Autorė: Milra

 

 

 

 

Ji pasiryžo prieiti prie merginos, kurią stebėjo jau kelios dienos. Ji iš nuogirdų žinojo apie merginos sveikatos būklę ir seniai norėjo pakalbėti su ja.

 

 

 

 

 

 

Poilsio kambaryje, kamputyje susigūžusi sėdėjo Lina. Jos plaukai jau kelios dienos, o gal ir daugiau nematė nei šukų, nei šampūno. Pižama kurią ji vilkėjo buvo akivaizdžiai per didelė ir nutrinta tiek kad nesimatė, nei spalvų, nei raštų. Bet svarbiausiai jos akys. Akys kurios žvelgė į niekur, kurios nieko nematė, jos buvo kaip du bejausmiai stikliukai jos veide.

 

 

 

 

 

 

-          Ar galiu prisėsti prie tavęs? – atsargiai pasiteiravo Geraldina.

 

 

 

 

 

 

Linos veide nesujudėjo nei vienas raumuo, ji net nepažiūrėjo į ją. Geraldina žinojo,

kad bus sunku, bet įmanoma prisibelsti iki jos sąmonės. Ir bandė toliau:

 

 

 

 

 

 

                      - Žinai, aš norėčiau kam nors išsipasakoti. Arba paprasčiausiai papasakoti savo istoriją, ji nėra ilga ir tau neatsibos klausyti. Tau netgi nereikės su manimi bendrauti, jei tu to nenori. Tu net gali manęs neklausyti, bet prašau neišeik, pabūk ir išklausyk mane iki galo, man bus lengviau.

 

 

 

 

 

 

                      Linos veidas truputį suvirpėjo ir ji mirktelėjo, duodama suprasti, kad sutinka.

 

 

 

 

 

 

-          Ačiū, - šyptelėjo Geraldina.  – Viskas prasidėjo maždaug prieš keturis metus, o jeigu tiksliau, tai spalio septynioliktą. Matai, aš gyvenimą galiu dalinti į dvi dalis: prieš ir po. Tai gi prieš aš buvau laiminga ištekėjusi moteris, kuriai rodosi netrūko nieko. Turėjau namus darbą ir mylintį vyrą. Bet atsitiko taip, kaip niekas nesitikėjo. Mes su vyru patekome į avariją. Kaip bebūtų keista jam nieko, o aš ilgam patekau į šią ligoninę.

 

 

 

 

 

 

Lina pasuko galvą ir pažiūrėjo į Geraldiną. Iš jos žvilgsnio nebuvo galima išskaityti jos minčių, bet kažkoks smalsumas veide sužibo.

 

 

 

 

 

 

- Kai atvežė mane į šią ligoninę buvau komoje, kaip supranti nieko nepamenu ir nieko nežinau apie tą laikotarpį. Paskui pradėjau atsigauti, nors turėjau daugybinius kaulų lūžius ir dar  visokių bėdų, džiaugiausi, kad vyrui kurį mylėjau nieko nenutiko. Jis lankydavo mane, rūpinosi, nešė įvairių gėrybių, gėlių. Džiaugiausi kiekviena diena, akimirka praleista su juo. Tik žinai, laikui bėgant tų lankymų padėjo mažėti, o ir tie patys pradėjo trumpėti. Jis vis teisindavosi darbu. Teisindavosi ir tuo kad labai rūpinasi manimi, kad brangiai kainuoja medikamentai, kad didėja duoklės gydytojams. Kad reikia išlaikyti namus ir dar daug visokių pasiteisinimų. Bet blogiausiai buvo ne jo pasiteisinimas, o …

 

 

 

 

 

 

- Kas? – tyliai paklausė Lina.

 

 

 

 

 

 

- Blogiausiai buvo tai, kad aš juo tikėjau. Visa tai truko kokius tris mėnesius, o tada jis, vieno lankymo metu, pareiškė, kad jau kurį laiką turi kitą moterį ir nori pradėti su ja gyventi. Jis švelniai, globėjiškai, (šlykštu, tai verčia mane jaustis kalta) aiškino man, kas skyrybų dokumentus galėsime pasirašyti kai aš pasveiksiu ir jis manęs neskubins. Be to jis ir toliau manimi rūpinsis. Per akimirką mano gyvenimas sudužo į milijonus gabaliukų, kurie pažiro po platųjį pasaulį ir kurių atgal nesulipdysi. Netekau visko, sveikatos, darbo, mylimo vyro ir vilties. Paprasčiausiai neturėjau tikslo gyventi. Pasaulis tapo nebeįdomus, vaikščiodavau be jokio tikslo iš kampo į kampą, verkdavau pamačiusi kiekvieną laimingą porą, kaltinau save, kad buvau nepakankamai gera jam, todėl jis mane paliko…. aš troškau vieno nesikankinti, o numirti.

 

 

 

 

 

 

 - Bet dabar tokia neatrodote. – pasiteiravo Lina, kuri po truputį įsitraukdavo į pokalbį.

 

 

 

 

 

 

- Ne, dabar tokia neatrodau, o viskas prasidėjo nuo tada, kai į mano palatą paguldė naujokę. Ji vardu Deimantė.  – Geraldina nusišypsojo. – Ji tikras geros energijos užtaisas. Dar neesu mačiusi žmogaus kuris taip skleistų geras emocija aplink save, net ir tada kai pats guli ligos patale. Ją lankydavo daug žmonių…. Ateidavo vyras su maža dukrele. Dukrelės plaukučiai buvo šviesūs ir labai gražiai banguoti. Ji pribėgdavo prie mamos ir ją stipriai, stipriai apkabindavo pabučiuodavo. O vyras – jis tikras džentelmenas, santūriai pabučiuodavo į lūpas, o akys … akys nuoširdžiai su meile glamonėdavo ją žvilgsniu. Jis labai rūpinosi ja.

 

 

 

 

 

 

                      Visi tie vaizdai, mintys apie mano buvusį vyrą, kuris dabar sėdi apkabinęs kitą moterį, o gal ją net bučiuoja, vedė mane iš proto. Visa tai buvo be galo skaudu. Kai ji turėdavo lankytojų aš užsisukdavau arba išeidavau iš palatos kad nekankinčiau savęs. Dažniausiai aš eidavau į tualetą kur užsidariusi sėdėdavau ir verkdavau, verkdavau, verkdavau.

 

 

 

 

 

 

                      Vieną dieną, kai Deimantė buvo procedūriniame, pas ją atėjo vaikinas, kurio dar nebuvau mačiusi. Nepastebėjau jo išvaizdos, bet vėliau girdėjau, kaip sesutės tarpusavyje vadino jį „gražuoliuku“.  Jis pasiteiravo kur Deimantė, aš jam pasakiau, kad ji procedūriniame ir jis išėjo. Tą vakarą jis daugiau negrįžo į palatą. Tik daug vėliau sužinojau, kad tai jos brolis, kuris gyvena ir neseniai grįžo iš JAV. Sekančią dieną jis vėl pasirodė tarpduryje, nešinas dviem puokštėm gėlių, iš kurių vieną gavau aš. Buvau stačiai nustebina ir sutrikusi tokio jo poelgio. Aš net nežinojau ką man daryti su tomis gėlėmis, bet ir čia jis vikriai apsisuko pamerkdamas jas į vandenį ir pastatydamas jas ant mano staliuko. Pamenu, tada aš pašokau ir išbėgau iš palatos, lyg karštu vandeniu nuplikyta. Nubėgau į savo ašarojimų vietą ir ilgai pasikukčiodama verkiau. Man atrodė, kad aš pasiekiau tą stadiją, kai sukeliu gailestį aplinkiniams, o vien nuo tos minties man būdavo bloga ir bjauru. Žinai, kai baigėsi ašaros, ištino veidas, įsiskaudėjo galvą norėjau grįžti į palatą, bet bijojau ir man buvo gėda. Tada aš kaip ir tu nusėlinau į šį poilsio kambarį, susispiečiau į kamuoliuką ir sėdėjau tol, kol neatėjo Deimantė manęs ieškoti. Ji švelniai apkabino mane per pečius ir privertė mane išsipasakoti. Na, gal neprivertė, gal reikėjo to vieno klausimo: „kas nutiko?“ ir  aš pati panorau išsišnekėti, dabar aš net pati nesuvokiu kas ir kaip ten buvo, bet galiausiai ji sužinojo viską. Mes ilgai abi verkėme, o po to ji man kaip mažam vaikui nuvalė ašaras ir pasakė, kad gyvenimas tęsiasi. Po to įvykio mes dar ilgai kalbėjomės, ko gero visą naktį palatoje netilo mūsų šnabždesiai. Po to pokalbio, po tos nakties man pasidarė geriau, pamačiau, kad galima gyventi toliau. Ji sugebėjo nieko nemoralizuoti, nekaltinti, o paprasčiausiai išklausyti.

                      Aš ir toliau gaudavau gėlių nuo jos brolio, bet jau nebėgdavau iš palatos raudoti. Jos dukra įsiropšdavo į mano lovą su knygute prašydama paskaityti. Ir aš skaitydavau, bet skaitydavau poilsio kambaryje, leisdama Deimantei pabūti su vyru dviese, o ne dėl to kad man sunku juos matyti kartu. Jie tapo man kaip nauja šeima, kaip geriausi draugai. Man buvo gera, ramu ir saugu. Dar  prieš išrašant Deimantę mes žinojom kad tapsim geriausiom draugėm, sielos draugėmis.

 

 

 

 

 

 

-          Ir tapote? – trumpai paklausė Lina?

 

 

 

-          Tapome, - atsakiau. – Ir ne tik geriausiom draugėm.

 

 

 

 

 

 

-    Jums pasisekė, - pagaliau pabandė atsiverti Lina. – mane irgi paliko vaikinas, bet paliko ne tik mane, bet ir negimusį mūsų vaiką.

 

 

 

 

 

 

-  Žinau, dėl to ir norėjau su tavimi pakalbėti. – Pamačiusi, kaip kaupiasi nepasitikėjimas ir sumišimas jos veide suskubau paaiškinti. – Aš netyčia nugirdau gydytojų pokalbį kabinete ir panorau pasidalinti su tavimi savo išgyvenimu. Ir ne dėl to kad norėčiau moralizuoti ar mokyti tave, bet dėl to kad ir aš buvau tokioje situacijoje kaip ir tu. Aš puikiai žinau ką reiškia nenorėti gyventi. Bet džiaugiuosi kiekviena gyvenimo siusta akimirka, net ir ta pačia blogiausia, nes tik jo dėka aš pažinau jį. – Ir pasukusi galvą parodė į tą pusę, kur koridoriumi artėjo vyriškis vedanti kokių dviejų metų berniuką.

 

 

 

 

 

 

- Čia jūsų vyras? – susidomėjusi paklausė Lina.

 

 

 

 

 

 

- Taip, čia mano Erikas. Kaip matai savo nelaimėje radau laimę, tik reikėjo išlaukti. Gal ir tau reikia – tik išlaukti ir laimė pas tave pati ateis.

 

 

 

 

 

 

- Supratau, - atsiduso Lina. – vadinasi teks laukti.