelės juodojo šokolado prie vyno taurės tolimiausiame šaldytuvo kampe. Tokią plytelę visuomet turėjo stalčiuke prie lovos.

 

 

Po poros valandų jaukiame butelyje nebeskambėjo Noros Jones vokalas ir nebekvepėjo juoduoju šokoladu. Galėjai išgirsti tik tylų, giliam miegui būdingą alsavimą ir Pankuolio čepsėjimą, dorojant n-tąją morkos šerdį.


Iš dvidešimt ketvirtojo viešbučio kambario sklido light jazz melodijos. Senovinėje peleninėje smilko cigaras. Sukrautas lagaminėlis laukė ankstyvo rytojaus skrydžio namo, o vaikinas gulėjo ant plačios lovos ir žvelgė į išmargintas kambario lubas. Spetynioliktojo amžiaus dama vaikštinėjo prie ežero ir žvelgdama į lygų kaip veidrodis jo paviršių , matyt, laukė mylimojo. "Dar viena Ofelija.."- pagalvojo vaikinas ir nerangiai apsisuko ant šono. Pro neužskleistas užuolaidas matėsi gretimų namų stogai ir virš jų pakibusios žvaigždės. Akys netikėtai užkliuvo už vieno artimiausio namo langų. Lyg mažutis jonvabalis kažkas lengvai judėjo tamsoje nedidele amplitude. Pakėlė galvą, bet neįžiūrėjo, kas tatai galėtų būti. Atsisėdo. Pakilo iš patalų, iškvėpintų levandomis. Lėtai pajudėjo prie lango ir minutėlei sustingo. Bandė sufokusuoti žvilgsnį į minėtą langą. Jonvabalio nebuvo, tik mažytė žvakelė, stovinti ant pianino, skleidė dar mažesnę, šokčiojančią ugnelę. Ugnelė sukosi tamsoje. Atrodė, jog virpėjo pagal light jazz melodiją. Pagal ją ne tik virpėjo, bet ir užgeso skambant paskutiniam kūriniui iš jo mėgstamiausio melodijų rinkinio.

 

 

Grįžęs į patalus, dar ilgai nesudėjo akių. Atrodė, kad galvoje knibždėte knibždėjo milijonas minčių ir mintelių. O gal kaip tik smegenis užvaldė absoliuti nakties tuštuma.

 

 

Užgesino cigarą ir išjungė muziką.Įsiklausė. Širdis maištingai daužėsi ir nepasidavė raminančiam levandų aromatui.