Autorė: Palmira Mart

Pirmiausia Marijos žvilgsnis sustojo ties Manto vardu.„ Mantas, 32 m.“ buvo įsitaisęs maždaug per vidurį tarp nemažai naujai užsiregistravusių žmonių.    

Jau pusmetį sėdėdama pažinčių svetainėje, Marija pastebėjo vieną bendrą dėsningumą: jei imsi nepasitikėti pirmojo žvilgsnio magija, pradėsi abejoti, svarstyti, ieškoti kitų vardų, blaškydamasi tarp 30- mečių ir 50-mečių ­– gero nelauk. Tie, netikrieji, sukėlę abejones, paprastai arba neatsako, arba po antros žinutės, nepamiršę pasigirti savo pajėgumu, ima primygtinai kviestis į pasimatymą. Todėl Marija nedvejodama nuspaudė nuorodą ties naujojo klubo nario Manto vardu ir perbėgo akimis anketą.  

Avinas, 180-184 cm ūgio, 75 kg svorio, tamsus, rudų akių, nevedęs, klaipėdietis, heteroseksualus, domisi džiazu, roku, metalu, kino filmais, iš pažinčių svetainės nieko nesitiki. Kurgi ne! Ir nė žodžio apie moteris bei seksą. Oho, išties turėtų būti įdomus egzempliorius! „Arba koks nors baisiai kompleksuotas, neduok Dieve “, – pagalvojo.  

Svarbu, kad yra už ko užsikabinti.  

Marija spustelėjo ties užrašu „Parašyk man“ ir naujame atsiradusiame laiško puslapyje surinko tekstą: „Labas, Avine! Jei nieko nesitiki, kokio velnio čia užsiregistravai?“ Gale, kaip paprastai, prikabino savo mėgstamiausią iki ausų išsišiepusio emociuko snukelį.  

Laukdama atsakymo, dar kartą patyrinėjo naujokų sąrašą, bet daugiau niekas jos nesudomino. Kaip visada, didžiąją dalį sudarė merginos ir moterys nuo 18 iki 50 metų bei mažvaikiai. Dar kartą peržvelgė ir šiuo metu prie svetainės prisijungusiųjų sąrašą – nei Augustino, nei Vyto tarp jų nebuvo. Ir negalėjo būti, nes penktadienį priešpiet Augustinas niekada nerašo, o Vyto rašymo periodiškumo ji dar nespėjo išsiaiškinti. Augustinas, kaip visada, parašys vakare, ko gero, tarp 20 ir 21 valandos ir smulkiai papasakos, kaip praėjo diena, o Vytas jau parašė iš ryto, informuodamas, kad išvyko į mugę rinktis augalų savo sodybai.  

Vytas irgi buvo naujokas, su juo Marija susirašinėjo tik trečia diena, todėl apie jį žinojo nedaug. Tiesa, jis jai pasirodė gana įdomus – dėl keistoko, internautams neįprasto ilgo minčių dėstymo būdo ir neįtikėtino atvirumo. Jis iš tikrųjų buvo kitoks, nei visi tie „pimpaliniai“. Taip Marija vadino tą didžiąją vyrijos dalį, kuri svetainėje užsiregistruodavo dėl vieno vienintelio tikslo – greito sekso.  

Negi tas naujokas neatsakys? Naujas įdomus pašnekovas jai buvo reikalingas kaip oras. Augustino ir Vyto Marijai nebepakako. Deja, bet Vytas negalėjo atstoti Donato, kuris jau visa savaitė neberašė.  

Po to, kai praėjusį pirmadienį Marija mandagiai atsisveikino su Donatu, ji pasijuto įstrigusi. Įstrigusi viename taške, nepajėgianti išsivaduoti iš užburto, neįdomaus, niekaip jau antra savaitė neatsinaujinančio jos virtualių pažįstamų rato. Nebuvo vardų, galinčių jį papildyti, vardų, kuriuos ji užfiksuotų iš pirmo žvilgsnio. Tie, kuriems ji parašydavo, arba neatsakydavo, arba buvo visiški kretinai. Tai, kad retkarčiais tame prakeiktame rate atsirasdavo ir vėl kelioms savaitėms lyg koks vaiduoklis dingdavo amerikonas Bilas ar jauniausias, tik 25 metų Česka, esmės nekeitė. Tie trumpalaikiai, išnyrantys nežinia iš kur ir dingstantys ištisoms savaitėms, ją tik erzino.  

Nors Marija griežtai buvo sau pažadėjusi jaunesniems kaip 30 metų nerašyti, tačiau Českai padarė išmintį – dėl jo nuotraukos. Joje užfiksuotas „apsiglamžiusio“ veido jaunuolis atrodė kur kas vyresnis ir leido patikėti, kad šis vyrukas nemeluoja regėjęs šilto ir šalto. Deja, bet iš jo jai irgi nebuvo jokios naudos. Česka – Česlovas dingdavo dar ilgesniam laikui, nei toks prašapėlis  Marmarius, o atsiradęs parašydavo kokią nors fantasmagorišką nesąmonę.   

Oho, naujokas Mantas atsakė gana greitai.  

„Gal nepatikėsi, bet į svetainę pakliuvau atsitiktinai, nuėjau į “Delfi“ paskaityti žinių, tačiau kompas kažkodėl išmetė šios svetainės titulinį puslapį ir aš dėl bajerio užsiregistravau. Nustebau, kad taip greit parašei bet, žinok, šiandien negalėsiu atsakyti, nes ateina klientas. Parašysiu vakare arba ryt iš ryto, OK?“  

OK, ką su tavimi darysi – kažkoks vėl baisiai užsiėmęs verslininkas. Su jais irgi nieko gero. Rašo skubotai, trumpai ir paprastai po kelių dienų dingsta – kai suranda tai, ko ieškojo, t.y. vienos ar kelių naktų meilužę. Na, šitam parašys iškart visą esmę, kad nebūtų nesusipratimų, kurie jai jau baigia išgadinti nervus.  

„OK, bet noriu priminti, jei neskaitei mano anketos, kad bendrauju tik virtualiai. Jokių pasimatymų! Tai ne koketavimas, o mano sąlyga. Jei tau šitoks bendravimo būdas nepriimtinas, gali nebeatsakyti “, – surinko tekstą Marija.  

„Idealu! Negaliu patikėti, kad man pasisekė iš pirmo karto! Jokių susitikimų, tik virtualus bendravimas – man tai tinka! Pasistengsiu parašyti vakare“, –  naujokas atsakė po minutės.  

Ačiū Dievui, nuojauta jos šįkart, regis, neapgavo. 

                                                        ***                           

Donatą Marija jaukinosi tris savaites. Gerai buvo tai, kad jis rašė jai palankiu metu – dieną. Po darbo iškart sprukdavo namo pas savo neva frigidišką, jo nepatenkinančią žmoną ir mylimą dvylikametę dukrelę ir iškart parašydavo kitą rytą, vos atėjęs į darbą. Beje, jei statistika apie frigidiškas moteris būtų sudarinėjama pagal anoniminę vyrų internautų apklausą, tai tokių moterų Lietuvoje turėtų būti mažiausiai koks 80 procentų!   

Kad Donatas nėra eilinis internautas, Marija suprato po kelių žinučių. Anksčiau, kol nesilankė pažinčių svetainėse, net negalėjo įsivaizduoti, jog pagal rašymo būdą, manierą, daromas gramatines klaidas, net žodžių išsidėstymą sakinyje ir naudojamus emociukus (arba jų nebuvimą) įmanoma taip greit įžvelgti žmogaus esmę. Kartais, tiesa, pasitaikydavo ir suklydimų, bet po kokios 10-os žinutės vis tiek viskas atsistodavo į savo vietas.  

Donatas turėjo puikų humoro jausmą, buvo pakankamai išsilavinęs, nors anketoje nurodė baigęs tik vidurinę. Nors apie viską, kaip ir dauguma, kalbėjo aptakiai, trumpais sakiniais ir į glaudesnius kontaktus nėjo, tačiau Marija bemat pajuto jo kitoniškumą. Jo uždarumas buvo kažkoks skausmingas, o tariamas cinizmas – nenuoširdus. Dvi savaites jie kalbėjosi apie nieką, ir ji jau buvo beprarandanti kantrybę, tačiau vieną rytą jis nei iš šio nei iš to parašė: „Labas, pasiilgau tavęs. Turiu omeny, tavo protingųjų žinučių, žinoma“ ir nupiešė savo mėgstamiausio išsigandusio emociuko snukelį.   

Ir po to jis prakalbo. Lakoniškai, be emocijų, tačiau gana atvirai.  

Vedė būdamas 20-ties metais vyresnę labai gražią merginą, kuri jam buvo pirmoji moteris ir kurią jis, savaime suprantama, įsimylėjo. Po poros metų gimė dukrelė, dėl kurios jis nuo pat pirmos dienos ėmė eiti iš proto ir kurią dievina iki šiol.  

„Manau, mano bėda ta, kad vedžiau be patirties. Iš pradžių lyg ir normaliai viskas buvo, na, bent man taip atrodė. Vėliau pradėjau jausti, kad aš nepasitenkinu, o žmona net kalbėti ta tema nenori, jai tai nepadoru ir t.t. Na, ir taip vieną kartą išėjo, kad susipažinau su mergina, vieniša motina. Pusmetį turėjau su ja romaną, mano požiūris į daug ką pasikeitė. Tarsi gimiau iš naujo, daug ko išmokau ir daug ką naujo, ypač sekso srityje, sužinojau. Bandžiau kažką keisti ir santykiuose su žmona, bet bergždžiai. Nutariau, kad kol esu jaunas, iš gyvenimo paimsiu viską”, – atviravo Donatas.  

„Kodėl nutrūko tavo romanas su ta kita moterimi ?“– paklausė Marija.  

„Ji ėmė reikalauti, kad skirčiausi su žmona ir persikelčiau pas ją“.  

„Sulaužė svarbiausiąją meilužės taisyklę – nieko nereikalauti. Ideali meilužė yra ta, kuri duoda, paklūsta, nuolankai priima dovanas, bet jų nereikalauja”.   

„Iš kur žinai?“  

„Studijų metais 8 mėnesius buvau vedusio vyro meilužė. Buvau ideali meilužė, antradieninė. Susitikinėdavome tik antradieniais. Jokių savaitgalių, jokių švenčių. Kai jį palikau, jis buvo apakęs. Sako, tu – ideali, nieko nereikalauji, jei nori, skirsiuosi su žmona ir vesiu tave. Ačiū, sakau, nenoriu, jei apgaudinėjai žmoną su manimi, iš kur galiu žinoti, jog nepagaudinėsi manęs su kita.“  

Šis Marijos pasažas, regis, Donatui nepatiko, nes jis nusuko kalbą kita linkme, tačiau po kurio laiko ji sugebėjo jį sugrąžinti į pradinį tašką. Jai norėjosi daugiau sužinoti apie jo santykius su žmona, todėl ji ėmė pasakoti apie savuosius su vyru.  

„Jei dingo trauka, kartu pažiūrėkite pornuchos. Tai padeda. Mes su vyru retkarčiais taip darom. O po to – duodam garo! “,– rašė Marija.

„Gal išprotėjai? Jai porno – tai purvas. Apie tai negali būti nė kalbos!”  

„ O gal ji turi meilužį, jei tavęs neprisileidžia?”  

„Man tas pats. Esu nepavydus. Be to, ir pats, kaip sakiau, nesu šventasis.”  

Galiausiai po kažkelinto jos patarimo jis parašė: „Gal užteks tų pamokslų? Ir baik girtis savo vyru. Jei su juo viskas taip gerai, ko sėdi pažinčių  svetainėje?”  

„Noriu ir sėdžiu, ar uždrausi?!“– atšovė Marija.  

Po šio jos atsakymo Donatas dingo kelioms valandoms. Parašė tik darbo dienos pabaigoje:  

„Atleisk, nenorėjau tavęs įžeisti. Šiek tiek pasikarščiavau.”  

„Nieko tokio. Bet gal paanalizuokime, kas priešpiet įvyko. Mes apsibarėme, ar ne? Vadinasi, pajutome TAM TIKRUS JAUSMUS. Jei pajutome neigiamus jausmus, kodėl negalėtume pajusti ir teigiamų? Tai būtų lyg ir atsakymas į tavo teiginį, kad neįmanoma įsimylėti virtualiai.”  

„Tiesą sakant, tai ir aš supratau. Jeigu būčiau tau visiškai abejingas, iš mano pusės nebūtų buvę jokios reakcijos, nes aš stengiuosi daugiau vadovautis protu, o ne širdimi… Jeigu supykau, reiškia kažką tau pajaučiu, nesu abejingas… Tik nebesigirk savo vyru, prašau.”  

„Man du kartus kartoti nereikia. Jokių vyrų. ”   

„Ir jokių  žmonų. Su ja aš irgi pats išsiaiškinsiu. Čia būkime tik tu ir aš.”